Prancūzijos rankininkai, rankininkės ir tinklininkai tapo Tokijo žaidynių čempionais, krepšininkai iškovojo olimpinius sidabro medalius, krepšininkės – bronzos apdovanojimus.
Trūkdavo paskutinio žingsnio
Vasaros pradžioje apie didelius siekius kalbėjo visų penkių rinktinių treneriai ir žaidėjai. Vis dėlto net didžiausi optimistai veikiausiai nesitikėjo, kad visoms penkioms komandoms pavyks įgyvendinti maksimalius ar beveik maksimalius planus ir Tokijo medalių derlius bus toks gausus.
Juo labiau kad praėjusiais metais Prancūzijos sporto apžvalgininkai dažnai priekaištaudavo savo šalies komandoms dėl to, kad joms trūkdavo nugalėtojų mentaliteto. Prancūzijos rinktinės nueidavo ilgą kelią, bet tuo metu, kai atrodydavo, jog sunkiausias darbas atliktas ir tikslas ranka pasiekiamas, pusfinalyje arba finale nusileisdavo varžovams, kurie, regis, nebūdavo niekuo pranašesni.
Dėl lemiamose rungtynėse paleistų galimybių dažniausiai kliūdavo krepšininkams. Ypač moterų rinktinei, kuri nuo 2013 metų penkis kartus iš eilės pralaimėjo Europos pirmenybių finale.
Neretai kokio nors mažmožio pritrūkdavo ir asmeninių sporto šakų atstovams. Olimpinių žaidynių statistika buvo iškalbinga: per 2008 metų Pekino žaidynes prancūzai iškovojo 43 medalius, bet tarp jų buvo tik 7 aukso apdovanojimai, per 2016 metų Rio de Žaneiro žaidynes ant garbės pakylos lipo 42 kartus, bet tik 10 kartų tapo čempionais.
Tokijo žaidynėse Prancūzijos medalių santykis buvo kur kas labiau subalansuotas: 10 aukso, 12 sidabro ir 11 bronzos.
Pasaulio rankinio valdovai
Nors nugalėtojų mentaliteto tema būdavo prikeliama vos ne kasmet, Prancūzija turi vieną komandą, kurios charakteris tvirtas kaip titanas. Tai – vyrų rankinio rinktinė. Prancūzijos rankininkai kartais patiria sunkiai paaiškinamas nesėkmes grupių etapuose, bet jei patenka į atkrintamąsias varžybas, juos sustabdyti labai sunku. Tiek olimpinėse žaidynėse, tiek pasaulio pirmenybėse, tiek Europos pirmenybėse Prancūzijos vyrų rankinio rinktinė aukso medalių iškovojo daugiau nei sidabro ir bronzos kartu sudėjus.
Tiesa, prieš penkerius metus per Rio de Žaneiro žaidynes varžovai sutrukdė prancūzams atlikti darbą iki pabaigos. 2016 metais vyrų rinktinė finale pralaimėjo Danijos rankininkams, moterų rinktinė – Rusijos rankininkėms.
Tačiau jau 2017 metais abi Prancūzijos rinktinės tapo pasaulio čempionėmis, o Tokijo žaidynėse pasipuošė aukso medaliais. Jie spindėjo itin ryškiai, nes abi „mėlynųjų“ komandos finaluose atsiskaitė su Rio de Žaneiro skriaudikais – danais ir rusėmis.
„Mes esame pasaulio rankinio valdovai! – triumfavo Prancūzijos rinktinės žaidėja Pauline Coatanea. – Manau, kad visa Prancūzija šiandien yra laiminga, ir vienodai džiaugiuosi dėl abiejų rinktinių pergalių“.
Prancūzijos vyrai olimpinius aukso medalius iškovojo trečiąjį kartą. Tuo tarpu moterų rinktinė į olimpinę viršūnę įkopė pirmą sykį.
