Išskirtiniame interviu Lietuvai grąžintą skolą prisiminęs D. Kasparaitis sulaukdavo ir spjūvių: „Koks aš jums rusas?“

Namuose Floridoje kabantis olimpinis aukso medalis Dariui Kasparaičiui primena ne tik skambiausią pergalę, bet ir širdgėlą. Šis titulas Lietuvoje nepripažįstamas kaip savas, nors prieš 30 metų Elektrėnai audringai šventė čia augusio vaikino pergalę.

Trijų olimpinių medalių laimėtojas D.Kasparaitis grąžino skolą Lietuvai, kai atstovavo šalies ledo ritulio rinktinei pasaulio čempionate būdamas 45-erių.<br> lrytas.lt montažas.
Trijų olimpinių medalių laimėtojas D.Kasparaitis grąžino skolą Lietuvai, kai atstovavo šalies ledo ritulio rinktinei pasaulio čempionate būdamas 45-erių.<br> lrytas.lt montažas.
Trijų olimpinių medalių laimėtojas D.Kasparaitis grąžino skolą Lietuvai, kai atstovavo šalies ledo ritulio rinktinei pasaulio čempionate būdamas 45-erių.<br> „Lietuvos ryto“ archyvo nuotr.
Trijų olimpinių medalių laimėtojas D.Kasparaitis grąžino skolą Lietuvai, kai atstovavo šalies ledo ritulio rinktinei pasaulio čempionate būdamas 45-erių.<br> „Lietuvos ryto“ archyvo nuotr.
Trijų olimpinių medalių laimėtojas D.Kasparaitis grąžino skolą Lietuvai, kai atstovavo šalies ledo ritulio rinktinei pasaulio čempionate būdamas 45-erių.<br> „Lietuvos ryto“ archyvo nuotr.
Trijų olimpinių medalių laimėtojas D.Kasparaitis grąžino skolą Lietuvai, kai atstovavo šalies ledo ritulio rinktinei pasaulio čempionate būdamas 45-erių.<br> „Lietuvos ryto“ archyvo nuotr.
Trijų olimpinių medalių laimėtojas D.Kasparaitis grąžino skolą Lietuvai, kai atstovavo šalies ledo ritulio rinktinei pasaulio čempionate būdamas 45-erių.<br> „Lietuvos ryto“ archyvo nuotr.
Trijų olimpinių medalių laimėtojas D.Kasparaitis grąžino skolą Lietuvai, kai atstovavo šalies ledo ritulio rinktinei pasaulio čempionate būdamas 45-erių.<br> „Lietuvos ryto“ archyvo nuotr.
Trijų olimpinių medalių laimėtojas D.Kasparaitis grąžino skolą Lietuvai, kai atstovavo šalies ledo ritulio rinktinei pasaulio čempionate būdamas 45-erių.<br> „Lietuvos ryto“ archyvo nuotr.
Trijų olimpinių medalių laimėtojas D.Kasparaitis grąžino skolą Lietuvai, kai atstovavo šalies ledo ritulio rinktinei pasaulio čempionate būdamas 45-erių.<br> „Lietuvos ryto“ archyvo nuotr.
Trijų olimpinių medalių laimėtojas D.Kasparaitis grąžino skolą Lietuvai, kai atstovavo šalies ledo ritulio rinktinei pasaulio čempionate būdamas 45-erių.<br> „Lietuvos ryto“ archyvo nuotr.
Trijų olimpinių medalių laimėtojas D.Kasparaitis grąžino skolą Lietuvai, kai atstovavo šalies ledo ritulio rinktinei pasaulio čempionate būdamas 45-erių.<br> „Lietuvos ryto“ archyvo nuotr.
Trijų olimpinių medalių laimėtojas D.Kasparaitis grąžino skolą Lietuvai, kai atstovavo šalies ledo ritulio rinktinei pasaulio čempionate būdamas 45-erių.<br> „Lietuvos ryto“ archyvo nuotr.
Trijų olimpinių medalių laimėtojas D.Kasparaitis grąžino skolą Lietuvai, kai atstovavo šalies ledo ritulio rinktinei pasaulio čempionate būdamas 45-erių.<br> „Lietuvos ryto“ archyvo nuotr.
Trijų olimpinių medalių laimėtojas D.Kasparaitis grąžino skolą Lietuvai, kai atstovavo šalies ledo ritulio rinktinei pasaulio čempionate būdamas 45-erių.<br> „Lietuvos ryto“ archyvo nuotr.
Trijų olimpinių medalių laimėtojas D.Kasparaitis grąžino skolą Lietuvai, kai atstovavo šalies ledo ritulio rinktinei pasaulio čempionate būdamas 45-erių.<br> „Lietuvos ryto“ archyvo nuotr.
 D.Zubrus ir D.Kasparaitis.<br> „Lietuvos ryto“ archyvo nuotr.
 D.Zubrus ir D.Kasparaitis.<br> „Lietuvos ryto“ archyvo nuotr.
 D.Zubrus ir D.Kasparaitis.<br> „Lietuvos ryto“ archyvo nuotr.
 D.Zubrus ir D.Kasparaitis.<br> „Lietuvos ryto“ archyvo nuotr.
 D.Zubrus ir D.Kasparaitis.<br> „Lietuvos ryto“ archyvo nuotr.
 D.Zubrus ir D.Kasparaitis.<br> „Lietuvos ryto“ archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (11)

