Jei manote, kad tai yra savotiška sensacija, reikėtų nurimti ir atverti mažai kam žinomą, bet galingą kortą – Norvegijos sportininkai yra iškovoję daugiausiai žiemos olimpinių medalių nei bet kuri kita valstybė – net 368. Kad būtų dar solidžiau, iš tos krūvos medalių net 132 yra aukso apdovanojimai.
Pastarosiose 2018-ųjų Pjongčango žaidynėse Norvegija užėmė pirmą vietą medalių įskaitoje, susižėrusi rekordinius 39 apdovanojimus – dešimčia daugiau nei Kanada, kuriai olimpiada Pietų Korėjoje tapo geriausia ir sėkmingiausia per visą žiemos žaidynių istoriją.
Jau dabar kalbama, kad Norvegijos sportininkams Kinijoje seksis dar geriau nei buvo prieš ketvertą metų: remiantis naujausiomis JAV „Gracenote Sports“ prognozėmis norvegai gali iškovoti net 45 medalius.
Bet jei kas mano, kad ši maža Šiaurės šalis vakarinėje Skandinavijos pusiasalio dalyje yra tik tinkama varžyboms ant ledo ir sniego, verta rimtai pagalvoti ir staigiai pakeisti savo nuomonę.
Pastaruoju metu Norvegijos sportininkai yra vieni geriausių vasaros sporto šakų atstovų.
Tenisininkas Casperas Ruudas po pergalių ATP serijos „Masters Tour 1000“ praėjusiais metais prisikasė iki 8-osios pasaulio teniso reitingo vietos, Viktoras Hovlandas, laimėjęs PGA turnyre, įsitaisė geriausiųjų golfo žaidėjų dešimtuke, Vokietijoje žaidžiantis futbolininkas Erlingas Haalandas laikomas vienu geriausių jaunuoju puolėju visame pasaulyje, o Magnusas Carlsenas jau 11 metų niekam neužleidžia šachmatų sosto.
Vargu ar galima pamiršti vieną iš išskirtinių akimirkų iš praėjusių Tokijo vasaros olimpinių žaidynių, kur norvegas Karstenas Warholmas barjerinio bėgimo 400 metrų rungtyje pasiekė naują planetos rekordą, pagerinęs jį net 0,76 sek. Maža to, jis „sumušė“ savąjį rekordą, kurį buvo pasiekęs prieš mėnesį varžybose Osle.
Ar kas galėjo patikėti, kad bėgikas Jakobas Ingebrigtsenas ne tik Japonijoje, tačiau ir Europoje tęs savo dominavimą 1500 ir 5000 metrų distancijos, o Norvegijos vyrų dvejetas laimės olimpinį auksą paplūdimio tinklinio varžybose.
Taigi, kaip ta Norvegija tai daro? Kaip šalis, kurioje gyvena vos 5,3 milijono žmonių, pataruoju metu „prikepa“ tiek daug talentų?
Iš esmės, atsakymas gan paprastas – viskas prasideda nuo radikaliai kito požiūrio į sportą, o sukurta koncepcija laikosi ant pozicijos „Sportas – džiaugsmas visiems“.
Jei, sakysime, kanadiečiai ir amerikiečiai būsimus talentingus vaikus nuo ankstyvo amžiaus priskiria prie elitinių komandų mokyklų ar akademijų, kur jie muštruojami, tai Norvegijoje didžiausias dėmesys skiriamas masiniam sportui – šios šalies valdžiai yra kur kas svarbiau, kad vaikai apskritai dalyvauja sportiniame gyvenime.
Norvegų vaikai yra skatinami kuo daugiau sportuoti, o valstybė tėvams apmoka jų treniruočių kaštus.
Be to, siekiama vaikų amžiuje anuliuoti bet kokį varžymąsi, bet kokią konkurenciją: iki 13 metų amžiaus yra draudžiama vaikų komandoms ar klubams, kurie varžosi tarpusavyje, turėti turnyrines lenteles ar rašyti kur nors dvikovų rezultatus, taip pat nėra jokių individualių reitingų.
Visa tai įteisinta 12 puslapių Norvegijos sporto įstatyme „Vaiko teisės sporte“, kuriame teigiama, kad „vaikai kaskart turi gauti teigiamą patirtį, kai jie sportuoja“.