„Pagrindinės pergalės priežastys buvo darbas ir ambicijos. Kai komanda pasiekė Rio de Žaneiro žaidynių finalą, ji jau buvo emociškai pavargusi. Tuo tarpu prieš Tokijo žaidynių finalą merginos troško aukso, – duodamas interviu „L‘Equipe“, lygino olimpinių čempionių treneris Olivier Krumbholzas. – Pavasarį kelios mūsų žaidėjos patyrė sunkias traumas, pasirengimas irgi nebuvo sklandus, nes ne visos merginos spėjo pasveikti. Bet pamažu jos suprato, kad yra stiprios“.
Sklandi kartų kaita
Vos nulipę nuo Tokijo garbės pakylos, Prancūzijos sportininkai pradėjo galvoti apie amžiaus iššūkį – Paryžiuje vyksiančias 2024 metų olimpines žaidynes.
„Paryžiaus žaidynės visiems Prancūzijos sportininkams bus gyvenimo įvykis. Rankininkai gali užpildyti didžiausias arenas, nes mūsų žaidimas įsitvirtino prancūzų širdyse. Darysime viską, kad vėl būtume viršūnėje. Turime ir gabių jaunų rankininkių, ir senbuvių, kurios liks su mumis ir pasidalins patirtimi. Komanda turės viską, kad vėl kovotų dėl aukso medalių“, – tvirtino O.Krumbholzas.
Kad jo komandoje susilies skirtingos kartos, gali pasigirti ir vyrų rankinio rinktinės treneris Guillaume‘as Gille‘is. Prancūzai dėl kartų kaitos šiek tiek nerimavo prieš kelerius metus, kai vienas po kito karjerą baigė dauguma „ekspertų“ – taip buvo vadinama maždaug prieš penkiolika metų dominuoti pradėjusi „mėlynųjų“ komanda. Tačiau prancūzai beveik nepajuto, kaip daugkartinius čempionus pakeitė keliolika metų jaunesnės žvaigždės, ir per Tokijo žaidynes vienus svarbiausių vaidmenų atliko rankininkai, kuriems dabar apie 25 metus: Dika Memas, Nedimas Remili, Ludovicas Fabregas ar Melvynas Richardsonas.
„Prancūzijos rinktinės – ir vyrų, ir moterų – viršūnėje gali būti daug metų“, – neabejojo jaunesniajai kartai estafetę perdavęs 39-erių Michaelis Guigou. Jis Tokijo žaidynėse laimėjo trečiąjį olimpinį aukso medalį ir paskelbė, kad baigia karjerą rinktinėje.
„Prancūzijos rankinio federacija padarė viską, kad rinktinėse būtų kartų tęstinumas ir rankininkai išsiugdytų nugalėtojų mentalitetą. Mes nuolat perduodame estafetę vieni kitiems, o pergalės sustiprina pasitikėjimą savimi. Jaunosios kartos žaidėjai, jau žino, kaip laimėti, ir ateitis priklauso jiems“, – sakė M.Guigou, kurio ilgamečiai bendražygiai 36-erių Lucas Abalo ir 37-erių Nikola Karabatičius, Tokijuje taip pat laimėję trečiuosius aukso medalius, taško dar nededa ir tikisi, kad galės padėti rinktinei Paryžiaus žaidynėse.
„Per Paryžiaus olimpines žaidynes nebus įmanoma pasiekti geresnį rezultatą negu Tokijo žaidynėse. Tačiau daugiausiai laiminčios Prancūzijos komandinių žaidimų rinktinės pasistengs pakartoti Tokijo rezultatą, ir mes jomis galime pasitikėti“, – rašė „Made in Hand“ rankinio interneto svetainės apžvalgininkas Regis Aumont‘as.
Krepšininkų apetitas auga
Jei rankininkai po trejų metų bandys pakartoti Tokijo rezultatą, tai krepšininkai jau dabar kelia sau užduotį Paryžiuje pasirodyti geriau nei šią vasarą vykusiose žaidynėse.
