R.Polikevičiūtė buvo pasiilgusi lietuviškų paplepėjimų ir interviu labiau priminė „tarp mūsų, mergaičių“ nei tipinį pokalbį su sporto asmenybėmis, kuriuose mėgstamos klišės ir tikrai nepasakojama apie tą vieną kartą, kai pavartojo dopingą.
Buvusi dviračių sporto žvaigždė davė interviu „Lietuvos rytui“ po ilgos tylos toli nuo Lietuvos sporto pasaulio.
Neslepia, kad vartojo EPO
Taip, R.Polikevičiūtė bandė dopingo. Vieną kartą gyvenime.
Galėtų būti dar viena skandalinga antraštė – ir vėl, kaip senais laikais, ta Polka, kaip ją su seserimi dvyne Jolanta vadino dviratininkių pasaulis, prisišnekėjo.
Tačiau ar nebūtų didesnis netikėtumas, jei R.Polikevičiūtė būtų prisiekinėjusi, kad niekada nebandė dopingo?
„Jį vartojo turbūt visi maždaug apie 1997-uosius, kai EPO buvo naujiena. Galiu apie tai dabar kalbėti, nes praėjo daug metų“, – sakė 2001 metų pasaulio čempionė, kuriai tiesa visada būdavo svarbiau už viską.
Klasikinė R.Polikevičiūtė – tiesi ir sąžininga. Pasak dviratininkės, ta sąžinė jai ir neleido vartoti dopingo, nors tais laikais nebuvo tokios kontrolės kaip dabar.
„Mes su sese buvome nenormalios, viduje mums visada suskambėdavo sąžinės varpelis. Tą vieną kartą per „Tour de France“ susileidau dvi ampules ir sėdėjau visą turą grupės gale, nes buvo gėda, tarsi ką nors apvaginėčiau.
Tai buvo vienintelis ir nevykęs pabandymas mano karjeroje.
Visas kitas kurso dozes atidaviau vienai prancūzei, ir su sese pasakėme, kad daugiau niekada jokio dopingo nenaudosime“, – atviravo R.Polikevičiūtė.
Aplenkė net V.Alekną
Praleisk su ja nors kelias valandas ir iš karto išgirsi panevėžietiškos tarties gaideles, pajusi atviraširdišką būdą, bet kartu ir lengvą jaudulį bei niekur nedingusias nuoskaudas.
Prieš 20 metų R.Polikevičiūtė buvo išrinkta geriausia Lietuvos atlete ir populiarumu lenkė netgi mūsų sporto karalių Virgilijų Alekną.
Bet ji niekada netapo tautos Rasele kaip kad Rūta Meilutytė.
Pasaulio čempionė ir medalininkė ne kartą buvo paversta įvairių mini skandalų blogiuke kartu su Jolanta.
„Taip apie mus prikalbėti, kad mes trenerio meilužės, kad kažkam komandoje pavydime, rengti spaudos konferencijas... Juokas dabar ima, – kalbėdama apie moterų dviračių sportą lydėjusius skandalus sakė R.Polikevičiūtė. – Praėjo 20 metų, ir aš suprantu, kad didžiausias žmonijos stebuklas yra kalba.
Jei žmonės susikalbėtų, ir karų nebūtų. Mes niekada niekam nepavydėjome, tokio jausmo net negali būti, kai augi su dvyne ir viskuo daliniesi.“
Vaikus gimdė beveik kartu
Rasa ir Jolanta Polikevičiūtės varžybose dažnai važiuodavo greta ant vienodų dviračių, iš šalmų kyšant vienodoms oranžinėms uodegoms.
Jos abi ištekėjo už Rusijos dviratininkų tais pačiais metais (Rasa – už 1988-ųjų olimpiados dviračių treko vicečempiono Nikolajaus Kovšo, o Jolanta – už 1980-ųjų olimpiados dviračių treko čempiono Viktoro Manakovo), abi tais pačiais 1992-aisiais pagimdė po sūnų, o kai Rasa išsiskyrė ir ištekėjo už triskart olimpinio dviračių sporto čempiono Viačeslavo Jekimovo, antrą vaiką 2009-aisiais gimdė panašiu metu kaip Jolanta.
Prieš dvejus metus nuo pneumokoko sukeltos infekcijos staiga mirus Jolantos vyrui V.Manakovui seseriai Rasai skaudėjo taip, tarsi būtų netekusi dalelės savęs: „Mes juk dvynukės.“
Naujuosius metus ji sutiks su seserimi šios namuose Sankt Peterburge. Pernai Naujuosius taip pat sutiko kartu Turkijoje, kur abi ir koronavirusu susirgo.