Lrytas.lt

Feb 6, 2022, 1:38 PM

Kai kitą savaitę Pekino olimpinėse žaidynėse prasidės ledo ritulio varžybos, D.Kasparaitis sirgs už savo draugus Rusijos rinktinėje, tiksliau – už Rusijos olimpiniam komitetui (ROK) atstovaujančią komandą.

Jos treneris Aleksejus Žamnovas kartu su D.Kasparaičiu iškovojo visų trijų spalvų olimpinius medalius: 1992-aisiais Albervilyje auksą, 1998-aisiais Nagane sidabrą ir 2002-aisiais Solt Leik Sityje bronzą.

„Kai žiūriu į savo medalius, atsimenu nelengvą kelią. Kaip man, penkiolikamečiui, reikėjo iš Lietuvos išvažiuoti treniruotis į Rusiją, ten išgyventi, patekti į meistrų komandą.

Atvykus iš Elektrėnų galimybės buvo labai mažos, bet užsispyrimas ir noras būti geriausiam davė šansą. Aš labai mylėjau ledo ritulį ir patekti į olimpines žaidynes buvo didžiulė garbė.

Kito pasirinkimo negu žaisti Jungtinėje komandoje 1992-aisiais nebuvo. Paskui kai kurie vadindavo mane rusu...

Koks aš jums rusas? Visi žinojo, kad aš esu lietuvis“, – „Lietuvos rytui“ sakė 49 metų ledo ritulio žvaigždė vairuodamas Majamio apylinkių keliais.

Jis ką tik buvo nubėgęs 12 km krosą palei Atlanto vandenyną. Kitą dieną jo laukė intensyvi ledo ritulio treniruotė su bičiuliais – triskart per savaitę D.Kasparaitis vis dar rišasi pačiūžas savo malonumui ir pajuokauja, kad ruošiasi dar kartą atstovauti Lietuvos rinktinei.

„Reikia tik kelį ir riešą susitvarkyti ir galėsiu vėl sužaisti Lietuvos rinktinėje savo penkiasdešimtmečio proga“, – juokėsi D.Kasparaitis, spalį švęsiantis jubiliejinį gimtadienį.

Marškinėlius su Vyčiu ir Gedimino stulpais ledo ritulio legenda pirmą kartą apsivilko jau baigęs profesionalo karjerą – būdamas 45 metų, bet tiktai sužaidęs Lietuvos rinktinėje jis galėjo ramiai miegoti.

Iki tol D.Kasparaičiui širdyje kirbėjo nemalonus jausmas, nes gimtinėje daug metų turėjo teisintis, kodėl jis atstovaudavo Rusijos rinktinei.

D.Kasparaičio nuotraukos ir pavardės nerasi Vilniuje įkurtoje Lietuvos olimpinės šlovės alėjoje, kur pagerbti visi lietuviai olimpiniai čempionai: tiek nepriklausomos šalies, tiek atstovavę Sovietų Sąjungai.

