EUROLYGA

Lietuvoje lankęsis Europos žaidynių organizatorius: „Antroji karjera sportininkui – neišvengiama“

„Taip, aš galiu būti antrosios sportininko karjeros pavyzdys“, – šypsosi Vilniuje lankęsis Marcinas Nowakas, buvęs Lenkijos sprinteris, 2000 m. Sidnėjaus ir 2008 m. Pekino vasaros olimpinių žaidynių dalyvis, pernai Krokuvos, Mažosios Lenkijos ir Silezijos regionuose vykusių Europos žaidynių organizacinio komiteto pirmininkas. Lietuvoje jis šįsyk lankėsi kaip paties inicijuoto, prieš daugiau nei dvejus metus pradėto dvigubos sportininkų karjeros projekto sumanytojas.

 Marcinas Nowakas<br> V. Dranginio/LTOK nuotr.
 Marcinas Nowakas<br> V. Dranginio/LTOK nuotr.
Daina Gudzinevičiūtė ir  Marcinas Nowakas<br> V. Dranginio/LTOK nuotr.
Daina Gudzinevičiūtė ir  Marcinas Nowakas<br> V. Dranginio/LTOK nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

Mar 18, 2024, 4:13 PM

Sportininkų dvigubos karjeros projektas OCDC (Olympic Committees for Dual Career) baigėsi praėjusią savaitę, jo rengėjai ir vykdytojai buvo suvažiavę į Vilnių aptarti rezultatų ir pasidalyti patirtimi bei atradimais.

Čia penkių nacionalinių olimpinių komitetų atstovai, tarp kurių ir Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK), brūkštelėjo paskutinius šio tarptautinio projekto potėpius. Pradėjo veikti šios iniciatyvos rezultatas – nemokama platforma, kurioje sportininkams skirti mokymai apima žmogiškųjų išteklių, psichikos sveikatos, prekės ženklo kūrimo, komunikacijos, rinkodaros ir kitas aktualias temas.

– Marcinai, kaip kilo mintis kurti dvigubai atletų karjerai skirtą projektą?

– Šis projektas gimė todėl, kad pastaraisiais metais, dirbdamas Lenkijos sporto ir turizmo ministerijoje ar Lenkijos olimpiniame komitete, mačiau daugybę atletų, kuriems labai sunku pradėti naują gyvenimą baigus sportuoti. Ši problema aktuali daugumoje šalių: kaip padėti žmonėms pereiti iš sporto profesionalo karjeros į normalią kasdienybę?

Sportininko kelias – trumpas, žengdamas juo retas užsidirba tiek, kad pakaktų visam likusiam gyvenimui. Bet net ir turint pakankamai pinigų juk reikia kažkur save padėti. Tai ir buvo svarbiausia priežastis kurti šį projektą. Norėjome dalytis patirtimi su kitų šalių olimpiniais komitetais ir pamatyti, kaip šį klausimą sprendžia jie.

– Ar Lenkijos olimpiniam komitetui buvo paprasta sutelkti partnerius, gauti finansavimą?

– Projektą pradėjome vykdyti daugiau nei prieš dvejus metus, bet iki tol jis gyvavo mūsų galvose ir planuose. Nebuvo paprasta sutelkti partnerius, jiems tiksliai išaiškinti, ko siekiame, kaip viską matome. Tačiau mums pavyko. Kreipėmės į Europos Sąjungos „Erasmus+“ programą ir gavome finansavimą. Kartu dirbti pakvietėme kolegas iš Lietuvos, Slovėnijos, Turkijos, Graikijos ir vieną nevyriausybinę organizaciją.

– Projektas lengvai įsisuko?

– Įsisuko. Kiekvienas nacionalinis olimpinis komitetas daug bendrauja su savo šalies atletais – projektas juk skirtas jiems. Ir bent jau Lenkijoje dabar matau šio darbo rezultatus.

– Kaip dirbate su atletais? Pradėję projektą tyrėte jų lūkesčius?

– Taip, aiškinomės, ko jie tikisi. O darbo su atletais esmė – atverti jiems akis, priminti, kad antroji, arba dviguba, karjera yra neišvengiama, geriau jai rengtis iš anksto.

– Bet dažnas atletas, kol jam dvidešimt ir mėgaujasi šlovės spinduliais, net nesusimąsto, kad visa tai baigsis. Kaip pasiekti tokį žmogų?

