R.Meilutytei buvo penkiolika, kai ji laimėjo olimpinį auksą. J.Jocytė keturiolikos tapo jauniausia istorijoje moterų Eurolygos krepšininke. Išskirtinis talentas dvi jaunas Lietuvos atletes anksti iškėlė gerokai aukščiau bendraamžių. Kas dar sieja žinomiausią šalies plaukikę ir magiškąja jau vadinamą kylančią krepšinio žvaigždę?
JAV gimusią, bet Palangoje augusią J.Jocytę ir iš Kauno kilusią R.Meilutytę skiria keliolika centimetrų ūgio ir keleri metai amžiaus. 188 cm ūgio Justei – dar tik 16-ka, 173 cm ūgio Rūtai – 25- eri. Viena žaidžia krepšinį, kita nuolat treniruojasi ir varžosi baseine.
Tais metais, kai plaukdama krūtine 100 metrų R.Meilutytė iškovojo 2012-ųjų Londono žaidynių olimpinį auksą, J.Jocytė tik pradėjo lankyti krepšinio treniruotes.
Jos buvo susitikusios vos kartą – prieš trejus metus Druskininkuose, kur prie vandens parko olimpinė čempionė nusifotografavo su Europos merginų (iki 16 m.) krepšinio čempionatui besirengusia Lietuvos rinktine.
J.Jocytės žvaigždė tada dar tik kilo, o R.Meilutytė ką tik buvo paskelbusi apie plaukikės karjeros pabaigą – kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo pertrauka.
Tačiau auksine žuvele pramintą R.Meilutytę ir magiškąja Juste jau vadinamą J.Jocytę sieja ne tiktai neeilinis sportinis talentas pasirinktai sporto šakai, bet ir kažkuo panašus karjeros pradžios kelias.
Laimėjo aukso medalius
Rugpjūčio 14-osios vėlų vakarą Kretos salos sostinėje Heraklione J.Jocytė bučiavo Europos merginų čempionių taurę ir naudingiausiai turnyro žaidėjai skirtą auksinį kamuolį.
Jauniausia Lietuvos rinktinės krepšininkė dviem taikliais baudų metimais įtvirtino lietuvių pergalę finale su Ispanija – 78:75. Lemiamame mače J.Jocytė pelnė 28 taškus, atkovojo 9, perėmė 3 kamuolius, atliko 7 perdavimus ir surinko net 38 naudingumo balus.
Ji tapo rezultatyviausia čempionato žaidėja, per 7 rungtynes įmetusi 134 taškus – vidutiniškai 19,1 taško per rungtynes.
„Mano vardas – Magic Jocytė“, – lietuviškai su akcentu šaukė anglakalbis rungtynių komentatorius po eilinės įspūdingos J.Jocytės atakos Europos čempionato finale su ispanėmis. Visiems buvo aišku, kad Justukas, kaip ją šaukia rinktinėje, ar magiškoji Justė, kaip praminti bandė komentatorius, yra būtent ta žaidėja, kuriai turi tekti ir naudingiausiosios titulas.
Prabėgus vos trims dienoms, rugpjūčio 17-ąją, Italijos sostinėje Romoje R.Meilutytei suskambo „Tautiška giesmė“, kai ji tapo Europos čempione plaukdama 50 m krūtine (29,59 sek.). Pusfinalyje lietuvė plaukė dar greičiau (29,44 sek.) ir pagerino prieš 9 metus savo pačios pasiektą šalies rekordą (29,48 sek.).
Kelias dienas prieš tai R.Meilutytė iškovojo Europos čempionato bronzą plaukdama 100 m krūtine (1 min. 6,5 sek.).
Birželį Budapešte (Vengrijoje) plaukikė laimėjo ir pasaulio auksą 50 m krūtine nuotolyje (29,7 sek.), ir bronzą dukart ilgesnėje distancijoje (1 min. 6,02 sek.).
Į plaukimą po pustrečių metų pertraukos R.Meilutytė grįžo praėjusių metų gruodį.
Vietoj poilsio – pamokos
2019 m. gruodį J.Jocytė šiltai apkabino mylimiausius žmones – didžiausius savo sirgalius tėvą Alvydą ir mamą Aureliją – ir iškeliavo į Prancūziją. Kylanti Lietuvos moterų krepšinio žvaigždė tuomet 14-metė Justė sulaukė asmeninio keturiskart NBA čempiono Tony Parkerio kvietimo treniruotis jo vardo akademijoje Lione.