„Mano vyras yra Rusijos dviračių sporto federacijos prezidentas, todėl nesibaigia susitikimai, kelionės – jis susirgo pirmas. Bet mano testas prieš skrydį buvo neigiamas“, – rankomis skėstelėjo R.Polikevičiūtė.
Pandemijos pradžią, kai pasaulis užsidarė, ji irgi leido su seserimi ir vaikais. Keturis mėnesius jie gyveno Sočyje, kur ir dviračius dažniau išsitraukdavo, nors rimtai jau seniai nesportuoja.
„Mes negalime nekeliauti. Čia turbūt likę nuo seniau, kai visą laiką keliavome į varžybas. Ir dabar skraidome į savo namus Ispanijoje, nuvažiuojame į Portugaliją ir Prancūziją, patinka Tailandas, būna, sėdime Amerikoje, Brazilijoje.
O kaip dar ir į Lietuvą negrįžti? Atrodo, karantinas, bet vis tiek važiuojame“, – sakė buvusi dviratininkė.
Dalyvavo 100-mečio šventėje
Neeilinė kelionė į Briuselį rugsėjo mėnesį tarsi laiko mašina grąžino į auksinę epochą.
Trys pasaulio čempionės iš Lietuvos – R.Polikevičiūtė, Diana Žiliūtė ir Edita Pučinskaitė – su plačiomis šypsenomis stovėjo scenoje iškilmingoje pasaulio dviračių plento pirmenybių 100-mečio šventėje.
Paskui jos ilgai plepėjo, lyg niekada nebūtų buvę pykčio žiežirbų, kurios daug metų kaitino Lietuvą, tais laikais sekusią moterų dviračių sportą tarsi krepšinį.
„Nesame piktybiniai žmonės. Kiekvieną atskirai paėmus visos esame labai draugiškos ir geranoriškos, bet buvo, kaip buvo“, – ištarė R.Polikevičiūtė.
Sunku būtų Lietuvoje rasti labiau emocionalų trejetą, greičiau ketvertą, jei pridėtum ir antrąją Polikevičiūtę. Visos itališkai iš širdies myli, bet ir garsiai kivirčijasi.
„Nei Lietuva, nei pasaulis nepamatys manęs važiuojančios su seserimis Rasa ir Jolanta Polikevičiūtėmis. Arba jos, arba aš“, – 2004-aisiais pareiškė D.Žiliūtė, demonstratyviai surengusi spaudos konferenciją po Atėnų olimpinių žaidynių, kuriose nepateko į Lietuvos rinktinę.
„Diana Žiliūtė mus išdavė. Atleiskite, tarsi apšiko“, – per žaidynes R.Polikevičiūtę citavo spauda.
„Jos pakėlė prieš mane ranką. Susidūrusios su Modestos Vžesniauskaitės konkurencija seserys ir ją mušė“, – net muštynėmis dvynes kaltino D.Žiliūtė, pūtusi ir sekso tarp Polikevičiūčių ir rinktinės trenerio Valerijaus Konovalovo skandalą.
„Kaip žema, – tuomet kalbėjo R.Polikevičiūtė, – taip šnekėti apie trenerį, kuris nuo mažumės visoms vos ne užpakalius valo.“
Aistras kurstė italas?
Dabar R.Polikevičiūtė gali ilgai ir detaliai pasakoti, kas gi vis dėlto tarp jų visų vyko.
Kas ten ką mušė ar išnaudojo, kodėl buvo įtūžusi D.Žiliūtė ir kaip dėl visų intrigų nebesinorėjo žiūrėti į dviračius.
Pažvelgusi atgal R.Polikevičiūtė visus kliedesius apibūdino žargonu: „Briedas.“
Ji įsitikinusi, kad skandalus išpūtė verslininkas Maurizio Fabretto. Šis italas buvo „Safi-Pasta Zara“ komandos, kuriai atstovavo D.Žiliūtė, prezidentas.
„Tai jis skelbė, kad mes su Jolanta trenerio meilužės. Tokia nesąmonė, kad tada net nekomentavome. Iki šiol Panevėžyje visada aplankome ir trenerį, ir jo žmoną, gražiai bendraujame“, – sakė R.Polikevičiūtė.
M.Fabretto surengė ir garsiąją spaudos konferenciją su D.Žiliūte po Atėnų olimpinių žaidynių, kuriose 2000-ųjų Sidnėjaus olimpiados bronzos prizininkė liko už varžybų borto.
Bet paaiškėjo, kad ji pati nesiteikė pasirodyti rinktinės susirinkime, kai buvo sprendžiama, kas atstovaus Lietuvai Atėnuose.