Tiesa, Prancūzijos vyrų krepšinio rinktinė ir Tokijuje pasiekė vos ne maksimalų rezultatą. „Mėlynieji“ nusileido tik beveik neįveikiamai JAV rinktinei ir iškovojo sidabro medalius. Kita vertus, patys prancūzai parodė, jog JAV olimpinė rinktinė nėra neįveikiama – pirmosiose turnyro rungtynėse įveikė favoritus. Vis dėlto finale parblokšti amerikiečius antrą kartą nebepavyko.
Pralaimėjimas sužadino dar didesnį Prancūzijos krepšininkų apetitą. „Mes matėme, kaip amerikiečiai švenčia, ir tai mums suteikė papildomą motyvaciją prieš Paryžiaus žaidynes. Dabar mes nusivylę, bet po trejų metų vėl pasimatysime“, – pažadėjo Prancūzijos rinktinės gynėjas Timothe Luwawu-Cabbarot.
„Labiausiai erzina tai, kad finale nesužaidėme savo geriausių rungtynių. Mes galėjome žaisti geriau, ypač aš. Bet mums trūksta nedaug. Atsiliekame tik penkiais taškais. Prieš keletą metų džiaugdavomės užėmę penktąją vietą. Dabar esame nusivylę antrąja vieta. Tai yra gerai, nes pasiekėme tašką, kai antrosios vietos mums neužtenka ir esame alkani dar didesnių pergalių. Norime būti viršūnėje“, – ryžto nestokojo prancūzų kapitonas Nicolas Batumas.
32-ejų N.Batumas yra vienas nedaugelio dabartinių komandos krepšininkų, kurie jau žino aukso skonį. Jis, kaip ir Thomas Heurtelis bei Nando De Colo, žaidė rinktinėje, kai ji tapo 2013 metų Europos čempione. Vis dėlto „mėlynieji“ pastaraisiais metais, kaip ir Tokijuje, daug dažniau būdavo tarp stipriausių, bet ne stipriausi.
Kad galimybių riba dar nepasiekta, neabejoja ir rinktinės treneris Vincent‘as Collet: „Ateitis atrodo šviesi. Olimpinės žaidynės yra svarbiausias krepšinio turnyras. Amerikiečiai atsiunčia labai stiprią komandą. Bet mus tai verčia pasitempti. Mes privalome toliau dirbti ir tapti stipresni, nes mes norime laimėti“.
„Esu nusivylęs dėl rezultato, bet didžiuojuosi krepšininkais ir tuo, kaip jie žaidė visą turnyrą. Nuo pirmos iki paskutinės minutės kovojome su JAV rinktine, žaidėme aistringai ir protingai. Mūsų tikslas buvo laimėti. Nors įveikėme amerikiečius pirmosiose rungtynėse, jie vis tiek buvo finalo favoritai, jie buvo stipriausia turnyro komanda. Bet mes žinojome, kad aikštėje viskas įmanoma“, – sakė V.Collet, kuris Prancūzijos rinktinę treniruoja nuo 2009 metų ir per vienuolika didžiųjų turnyrų ant garbės pakylos lipo šešis kartus.
Žaidė būdama nėščia
Prancūzijos krepšininkams buvo skaudu pralaimėti finale, tačiau jie pralaimėjo komandai, kuri bet kuriomis aplinkybėmis laikoma aiškia olimpinio turnyro favorite. Daug apmaudžiau galimybę kovoti dėl aukso iš savo rankų paleido Prancūzijos krepšininkės, kurias pusfinalyje įveikė olimpinio turnyro atradimu tapusi Japonijos rinktinė.
Šios nesėkmės kartėlį prancūzės nuplovė mažajame finale nugalėjusios Serbijos rinktinę ir iškovojusios bronzos medalius. „Po pusfinalyje patirto pralaimėjimo buvome piktos. Jautėme, kad nepasinaudojome gera galimybe. Trenerių štabas dirbo iki paryčių. Parengėme rungtynių planą ir tikėjome, kad komanda jį įgyvendins, – sakė rinktinės trenerė Valerie Garnier. – Jaučiu palengvėjimą. Laimėti olimpinį medalį yra kažkas tokio! Juk iki Tokijo žaidynių Prancūzija moterų krepšinio olimpinius medalius buvo laimėjusi tik kartą“.