Į šią akademiją plūdo geriausi visos Prancūzijos jaunieji sportininkai, o talentinga krepšininkė iš Lietuvos tada ten buvo vienintelė užsienietė.
Ji kuklinosi bendrauti, nes nemokėjo prancūziškai, o vietiniai ir nesistengė liežuvio laužyti anglų kalba. Ji ilgėjosi namų, šeimos ir draugų, tad per dienas treniravosi, o vietoj poilsio dažniausiai rinkdavosi vadovėlius, nes nenorėjo atsilikti mokykloje.
Tą patį gruodį J.Jocytė su Vilerbano ASVEL komanda debiutavo moterų Eurolygoje. Jai buvo tik 14 metų ir 29 dienos, kai per rungtynes su Kursko „Dinamo“ įėjo į aikštę, o netrukus paleido ir tritaškį iš kairiojo krašto, tik šis buvo netaiklus.
Prabėgus kiek daugiau nei metams, 2021-ųjų sausį, jau prasidėjus atšilimui po sąstingio dėl pandemijos, tada jau penkiolikametė lietuvė Eurolygoje įmetė ir pirmuosius taškus: likus vos 3,4 sek. iki rungtynių pabaigos ties tritaškio linija gavo kamuolį, dukart sumušė jį į parketą ir po dvižingsnio kairiąja ranka įmetė iš po krepšio. ASVEL 85:74 nugalėjo Prahos USK, o J.Jocytė iškart pateko į komandos draugių glėbį.
Justė – dar paauglė, bet jau treniruojasi kaip profesionalė. Per dieną – mažiausiai dvi treniruotės, per sezoną – daugybė rungtynių. Jos spintoje – beveik vien sportinė apranga.
„Ką man reiškia krepšinis? Kiti sakytų, kad tai – gyvenimo būdas. O aš tiesiog mėgaujuosi tuo, ką darau. Nors esu dar jauna, bet žinau, kad ateityje tai bus mano darbas.
Tam dabar ir rengiuosi. Bet dar tikrai nesu profesionalė. Kokia čia profesionalė, kai dar esu mokinė. Išvykstu į rungtynes ir laisvu laiku sėdžiu prie kompiuterio, „matieką“ sprendžiu.
Kartais, žinoma, būna sunku. Pasitaiko, praleidžiu pamokas, nes galva nuo visko pavargsta. Bet man atrodo, kad visas grožis ir yra tai, jog sugebu prisiversti skirti energijos ne tik krepšiniui, bet ir mokslams“, – sakė Kauno suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centro būsimoji vienuoliktokė. Nors sezono metu daugiausia būna Prancūzijoje, nuotoliniu būdu J.Jocytė mokosi Lietuvoje.
Į Angliją – paskui tėvą ir brolius
R.Meilutytė iki 13 metų treniravosi Kaune. Būsimąją plaukimo žvaigždę nuo mažens daugiausia augino močiutė, nes 2001-aisiais, kai Rūtai buvo vos ketveri, jos motina žuvo pėsčiųjų perėjoje partrenkta automobilio.
Plaukikės tėvas Saulius Meilutis tada dirbo JAV, bet 2008-aisiais persikėlė į Angliją. Su juo apsigyveno ir abu vyresnieji R.Meilutytės broliai Mindaugas bei Margiris. Po dar poros metų į Angliją S.Meilutis pasikvietė dukterį Rūtą.
Viena svarbiausių tėvo užduočių tada buvo rasti dukteriai plaukimo klubą ir patyrusį specialistą, nes R.Meilutytė Kauno plaukimo mokykloje jau buvo pasiekusi neblogų rezultatų. Maršrutas nukrypo į vieną stipriausių Anglijoje plaukimo mokyklų Plimute pas ten dirbusį trenerį Jonathaną Ruddą.
„Lankiau Kauno Šilainių baseiną. Man tuo metu atrodė, kad tai geriausias baseinas visame pasaulyje. Man jis labai patiko. Žinoma, sąlygos buvo tragiškos. Apie higieną ten nėra ką kalbėti. Mūsų salė buvo visa dulkėta ir neturėjome daug įrankių.