„Diana neatėjo pasakiusi, kad jai neleidžia Maurizio, o jis juk jai atlyginimą moka, – pasakojo R.Polikevičiūtė. – Komandoje jau buvo aišku, kad olimpiadoje važiuos Diana, Edita ir Jolanta, o ne aš.
Bet Maurizio pradėjo rinktinės treneriui aiškinti, kad Jolanta irgi nevažiuos. Treneris V.Konovalovas – ramus žmogus, bet jei jo orumą paliesi, ta meška išlįs iš urvo.
LTOK prezidentas Artūras Poviliūnas sakė, kad jei Diana neklauso dabar, neateina į susirinkimą, tai gal olimpiadoje irgi italų klausys? Paskui, jei Diana man būtų paskambinusi ir paprastai pakalbėjusi, kad „mergos, išėjo kažkokia nesąmonė, neatėjau, nes bijau Maurizio“, būtume supratusios, o aš savo vietą būčiau užleidusi.
Bet ji paprašė, kad skambintų kažkas kitas. Lėktuve į Atėnus pamačiusi mus net „labas“ nepasakė. Tada jau ir aš pasakiau, kad vietos nebeužleisiu. Aišku, ji niekada pati ir nepaprašė.“
Tose olimpinėse žaidynėse Lietuvos aukščiausia vieta dviračių lenktynėse buvo devintoji.
Dabar, kai dviratininkės jau seniai susitaikė, kalbant apie praeities skandalus žiežirbos nebelaksto.
R.Polikevičiūtė net nusijuokė prisiminusi, kaip Prezidentūroje atsisakė fotografuotis su prezidentu Valdu Adamkumi, nes jis apdovanojo ordinu M.Fabretto, o E.Pučinskaitės pirmojo trenerio Zigmo Šniūrevičiaus nepagerbė.
„Nesakau, kad mes visada buvome geros, bet stengėmės būti teisingos. O kas mėgsta teisingas?“ – sakė viena ryškiausių amžių sandūros eros atlečių Lietuvoje.
Pagerbimai buvo našta
Premjeras Algirdas Brazauskas įteikė R.Polikevičiūtei 50 tūkst. litų čekį 2001-ųjų rudenį sveikindamas ją pelnius pasaulio čempionės titulą grupinėse lenktynėse Lisabonoje.
Prieš Kalėdas ji Filharmonijoje gavo ir Metų sportininkės apdovanojimą bei automobilio „Rover 45“ raktelius, kuriuos įteikė to meto LTOK prezidentas A.Poviliūnas.
Aukštinamai R.Polikevičiūtei norėjosi greičiau važiuoti namo ir ji vis kartojo: „Nereikia man tos garbės.“
Dažniausiai padėdavusi komandos draugėms laimėti, ji neįsivaizdavo, kas jos laukia pasiekus viršūnę. R.Polikevičiūtę Vilniaus oro uoste pasitiko pučiamųjų orkestras ir liaudiškos muzikos kolektyvas, iki mašinos ji buvo nunešta ant rankų.
Auksas buvo svarbus Lietuvai, bet jai pačiai jo norėjosi tik tam, kad užtiltų pikti liežuviai, kurie plakdavo, jog ši dviratininkė negali būti geriausia planetoje. O tokių netrūko.
„Kai laimėjau, mano jausmas buvo toks: ko čia visi stengiasi būti tais čempionais? – pečiais gūžtelėjo R.Polikevičiūtė. – Visos mes buvome skirtingos. Kažkokiame interviu skaičiau, kaip po karjeros Diana sakė, kad jai bus keista pasitraukti iš viešumos, jai, kaip čempionei, svarbus dėmesys. Man – tikrai ne.“
Čia dėl to visi aukoja savo sveikatą, leidžiasi medikamentų, pamiršta šeimą? Kad iškeltų rankas laimėję, fotografuotųsi žurnalams?
Kai 1998-aisiais pasaulio čempionate R.Polikevičiūtė į finišą išvežė D.Žiliūtę ir pamatė, kad ši pirmoji kirto liniją, pati net užmiršo kovoti dėl antrosios ar trečiosios vietos. Iškėlė ranką į viršų dėl komandos draugės ir pirmosios istorijoje Lietuvos pergalės pasaulio čempionate.
„Vienos dviratininkės dėl pirmosios vietos gali užsimušti, o kitos mano, kad vieną kartą nelaimėjus bus kitas.
Aš save priskirčiau prie tokių, – kalbėjo R.Polikevičiūtė. – Man ir sesei pergalės nebuvo vienintelis tikslas. Mums patiko darbas, kelionės, bendravimas su kitomis sportininkėmis.