Pergalė prieš serbes buvo labai saldi dar ir dėl to, kad praėjusiais metais prancūzės šioms varžovėms pralaimėjo kelis žūtbūtinius mačus: Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių rungtynėse dėl trečiosios vietos, 2015 ir 2021 metų Europos pirmenybių finaluose.
Tokijuje iškovoti bronzos medaliai buvo labai brangūs visoms Prancūzijos krepšininkėms, bet turbūt labiausiai – Valeriane Vukosavljevič. Ši puolėja vos grįžusi namo iš Japonijos paskelbė, kad yra 16-tą savaitę nėščia ir birželio mėnesį į rinktinės stovyklą atvyko jau žinodama, jog laukiasi pirmagimio.
Krepšininkė apie nėštumą iš anksto pranešė tik rinktinės gydytojai ir trenerei V.Garnier, bet komandos draugėms apie tai nepasakojo.
„Nenorėjau sukurti įvykio įvykyje. Norėjau, kad viskas tęstųsi ramiai ir komandos draugės ar žiniasklaida dėl nėštumo neskirtų man papildomo dėmesio. Dabar matau, kad pasielgiau teisingai. Svarbiausia buvo tai, kad gydytojai užtikrino, kad galiu žaisti saugiai“, – po olimpinių žaidynių atskleidė V.Vukosavljevič.
Didžiausia tinklininkų pergalė
Prancūzijos krepšinis ir rankinis per porą pastarųjų dešimtmečių įgijo milžinišką autoritetą. Šių dviejų žaidimų rinktinės medalius iš didžiųjų turnyrų parsiveža vos ne kasmet.
Tuo tarpu Prancūzijos tinklininkų pergalės yra didelė retenybė. Iki Tokijo žaidynių prancūzai nė karto nelaimėjo olimpinių medalių, vos kartą iškovojo pasaulio pirmenybių medalius (2002 m. bronzą), o per Europos pirmenybes šiame amžiuje tarp prizininkų pateko tik tris kartus.
Prancūzijos rinktinė ryškiausiai blykstelėjo 2015 metais, kai tapo Europos čempione, bet šis rezultatas buvo vienetinis. Lenkijos, Brazilijos, Serbijos ar Rusijos fone prancūzų pasiekimai nedaro jokio įspūdžio.
Prieš Tokijo žaidynes beveik niekam nekilo minčių minėti Prancūzijos rinktinę tarp pretendenčių laimėti medalius. Tokių minčių nebuvo ir po grupės varžybų. Prancūzai grupėje užėmė ketvirtąją vietą ir, pagal visas prognozes, turėjo ketvirtfinalyje gauti į kaulus nuo pasaulio čempionės Lenkijos rinktinės.
Tačiau prancūzai patys davė į kaulus favoritams, paskui pusfinalyje nugalėjo argentiniečius ir užsitikrino pirmuosius olimpinius medalius, o galiausiai permainingame finale užgožė Rusijos tinklininkus.
Kartu – beveik visą dešimtmetį
„Tai – graži pasaka. Tikiuosi, visi prisimena pirmąją treniruotę liepos mėnesį. Per ją kalbėjome, kad visi privalome svajoti apie olimpinį auksą. Ši aistra, ši idėja davė vaisių. Mūsų komandoje daug gabių žaidėjų, bet finale lemia ne tiek gabumai, kiek komandos vienybė. Grupės varžybose mūsų padėtis buvo sunki, bet mes nepraradome užsispyrimo, lankstumo ir tikėjimo“, – po paskutinių rungtynių sakė Tokijo žaidynių čempionų treneris Laurent‘as Tillie.
L.Tillie pats parodė pavyzdį, kaip nepasiduoti net beviltiškoje padėtyje. Po ketvirtfinalio rungtynių pasaulį apskriejo įrašas, kuriame po varžovo smūgio, kurio „mėlynieji“ nesugebėjo tinkamai atmušti, 57 metų treneris griūdamas ant grindų pasiekė kamuolį ir pabandė grąžinti jį į aikštę. Žinoma, net jei L.Tillie būtų pavykę permesti kamuolį per tinklą, taškas nebūtų įskaitytas, bet trenerio šuolis simbolizavo visos Prancūzijos rinktinės ryžtą.