Net ir perspektyvūs vienos ar kitos sporto šakos paaugliai gali gauti aukšto lygio trenerių patarimus iš kitų sporto šakų sferų. Todėl Norvegijoje talentai dažnai save bando keliose sporto šakose, nors ir būna prisirišę prie vieno klubo, kuriame treniruojasi. Vargu ar kitur vieno klubo specialistas dirbs su kito klubo vaikais.
Gal kai kam ir netikėta, tačiau K.Warholmas net negalvojo apie barjerinį bėgimą iki 20 metų, nes labiau save matė dešimtkovėje ir treniravosi pas šios lengvosios atletikos rungties specialistus.
Norvegijoje miestų ir gyvenviečių klubai sudaro visą šalies sporto stuburą. Šioje valstybėje yra daugiau nei 12 000 klubų, o jiems vadovauja savanoriai.
Šeimos dažnai kartu slidinėja, čiuožia ar žaidžia įvairius komandinius žaidimus, o be to ir renka lėšas savo klubo veiklai.
Apklausos rodo, kad net 80 procentų norvegų vaikystėje priklausė vienam ar kitam sporto klubui, o maždaug pusė visų paauglių yra aktyvūs savo klubų nariai.
Ir skirtingai nei garsioji žiemos sporto šakų šalis Kanada, Norvegija turi tik vieną nacionalinę sporto organizaciją – Norvegijos sporto konfederaciją.
Ji prižiūri 55 sporto šakų federacijas, taip pat Norvegijos olimpinį, parolimpinį komitetus bei specialiąsias olimpines žaidynes.
Visos šalies sporto išlaidos finansuojamos iš nacionalinės loterijos „Norsk Tipping“, kuri 64 procentus savo pajamų skiria sportui – tai yra maždaug 340 mln. eurų per metus.
Loterijos bilietų pirkėjai taip pat gali paaukoti 7 procentus savo investuotų pinigų pasirinktam klubui.
„Norvegų mentalitetas yra toks, kad mes privalome suteikti vaikams galimybę būti vaikais, – apie šalies sporto raidą aiškino slidinėjimo treneris ir olimpinio aukso medalio laimėtojas Toras Arne'as Hetlandas. – Daugelyje šalių tėvai vežioja vaikus į treniruotes, o Norvegijoje tėvai dažnai patys kartu treniruojasi su vaikais“.
T.A.Hetlandas, 2002 m. olimpinėse žaidynėse Solt Leik Sityje iškovojęs auksą slidinėjimo varžybose, vaikystėje išbandė beveik visas sporto šakas, įskaitant sprinto bėgimą, disko metimą, ieties metimą ir futbolą.
„Vasarą žaisdavome futbolą, o žiemą slidinėdavome. Tai buvo gana įprasta. Nieko nepasikeitė ir dabar“, – tikino dar ir 2006 metų Turino olimpiados sidabro medalio laimėtojas.
Jis taip pat paaiškino, kad net dirbant su elito sportininkais trenerio darbas Norvegijoje yra ne toks griežtas kaip kitose valstybėse
„Jeigu atletas kažką moka, turi įgūdžius bei aistrą, tai jis pats save ugdo, – kalbėjo praeityje garsus 46-erių Norvegijos sportininkas. – Iš esmės pas mus atletai treniruojasi ne su diktatoriais treneriais, o daugiau su mentoriais, kurie motyvuoja, o ne spaudžia ir naikina patį sportininką“.
Tačiau taip buvo ne visada. Norvegijos sportas su tiesos akimirka buvo susidūręs 1988 metais, kai šalis 1988 metų Kalgario olimpinėse žaidynėse iškovojo vos penkis medalius – tris sidabro, du bronzos – bei bendroje įskaitoje užėmė nykią 11-ąją vietą.
Prastas pasirodymas paskatino permąstyti sportininkų rengimą ir tobulėjimą bei privertė šios šalies Vyriausybę atsisukti į klubus ir su jais bendradarbiauti.
Taip pat buvo sukurtas elitinis sporto centras „Olympiatoppen“, kuriame daugiau dėmesio buvo skiriama didelio meistriškumo sportininkų rengimui.
1994-siais, kai Norvegija Lilehameryje surengė žiemos olimpines žaidynes, šalis sugrįžo į žiemos valstybių elitą ir užėmė trečiąją vietą, laimėjusi iš viso 26 medalius.