„Mano vaikai ten paklausė: „O kodėl nėra tavo nuotraukos?“ Turėjau aiškinti, kad manęs nepripažįsta kaip lietuvio čempiono, nes neva sovietiniais laikais Arvydui Saboniui ar Modestui Paulauskui pasirinkimo nebuvo, o aš jau galėjau rinktis.

Vėliau gal ir galėjau, bet kai pirmą kartą tapau olimpiniu čempionu 1992-aisiais, jokio pasirinkimo nebuvo. Nežinojome, ar iš viso Lietuvoje bus ledo ritulys, o mane pakvietė net ne į Rusijos, o į Jungtinę komandą“, – kaip visada iš širdies kalbėjo D.Kasparaitis prisimindamas ankstyvuosius atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metus.

Tuo metu ilgai nebuvo aišku, ar Lietuva iš viso galės turėti savo delegaciją Albervilio olimpinėse žaidynėse.

Tik likus maždaug keturiems mėnesiams iki žaidynių atidarymo Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui buvo įjungta žalia šviesa.

Pinigų nebuvo, bet „Lelija“ pasiuvo paltus, „Lituanica“ – batus, rinktinė gavo „Adidas“ sportinę aprangą.

Slidininkai Vida Vencienė ir Ričardas Panavas bei biatlonininkai Kazimiera Strolienė ir Gintaras Jasinskas pradėjo ruoštis kelionei į Prancūziją.

Iki paskutinės minutės nebuvo aišku, ar Lietuva į savo olimpinę rinktinę priims ledo šokėjus Povilą Vanagą ir Margaritą Drobiazko.

Nors Tarptautinis olimpinis komitetas priėmė sprendimą tose žaidynėse netaikyti pilietybės reikalavimo buvusių sovietinių respublikų sportininkams, Lietuvoje atsirado aršiai prieštaravusių leisti olimpiadoje po Lietuvos vėliava dalyvauti maskvietei M.Drobiazko. Tik paskutinę minutę pora galiausiai atvyko į Albervilį.

Tuo metu rusai, nepaisydami politikos, pasikvietė nepaprastai talentingą lietuvį devyniolikametį D.Kasparaitį į Jungtinę komandą. Jis ką tik buvo išrinktas naudingiausiu gynėju pasaulio jaunių čempionate, jį sekė NHL skautų akys, ir po pergalės olimpiadoje vaikinas iš Elektrėnų pašauktas „New York Islanders“ klubo NHL naujokų biržoje penktas.

Prasidėjo nepaprastai spalvinga 18 metų trukusi karjera už Atlanto, o per tą laiką D.Kasparaitis sužaidė dar trejose olimpinėse žaidynėse.

„Kai pagalvoji, vieni žaidėjai patiria traumų, kiti nepatenka į rinktines, o man pasisekė sužaisti keturiose olimpiadose. Nebūtinai visada buvau geriausias, bet mano charakteris tiko visiems treneriams, buvau geras komandos draugas ir linksmas rūbinėje. Nors dabar aš nė vienos olimpiados beveik neatsimenu“, – nusijuokė D.Kasparaitis kalbėdamas su „Lietuvos rytu“.

– Kaip būdamas devyniolikos patekote į Jungtinės komandos olimpinę rinktinę, kurioje daugiausia buvo Rusijos sportininkų?

– Buvau ką tik grįžęs iš pasaulio jaunių čempionato Vokietijoje, kur laimėjome aukso medalį. Buvau pripažintas geriausiu gynėju, bet iš tos rinktinės į olimpiadą pakvietė tik Liochą Kovaliovą ir Aleksejų Žytniką, o manęs – ne.

Galvojau – o juk sužaidžiau taip gerai... Nelabai malonu buvo. Gyvenau netoli Maskvos, Novogorske, kur buvo ir „Dinamo“, ir rinktinės bazė.

Vieną dieną ateina treneris Piotras Vorobjovas ir sako: eik, tave kviečia į rinktinę. Pasiėmiau uniformą, perėjau per gatvę ir nuėjau.

Visada svajojau patekti į olimpiadą. Patekau. Tada galėjau pradėti svajoti apie aukso medalį.