Olimpinis auksas vainikavo dešimtmečio darbą, kurį L.Tillie atliko nuo tada, kai 2012 metais buvo paskirtas Prancūzijos rinktinės treneriu. Vos paskirtas į šias pareigas, L.Tillie drastiškai atjaunino komandą ir atvėrė duris žaidėjams, kuriems tuo metu buvo apie 20 metų. Treneris dar tada subūrė dabartinės komandos branduolį, o beveik visi pagrindiniai tinklininkai jau žaidė ir per auksines 2015 metų Europos pirmenybes.
„Jis mumis pasitikėjo, kai daugelis iš mūsų, būdami visai jauni, debiutavome rinktinėje per 2013 metų Europos pirmenybes. Mes kartu augome, išvykome į stipriausius Europos klubus ir už puikią karjerą pirmiausiai esame dėkingi L.Tillie“, – treneriui dėkojo Ženia Grebennikovas, rusų kilmės Prancūzijos rinktinės žaidėjas, kurio tėvas irgi buvo tinklininkas, ilgai atstovavo Prancūzijos klubams ir baigęs karjerą liko gyventi šioje šalyje.
„Treneris suteikė mums daug laisvės ir mes pajutome atsakomybę už tai, ką darėme aikštėje. Tai mums padėjo bręsti kaip žaidėjams“, – vieną iš sėkmės priežasčių atskleidė rinktinės lyderis Earvinas Ngapethas.
Treneriai gauna antrą šansą
Prancūzijos krepšinio, rankinio ir tinklinio federacijos turi vieną bendrą bruožą. Jos stengiasi retai keisti trenerius, kantriai laukia rezultatų ir nesiima drastiškų priemonių ištikus vienai kitai nesėkmei. Vincent‘as Collet vyrų krepšinio rinktinei vadovauja nuo 2009 metų, Laurent‘as Tillie vyrų tinklinio rinktinei – nuo 2012 metų, Valerie Garnier moterų krepšinio rinktinei – nuo 2013 metų (prieš tai buvo trenerio padėjėja).
Olivier Krumbholzas moterų rankinio rinktinės treneriu buvo paskirtas 2016 metais, bet prieš tai tas pačias pareigas ėjo 1998-2013 metais.
Trumpiausias vyrų rankinio rinktinės trenerio Guillaume‘o Gille‘io stažas. Jis vyriausiuoju treneriu tapo tik pernai, tačiau šis 45 metų vyras ir sportininko karjerą baigė gana neseniai (2014 m.), o nuo 2016 metų buvo rinktinės trenerio padėjėjas.
Abiejų rankinio ir abiejų krepšinio rinktinių treneriai turėtų dirbti iki Paryžiaus žaidynių. Tik L.Tillie dar prieš pandemiją pranešė, kad nori pakeisti darbo pobūdį ir grįžti į klubų tinklinį, todėl nepratęsė sutarties su Prancūzijos tinklinio federacija. Sveikatos krizė ir nukeltos Tokijo žaidynės pratęsė L.Tillie sutarties terminą dar metus, bet šių metų balandį prancūzai jau pristatė naują trenerį – brazilą Bernardo Rezende.
Vadovaujant B.Rezende jo gimtosios šalies moterų ir vyrų rinktinės iškovojo keturis olimpinius medalius. Prancūzijos tinklinio vadovai brazilui iškėlė užduotį tapti Paryžiaus olimpinių žaidynių nugalėtoju. B.Rezende priėmė iššūkį, bet pavasarį net nenutuokė, kad užduotis pasunkės. Prancūzijos tinklininkams pasidabinus auksu jau Tokijuje, ir psichologinis spaudimas bus stipresnis, ir sirgalių lūkesčiai bus didesni, ir varžovai į prancūzus žvelgs visai kitaip.