Bet tai išmokė mane labai daug dalykų. Tas neturėjimas geriausių sąlygų, geriausios salės, geriausio baseino, gražiausių plytelių užgrūdino ir išmokė pabandyti išspausti ką nors gero iš to, ką turi prieš save tuo metu“, – yra pasakojusi Rūta.
R.Meilutytė ir J.Ruddas drauge perėjo vandenį ir ugnį. Po pergalės Londono žaidynėse plaukikė pirmiausiai pateko į trenerio glėbį.
Lietuvė Plimute ne tik dienų dienas treniravosi, bet ir turėdavo rasti laiko mokslams.
„Tokia jau plaukikų dalia: mums normalu atsikelti 5 valandą ryto. Nėra lengva – reikia kovoti su savimi. Kartais atsikeli, o taip norisi pamiegoti. Bet žinau: nueisiu į treniruotę, ir tas įdėtas darbas ateityje virs varžybų rezultatu.
Tai labai motyvuoja. Ir po kiek laiko nebebūna sunku, ypač jei laikaisi tos rutinos, neini per vėlai miegoti“, – maždaug prieš dešimtmetį aiškino plaukikė.
Grįžo su trenksmu
Bet į 2016 m. olimpiadą R.Meilutytė jau išvyko kitokių nuotaikų. Paslapčia ji dar vylėsi, kad pavyks pakartoti Londono žaidynių stebuklą, bet Rio de Žaneiro vanduo lietuvei buvo per klampus. 100 m plaukimo krūtine finale ji buvo tik septinta.
Po nesėkmės jautrios plaukikės akyse tvenkėsi ašaros, kurios galiausiai išsiliejo nevaldomu jausmų vandenynu. Po Rio de Žaneiro žaidynių išsiskyrė R.Meilutytės ir trenerio J.Ruddo keliai.
R.Meilutytė netrukus apskritai liovėsi treniruotis, su broliais keliavo po Pietų Ameriką ir Europą, o vėliau prakalbo apie ją užklupusią depresiją.
Talentingoji plaukikė dar bandė kabintis, toliau treniravosi, dalyvavo varžybose, bet galiausiai ją vis tiek įveikė troškimas pamatyti kitokį gyvenimą. Be baseino ir alinančių treniruočių: „Iki šiol visą save atidaviau plaukimui. Nuo ankstyvos paauglystės gyvenau sportu. Dėl įtempto treniruočių režimo atidėjau mokslus, o dabar noriu prie jų grįžti. Noriu patirti paprastus dalykus, augti, geriau suprasti save ir mane supantį pasaulį.“
Neseniai Rūta prisipažino, kad net palengvėjo, kai gavo pranešimą, jog dėl trijų praleistų dopingo testų jai gresia dvejų metų diskvalifikacija.
Tuos dopingo kontrolierių patikrinimus plaukikė praleido per atsitiktinumą arba neapdairumą, bet tada, 2019-aisiais, jai tai atrodė ženklas iš aukščiau, nes pačiai nereikėjo priimti sprendimo baigti karjerą – viskas išsisprendė savaime.
Pustrečių metų R.Meilutytė gyveno gyvenimą, kokio dėl sunkaus sportininkės režimo iki tol negalėjo sau leisti.
Ji baigė mokyklą, įstojo į universitetą ir mėgavosi mažais malonumais. Jai nebereikėjo keltis 5 val. ryto, kad įšoktų į baseiną. Jos smegenys galiausiai atsipalaidavo, nes nuslūgo iki tol nuolatinė įtampa ir išorinis spaudimas per varžybas vėl būti greičiausiai.
Tačiau baigiantis 2021-iesiems R.Meilutytė užsuko į Lietuvos plaukimo federaciją pasikalbėti apie rentą, kuri skiriama olimpiniams čempionams ir išgirdo klausimą: „Pastaruoju metu šiek tiek plaukioji, gal vėl nori pabandyti dalyvauti varžybose?“ Kiek pagalvojusi ji sutiko ir pernai gruodį jau dalyvavo Lietuvos čempionate.
O šių metų pasaulio ir Europos čempionatai olimpinei čempionei buvo pirmosios tarptautinės varžybos po pertraukos. Ir ji vėl papildė savo trofėjų kraitį.