– Bet medalių iš tos rinktinės mažai kas tada tikėjosi. Atvirkščiai, spaudoje komanda buvo vadinama vaikų darželiu, nes buvo surinkta daug jaunimo, kadangi ryškiausios žvaigždės – Aleksandras Mogylnas, Pavelas Burė, Sergejus Fiodorovas – jau buvo išvažiavusios į NHL.

– Todėl ir laimėjome, kad nejautėme jokio spaudimo. Sovietų Sąjunga sugriuvo, nebuvo šalies, kuriai atstovautume, jautėmės laisvi. Niekas nieko mums nežadėjo – nei kokių nors premijų, mašinų ar butų Maskvoje, kaip būna dabar.

Nuvažiavome į stovyklą Šveicarijoje, paskui į Prancūziją, kur gyvenome atskirai nuo kitų sportininkų kažkur kalnuose. Žaidėme be jokio spaudimo.

Bet labai didelį indėlį įdėjo du veteranai iš senosios rinktinės Viačeslavas Bykovas ir Andrejus Chomutovas. Jie buvo lyderiai, žaidė labai gražų ledo ritulį ir patempė komandą. Aišku, mums pasisekė, kad iškrito švedai, nes jie buvo favoritai, bet pralaimėjo amerikiečiams.

Mes amerikiečius pusfinalyje nugalėjome, ir paskui Kanada liko finale.

– Buvote jaunas ir talentingas, bat proto dar trūko. Kokia ten buvo istorija, kai labai rimtai gavote velnių nuo trenerių?

– Turėjome laisvą dieną ir kartu su A.Kovaliovu nusprendėme eiti paslidinėti. Mums atrodė labai normalus dalykas – išsinuomosime slides ir paslidinėsime, nors ant slidžių stovėjome pirmą kartą.

Leidžiamės nuo kalno, o apačioje toks tiltelis. Žiūrime, o per jį kaip tik eina visi trys mūsų treneriai. Mes pamojavome jiems, manėme, sakys, kokie jūs geri vyrukai, kaip gražiai mokate slidinėti.

O jie kaip pradėjo rėkti: gal mes išprotėję, juk galite traumą gauti, kas tada žais!?

Man devyniolika, A.Kovaliovui aštuoniolika... Apie tokius dalykus negalvojome. Po to ant slidžių nelipau iki užpraeitų metų.

– Kiek gaudavote žaidimo laiko pirmojoje olimpiadoje?

– Aš pats buvau nustebęs, kad mane įtraukė į pirmąjį penketą! Puolėjai buvo V.Bykovas, A.Chomutovas ir Jurijus Chmyliovas, tai man užtekdavo jiems perduoti ritulį, ir jie viską padarydavo.

– Finale laimėjote prieš Kanadą 3:1. Kokie prisiminimai apie tą dvikovą?

– Kiekvieno momento nebeatsimenu, bet atsimenu, kad prieš rungtynes labai jaudinausi.

Dieną prieš tai Čekoslovakija laimėjo bronzą ir visą naktį gėrė, o aš negalėjau užmigti.

Atsimenu, kad buvo labai sunkūs du kėliniai, bet mūsų lyderiai V.Bykovas ir A.Chomutovas įmušė įvarčių.

Visam gyvenimui akyse liko sulėtintas momentas, kaip likus keturioms sekundėms aš apsisuku ir varau prie savo vartininko, tada šoku ant jo, o iš paskos visi kiti. Tu žinai, kad tapai olimpiniu čempionu, ir jausmas yra nuostabus.

Ir nesvarbu, kad rinktinė buvo ne Lietuvos. Aš net svajoti negalėjau augdamas Elektrėnuose tapti olimpiniu čempionu.

Prie rūbinės buvo telefonas, skambinau mamai, ji verkė ir kalbėjo, kaip manimi didžiuojasi, sakė, kad visi Elektrėnai švenčia.

– Tuo metu jau jautėsi nepasitenkinimas iš kai kurių tautiečių, kad neatsisakėte atstovauti Jungtinei komandai?

– Ne, tuo metu visi sirgo už mane ir už šitą rinktinę. Juk Lietuva rinktinės dar net neturėjo.

Visa tai prasidėjo vėliau, kai 1998 m. olimpiadoje nusprendžiau žaisti Rusijos komandoje. Sakė: va, jis rusas. Bet aš tai žinau, kad esu lietuvis.

