Vasario 23 dieną G.Savukyno treniruojami „Motor“ rankininkai dar žaidė EHF Čempionų lygos rungtynes Kelcuose (Lenkija). Po pralaimėjimo 27:33 Kelcų „Lomža Vive“, naktį lėktuvas su Zaporožės komanda pakilo į Ukrainą.
Tada nė vienas „Motor“ narys dar nežinojo, kad Rusijos diktatorius Vladimiras Putinas paskelbė karą Ukrainai. Tačiau paryčiais lėktuvas, vietoj to, kad leistųsi Zaporožėje, pasuko Ukrainos sostinės Kijevo link. 4 ryto nusileidę Kijevo Žuljanų tarptautiniame oro uoste rankininkai sužinojo, kad į Ukrainą veržiasi Rusijos ginkluotosios pajėgos.
Su kolega Gruzijos ir Islandijos pilietybes turinčiu Rolandu Eradze G.Savukynas jau pasiekė savo namus Kaune. Nors dvejus metus Ukrainoje dirbusio lietuvio trenerio ateitis neaiški, G.Savukynui dabar svarbiausia, kad Rusijos užpulta šalis ir jos žmonės būtų saugūs.
– Treneri, ar prieš išvykdamas iš Ukrainos matėte ten prasidėjusio karo baisumus? – lrytas.lt paklausė ankstų pirmadienio rytą namo grįžusio G.Savukyno.
– Po rungtynių Kelcuose mūsų lėktuvas leidosi ne Zaporožėje, o Kijeve. Tik nusileidę sužinojome, kad Ukrainoje prasidėjo karas. Kol Žuljanų oro uosto laukiamajame „Motor“ klubo vadovai ieškojo, kaip galėtume grįžti į Zaporožę, visi oro uoste buvę žmonės paraginti apleisti patalpas, nes galimi antskrydžiai.
Girdėjome sprogimą tolumoje, virš mūsų galvų praskrido naikintuvas. Ryte buvo numatyta nemažai skrydžių, visi jie atšaukti. Į oro uostą jau buvo neįmanoma prisikviesti taksi ar autobusų. Komandai iškviestas autobusas iš Zaporožės, tačiau iš ten iki Kijevo – per 550 km, tad mums užsakė viešbutį prie išvažiavimo iš Ukrainos sostinės.
Iki viešbučio keliavome troleibusu, greituoju traukinuku ir pėsčiomis, o pasiekėme jį jau išaušus. Ten praleidome dalį dienos, o vakarop išvykome į Zaporožę. Pakeliui prasilenkėme su ukrainiečių tankų kolona.
– Kokių veiksmų ėmėsi klubas, kai grįžote į Zaporožę?
– Padarėme komandos susirinkimą ir išsivažinėjome: užsieniečiai – namo, ukrainiečiai – pas savo šeimas. Dalyvauti varžybose tapo neįmanoma. Gavome raštą, kad Ukrainoje stabdomi sporto renginiai.
Dar svarstėme galimybę išvykti į Slovakiją, kur buvo numatytos dvejos rungtynės, bet komanda vienbalsiai sutarė, kad niekur nevažiuojame. Mat niekas nenorėjo blaškytis, kai neaišku, ar paskui bus įmanoma grįžti.
– „Motor“ klubui atstovavo dar du Lietuvos rankininkai – Aidenas Malašinskas ir Jonas Truchanovičius. Ar iš Zaporožės išvykote visi drauge?
– Jonui sausį atlikta operacija, o reabilitacija numatyta Lietuvoje, tad Ukrainoje jo nebuvo. Aidenas namo išvyko savo automobiliu su dar trimis užsieniečiais: ispanu Cosano Molina, kroatu Luka Sebetičiumi ir baltarusiu Večeslau Bochanu. Jie patraukė Lvivo link, į Lenkiją. Pakeliui L.Sebetičius nuo jų atsiskyrė ir patraukė Moldovos link.
Aš su kolega R.Eradze nusprendžiau rinktis ilgesnį kelią – per Užhorodo miestą patekti į Slovakiją. Svarstėme, kad kelias ilgesnis, tad ir eilės pasienyje gal bus trumpesnės. Paaiškėjo, kad mūsų sprendimas buvo teisingas, nes jau buvome Kaune, o Aideno ekipažas dar laukė eilėje prie Lenkijos sienos.
Iki sienos mus su Rolandu atvežė klubo vairuotojas, o ją kirtus pėsčiomis, jau laukė mano sūnus su draugu.
– Ar lengvai kirtote Slovakijos sieną?
– Eilėje laukėme 9 valandas. Pasienyje daugiausia buvo moterų su vaikais, dar – senyvo amžiaus žmonių, taip pat – užsieniečių studentų. Šaukiamojo amžiaus vyrų į užsienį niekas neišleidžia. Į mus irgi keistai žiūrėjo, bet problemų kertant sieną nekilo, kai parodėme užsienietiškus pasus.
Rolandas kol kas apsistojo pas mane, o paskui, kai susiorientuosime, kas čia vyksta, skris pas šeimą į Islandiją, kur gyvena per 20 metų.
– Ar „Motor“ komandos žaidėjai ukrainiečiai buvo mobilizuoti?
Susiję straipsniai
– Kol kas apie tai nieko negirdėjau. Bet baisu, kas dabar vyksta Ukrainoje. Labai išgyvenu dėl kiekvieno, nes per dvejus metus atsirado ryšys, susipažinome su žmonomis, vaikais. Tie žmonės liko karo sūkuryje. Neramu, kaip jiems ten sekasi.
Su klubu priėmėme sprendimą, kad kol kas skiriamės ne visam laikui. Aš ir kolega dabar esame nemokamose atostogose. Abu turime galiojančias sutartis. Tačiau nei mes galime jas vykdyti, nei klubas. Matysime, kaip viskas klostysis.
Dabar rengsiuosi Lietuvos vyrų rankinio rinktinės kovoms. Kovo 12 d. renkamės į treniruočių stovyklą Vilniuje. Kovo 16 d. Izraelyje žaisime 2023 m. pasaulio čempionato atrankos turnyro akrintamąsias varžybas. Po jų grįšime į Alytų, kur kovo 20 d. žaisime atsakomąsias rungtynes su Izraelio rinktine.