Prieš karjeros pertrauką visose svarbiausiose tarptautinėse varžybose R.Meilutytė buvo iškovojusi 20 aukso, 10 sidabro ir 1 bronzos medalį.
Būdama septyniolikos ji tapo pirmąja ir vienintele plaukike istorijoje, bent sykį laimėjusia tuo metu visus įmanomus titulus ir jaunimo, ir suaugusiųjų čempionatuose. Rūta keturis kartus tapo geriausia Lietuvos metų sportininke (2012 m., 2013 m., 2014 m., 2018 m.).
Stebi krepšinio žvaigždes
J.Jocytės didžiosios karjeros kelias dar tik prasideda, bet jau dabar ji stebina krepšinio profesionalus neeiliniais gebėjimais aikštėje. Iš pradžių buvusi įžaidėja, dabar palangiškė geriausiai jaučiasi lengvosios krašto puolėjos pozicijoje.
Bet krepšininkė ir toliau puikiai mato aikštę, o atiduoti gerą perdavimą, kaip pati sako, jai patinka net labiau nei pačiai įmesti. J.Jocytė puikiai žaidžia ne tik veidu, bet ir nugara į krepšį, gerai valdo ir stipriąją kairę, ir dešinę ranką.
Kairiarankė J.Jocytė – tik krepšinio aikštėje. Visa kita ji daro dešine ranka.
„Bet ir mano dėdė – tėčio brolis Evaldas Jocys – buvęs Plungės „Olimpo“ ekpos krepšininkas – buvo toks netikras kairiarankis. Aikštėje kamuolį jis varydavosi kaire, o į krepšį mesdavo dešine ranka.
Aš nuo vaikystės viską norėdavau daryti kaire ranka, bet mama vis pabardavo, kad valgyčiau gražiai, tad pradėjau naudotis dešine ranka, – juokėsi J.Jocytė. – Tačiau tam, kad ir žaisdama krepšinį galėčiau geriau naudotis dešine ranka, turiu labai daug dirbti.“
Nuo pat mažų dienų J.Jocytės dienos sukosi vien aplink krepšinį. Su pusantrų metų vyresniu broliu Roku per dienas ji mėtydavo į krepšį šalia namų Palangoje. Kai Justei buvo vos aštuoneri, o Rokui – 10 metų, į Jocių namus atkeliavo katinas. Krepšiniu jau alsuojantys brolis ir sesuo jį pavadino Kobiu – legendinio Kobe Bryanto garbei.
Penkiskart NBA čempionas 2020-ųjų sausį žuvo sraigtasparnio avarijoje. Po metų amžinybėn iškeliavo ir Jocių Kobis. Tačiau šeimos namuose Palangoje vis dar laksto šuo Naikis, kuriam vardą vaikai davė sportinės aprangos ir avalynės gamintojo garbei.
Justė žiūri daug krepšinio rungtynių, žavisi geriausiais pasaulio krepšininkais, stebi jų judesius ir sunkiai dirba, kad įstengtų pakartoti išskirtinius elementus.
„Socialiniuose tinkluose seku daug krepšinio žvaigždžių, man patinka žiūrėti krepšinį. Stebiu, kaip žaidėjai mąsto, elgiasi, kokia jų kūno kalba – labai svarbu, koks esi ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų“, – įsitikinusi šešiolikametė.
J.Jocytė dar tik pradeda krepšinio trofėjų medžioklę. Prieš trejus metus su merginomis iki 16 m. ji tapo Europos vicečempione, šiemet su 18-mečių rinktine – žemyno čempione.
Bet kylančiai krepšinio žvaigždei ne titulai svarbiausi, o tai, kad daro tai, kas jai labai patinka ir – svarbiausia – tai daro ne viena: „Žinote, kas man labiausiai įsiminė iš šio čempionato? Ne pirmoji vieta, nors ir ji, žinoma, svarbi, o nueitas kelias iki viršūnės.
Su komanda drauge praleidome pusantro mėnesio, susidraugavome ir tas buvo matyti aikštėje – kaip viena kitą palaikome, kaip gerai jaučiamės šalia viena kitos. Aš pati mėgavausi kiekviena diena, tad pats procesas man gražesnis nei pirmoji vieta.“