Tie, kurie supranta sportą, taip nekalba. Jei turi galimybę žaisti didžiausiame pasaulyje turnyre, kodėl ne? Lietuvoje tokios galimybės nebuvo, dabar irgi nėra.

– Baigus NHL karjerą jums vis dėlto buvo labai svarbu sužaisti Lietuvos rinktinėje. Dėl to kasmet iš Amerikos skraidydavote į Lietuvą dėl vienų rungtynių Vilniaus klube, kad tik gautumėte teisę pakeisti rinktinę. Kodėl?

– Tai buvo nebaigtas puslapis mano knygoje. Kasmet skrisdavau, bet darėsi vis sunkiau ir maniau, kad tai niekuomet neįvyks. Bet Dievas davė tą galimybę, sužaidžiau Lietuvos rinktinėje pasaulio čempionato IB divizione.

Užėmiau pirmąją vietą žaisdamas su vaikinais, kurie dar gimę nebuvo, kai laimėjau olimpiadą!

– Jei 1992 m. nebūtumėte išvykęs į Albervilį, gal ir į NHL nebūtumėte patekęs?

– Skautai mane jau buvo matę jaunimo čempionate, bet, aišku, olimpinis turnyras ir auksas man suteikė galimybę naujokų biržoje pakilti labai aukštai, į penktąją vietą pirmajame rate.

Bet aš žinojau, kad ne taip lengva išvykti į NHL. Pirmiausia turi paleisti klubas, todėl aš sezoną pradėjau „Dinamo“. Vieną dieną priėjo generalinis direktorius ir sako: mes tave paleidžiame, važiuok žaisti į užsienį. Nieko sau! Tai aišku varysiu!

Turėjau agentą, kuris paruošė sutartį, ir išskridau į Niujorką. Po kelių dienų jau turėjo prasidėti NHL sezonas. Maniau, kad mane nusiųs į kokią antrinę komandą apsiprasti, bet jie mane iš karto į pagrindinę sudėtį įtraukė. O aš pradėjau visus daužyti.

– 1994-aisiais olimpinėse žaidynėse vis dar nebuvo leidžiama dalyvauti NHL žaidėjams, bet 1998-aisiais Nagane buvo rašoma istorija.

– Kaip 1992-aisiais Barselonoje JAV turėjo krepšinio Svajonių komandą, taip 1998-aisiais Nagane buvo ledo ritulio svajonių komandos.

Suvažiavo visi garsiausi žaidėjai – Wayne’as Gretzky ir kiti. Į Rusijos rinktinę papulti nebuvo lengva, bet mane paėmė. Kai pasiekėme finalą su Čekija, žinojau, kad medalis bus.

Galvojau: nieko sau, galiu tapti čempionu antrą kartą. Nepavyko, bet iškovojome sidabrą. Geri prisiminimai.

– 2002-aisiais Solt Leik Sityje olimpinę kolekciją baigėte su bronza.

– Ten buvo sunkiau, bet vis tiek žaidėme gerai, tik mus šiek tiek apgavo.

Pusfinalyje, kai pralaimėjome amerikiečiams, mums buvo neįskaitytas įvartis, todėl nepapuolėme į finalą.

– Ką manote apie sprendimą ir vėl neleisti olimpinėse žaidynėse dalyvauti NHL žaidėjams?

– Labai gaila. Jei žaistų NHL žaidėjai, žiūrėčiau visas rungtynes. O dabar...

Jei pavyks, kiek pažiūrėsiu, bet Amerikoje nėra jokio ažiotažo. Manau, kad didžiausių šansų laimėti turi Rusija, nes Rusijos ledo ritulio lyga yra stipriausia pasaulyje po NHL, todėl jie turi didelį žaidėjų pasirinkimą – daug gero jaunimo ir veteranų. O mažų šalių visi geriausi žaidėjai juk rungtyniauja NHL, tad sunku surinkti gerą komandą suomiams, švedams ar čekams.

Įsivaizduokite, jeigu anksčiau olimpiadoje būtų buvusi Lietuvos rinktinė, bet joje nebūtų galėję žaisti D.Kasparaitis ir Dainius Zubrus.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
REPORTERIS: Madride prasidėjo NATO viršūnių susitikimas