Kažkas pasakytų, kad tais laikais neįmanoma buvo laimėti be dopingo, nes jį vartojo visi. Bet aš prisiekiu, kad pasaulio čempionatą laimėjau be jokio dopingo. Daug dirbant tai įmanoma, ir aš esu to pavyzdys.“
Nepriėmė Rusijos pilietybės
Maskvoje daugybę metų gyvenančiai sportininkei kalbant, būna, išsprūsta rusiškas žodis, bet pasididžiavimas Lietuva likęs didžiulis.
Jos dukters Arianos pavardė ne Jekimova, o Polikevičiūtė. Užuot priėmusi Rusijos pilietybę, R.Polikevičiūtė kas metus prasitęsia leidimą gyventi Maskvoje, kad neprarastų Lietuvos paso.
Ji puikiai prisimena D.Žiliūtės ašaras, kai Lietuva atėmė iš savo žvaigždės pilietybę ir galimybę dalyvauti 2008 metų Pekino olimpinėse žaidynėse. Ir tik vėliau pasą grąžino už ypatingus nuopelnus.
„Jolantos sūnus Viktoras irgi prarado Lietuvos pilietybę, nes, pasirodo, kažkokius dokumentus ne taip sutvarkė. Dabar pagal naują įstatymą galėtų atgauti, bet ta istorija palietė ir jo orumą.
Vaikai mato mūsų atsidavimą Lietuvai, žino, kad mes su sese neimame Rusijos paso.
Klausydavome prieš startus „Trijų milijonų“, tai kildavo šiurpuliukai, bet dabar žiūriu, kad tokiu tempu liks tik du.
Kas tai, palyginti su Maskvos septyniolika milijonų, o su visais migrantais – dvidešimt dviem?“ – kalbėjo R.Polikevičiūtė.
Paniro į motinystę
Su dviračių sportu dabar ji turi bendro tik tiek, kad vyras vadovauja Rusijos dviračių sporto federacijai, o sūnus ten dirba.
Pati R.Polikevičiūtė, tyliai pabaigusi karjerą 2008-aisiais, nebandė likti šiame pasaulyje. Kitais metais jai gimė duktė Ariana, ir buvusi dviratininkė paniro į motinystės rūpesčius.
„Turiu galimybę nedirbti ir nedirbu. Dabar Rusijoje žmonės sujudo, važinėja dviračiais vyresni, samdosi trenerius.
Bet aš negaliu imti pinigų už tai, kad su kuo nors pasivažinėčiau, – sakė R.Polikevičiūtė. – O vaikus treniruoti būtų pragariškas darbas.
Mūsų treneris V.Konovalovas visą laiką būdavo stovyklose, gyveno vaikų problemomis, savo šeimą palikęs. Aš taip nesugebėčiau.
Moterys dažniau nei vyrai kūrena namų židinį, o ne po pasaulį laksto.“
Jos sūnus Artūras dėl traumos paliko dviračių sportą, o vienuolikametė Ariana kol kas daugiau skambina fortepijonu nei sportuoja. Jos tėtis V.Jekimovas norėtų leisti dukterį į dviračių sportą, bet Rasa pasakė griežtą „ne“.
„Tik per mano lavoną. Kiek žmonių žūsta ant dviračių! Mano viena geriausių draugių Zinaida Stagurskaja, pasaulio čempionė, žuvo... Ir daug kitų.
Kaip galiu leisti dukrą į tokį sportą?“ – nerimo dėl saugumo kelyje neslėpė R.Polikevičiūtė.
Dviratininkių grupėje ji su varžovėmis daug kartų krito kaip domino kaladėlės – skausmingai čiuožė kūnu per asfaltą, o dviračių ratai buvo pavirtę banguotu bulvių traškučiu.
Bet jos stojosi ir mynė pedalus toliau. Pinigai būdavo juokingi, palyginti su vyrų dviratininkų uždarbiais, bet pakilusios į viršūnę moterys galėdavo tikėtis gauti tik apie pusantro tūkstančio eurų per mėnesį.
Metai iš metų R.Polikevičiūtė plentu sukardavo per 30 tūkstančių kilometrų per metus.
Pradžioje važinėdavo aplink Panevėžį, paskui treniruotės persikėlė į kalnus užsienyje, kur lietuvė pajuto nepaprastą meilę šiam sportui. Nepriklausomybės pradžioje lietuvės negalėjo sau leisti valgyti Prancūzijos ar Ispanijos restoranuose, bet ne tai rūpėjo.
„Turėjome galimybę atstovauti Lietuvai!
Krepšinyje visi mato tik salę, o čia šešias valandas važiuoji per miestus, kalnus ir upes.
Dviračiai yra karališkas sportas!“ – šypsojosi buvusi dviračių karalienė.
