Nuo bendraklasės padrąsinimo iki tarptautinių aukštumų
32-ejų A. Garunkšnytė bėgimo batelius pirmą kartą apsiavė antroje klasėje. Tada, kaip prisimena pati, jos talentą pastebėjo sostinės Aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro kūno kultūros mokytojas. Nors kurį laiką dar spyriojosi, įkvėpta ir padrąsinta klasės draugės sprinterės, mergina pradėjo lankyti lengvosios atletikos užsiėmimus. Nuo dviejų kartų per savaitę iki dviejų per dieną – bėgant metams didėjo ne tik treniruočių skaičius, bet ir pergalių kraitis. Vos 6 procentais dešine akimi matanti, o kaire visai nematanti sportininkė – daugkartinė Lietuvos čempionė. Ilgus metus ji varžėsi vidutinių nuotolių varžybose, ten savoje grupėje neturėjo lygių, bet galiausiai išsisėmė ir panoro kažko daugiau.
„Pastebėjusi, kad mano rezultatai sustojo ir nebejuda pirmyn, svarsčiau, ką daryti, – ar toliau sportuoti tiesiog dėl savo malonumo, ar karjerą baigti. Tada sportininkai iš šalies pradėjo raginti: „Aušra, pamėgink maratoną, reikia.“ Pirmąjį maratoną 2017 metais bėgau tik todėl, kad aplinkiniams reikėjo“, – prisimena A. Garunkšnytė ir priduria, kad labai greitai žodį „reikia“ pakeitė „patinka“. „2019 metais įvyko lemtingas lūžis – pradėjau bėgti dėl savęs. Pajutau tą kaifą, pajutau, kad bėgti yra nerealu ir kad tai yra mano“, – šypsosi sportininkė.
Viena greičiausių Lietuvos maratonininkių šiuo metu paraatletų čempionatuose varžosi T12 grupėje – ten atletų regėjimo laukas mažesnis nei 5 laipsnių spindulio. A. Garunkšnytę maratonuose lydi gidas. Jis, pasak sportininkės, leidžia galvoti tik apie bėgimą. „Iš gido gaunu visą reikiamą pagalbą – man nereikia sekti greičio, žiūrėti po kojomis, kad nenugriūčiau, bandyti suvokti, kur yra vandens stotelės ir kaip kuo greičiau pasiimti vandens, kad neįstrigčiau spūstyje. Gidas padaro viską už mane, o mano užduotis yra tiesiog bėgti“, – aiškina bėgikė, pridurdama, kad yra dėkinga pirmiesiems savo gidams – Egidijui Adomkaičiui ir Linui Mikalainiui.
Rūpintis ne tik imunitetu, bet ir emocine sveikata
Būtent šalia esanti komanda – treneris Jonas Žakaitis, klubo „Love Streams Running“ nariai ir artimieji – vienas pagrindinių A. Garunkšnytės įkvėpimo šaltinių. Mergina, kuriai dėl stresinio dubens kaulų lūžio teko praleisti Tokijo paralimpines žaidynes, dabar ryžtingai žygiuoja Paryžiaus link. O kartu moko savo komandą, kad tai ne jos vienos, o visų tikslas. „Noriu, kad mano komanda nesakytų: „Čia tavo tikslas, tavo svajonė.“ Ne, tai yra mano ir visos komandos siekis, nes esu tikra, kad mes galime“, – sako A. Garunkšnytė ir priduria, kad net sunkiausiomis akimirkomis ją motyvuoja rezultatas.
„Kaskart kai stoju prie starto linijos, mano pagrindinis tikslas – bėgti geriau nei paskutinį kartą. Tokiu atveju žinau, kad padariau viską, ką galėjau. Kartą net treneriui sakiau, kad jeigu paralimpinėse žaidynėse užimčiau paskutinę vietą, bet mano rezultatas būtų geriausias karjeroje, būčiau pati laimingiausia. Šiuo klausimu man padeda psichologas – jis moko mane nebijoti būti savimi, priimti save su visomis baimėmis ir ašaromis. Aplinkiniai įpratę matyti mane stiprią, bet kartais prie starto linijos noriu ir galiu jaustis silpna. Tai yra normalu“, – šypteli paraatletė.
Rugsėjį vaistinių tinklo „Camelia“ ilgalaikėje socialinėje kampanijoje „Kartu vienas dėl kito“ pasirodžiusi maratonininkė sako nepamirštanti ir žemiškesnių dalykų, kurie sportininkų kasdienybėje taip pat labai svarbūs. „Įsibėgėjant rudeniui ir siaučiant gripui bei peršalimo ligoms, stengiuosi stiprinti imunitetą – vartoju vitaminus C, D, žuvų taukus. Eidama bėgioti atsakingai renkuosi aprangą, kad neperšalčiau ir neperkaisčiau. O šiaip, tikiu, kad bėgimas visais metų laikais savaime užgrūdina“, – sveikatos patarimais dalijasi sportininkė.
Galiausiai, vos keliais procentais pasaulį reginti, bet, kaip pati sako, iš jo viską pilnomis saujomis semianti A. Garunkšnytė pabrėžia norinti įkvėpti ir kitus negalią turinčius žmones atrasti mylimą veiklą.
„Bėgimas man padėjo sėkmingai integruotis į visuomenę. Ugdymo centre, kuriame mokiausi, visi buvo uždari, nenorėjo išlįsti iš savo burbulo. Pradėjusi eiti į miestą susipažinau su gerai reginčiais žmonėmis. Jie išmoko mane priimti tokią, kokia esu, galėjo suprasti, kad su manimi reikia bendrauti kaip su lygia, kad man nereikia gailesčio, nes aš noriu būti kaip visi. Nežinau, kokia būčiau, jeigu mokyklos laikais nebūčiau pradėjusi bėgioti ir išėjusi į visuomenę“, – apibendrina paraatletė ir priduria, kad dėl šių priežasčių nepamatuojamai svarbu ne tik priimti išorinį palaikymą, bet ir atrasti būdų paskatinti veikti kitus, kaip ir atsispindi minėtoje socialinėje kampanijoje.