– Užtat mes ir kalbamės su dar aktyviai sportuojančiais atletais, netgi jaunimu, paaugliais, primename, kad apie antrąją karjerą reikia mąstyti iškart, nes baigus sportuoti kai kada pradėti ką nors kita jau būna per vėlu. Kartais karjera nutrūksta labai anksti dėl įvairių traumų. Paveikiausia kalbėti rodant kitų atletų, netgi čempionų, pavyzdžius.

– Ką paprastai atletams siūlote: mokymus, seminarus ar ką kita?

– Priklauso nuo to, kuri projekto šalis ką pasirenka. Bendrai sutarėme, kad kiekvienas olimpinis komitetas turėtų po žmogų, kuris tiesiogiai dirbtų su sportininkais, į jį atletai galėtų kreiptis antrosios karjeros klausimais. Pati pirmoji jo užduotis – šviesti, juk dauguma pokyčių prasideda nuo galvos. Šis etatas geriausiai tiktų buvusiam sporto profesionalui, kuris puikiai pažįsta ir savo kartos kolegas, ir jaunimą. Mūsų projekto atstovas ar atstovai kalbasi su sportininkais per jų stovyklas, organizuoja tam tikrus mokymus, konferencijas, palaiko ryšius su atskirų šakų federacijomis, sporto vadovais, jiems primena, kad reikia rūpintis tų, kurie sportuoja šiandien, rytojumi.

– Gal žinote sėkmės istorijų, kaip buvę sportininkai per šiuos metus atrado save kitoje srityje?

– Žinoma, tokių yra. Vien mes Lenkijoje į projektą įtraukėme keturis aukščiausių rezultatų pasiekusius atletus, savo šakų čempionus. Vis miniu vienos projekto koordinatorės Luizos Zlotkowskos pavyzdį. Ji – buvusi čiuožėja trumpuoju taku, dukart olimpinė medalininkė, o dabar yra tas žmogus, kuris padeda kitiems kolegoms, parodo, kad pirmoji gyvenime sėkmė ir šlovė jau praeityje, dabar reikia griebtis kažko kito.

Pastebėjau, kad visos Lenkijos sporto šakų federacijos, – tikiu, panašiai yra ir Lietuvoje, – šiuo projektu labai domisi ir siekia bendradarbiauti. Sugalvosime joms naujų užduočių ir iššūkių, kad projektas tęstųsi, nors formaliai jis netrukus baigiasi.

– Jūs pats – taip pat puikus antrosios karjeros pavyzdys. Kada baigėte lengvaatlečio karjerą?

– 2013-aisiais. Aš – vienas laimingųjų, nes iškart po to turėjau kuo užsiimti, pradėjau dėstyti universitete Krokuvoje.

– Dar sportuodamas įgijote išsilavinimą?

– Taip. Niekada nepamiršau, kad gyvenimas tęsis ir nustojus bėgioti. Man tiesiog sekėsi. Turėjau sporto teorijos magistro diplomą, mokiausi ir sporto rinkodaros, vadybos. Pastaruosius dešimt metų dirbau Sporto ir turizmo ministerijoje, Lenkijos olimpiniame komitete, esu įsitraukęs į svarbiausius sporto projektus visoje šalyje.

– Taip tapote pernai vykusių Europos žaidynių organizacinio komiteto pirmininku?

– Buvau pasirinktas juo tapti. Kaip jau minėjau, esu laimės kūdikis, nes viskas sukrito taip gerai ir be jokių karjeros pauzių. Kai baigiau sportuoti, dar nebuvo sukurta atletų integracijos sistema, niekas nesvajojo apie jokį jiems skirtą antrosios karjeros projektą, kitaip nei dabar, nebuvo specialių darbuotojų, kurie galėtų tapti vedliais į kitą gyvenimą, duotų įrankių jam susikurti. Tuo laiku, kai nutraukiau karjerą, sportininkams galėjo padėti tik jie patys arba tėvai, jei gebėjo laiku nukreipti studijuoti, patarti įgyti išsilavinimą.

– Didžiulis projektas – Europos žaidynės, kuriose varžėsi atletai iš 48 šalių, – jums buvo gyvenimo iššūkis?

– Tikrai taip. Ir ne tik man, visai šaliai ir net Europai, jos šalių olimpiniams komitetams. Tai buvo trečiosios Europos žaidynės, ankstesnės dvejos vyko Baltarusijoje ir Azerbaidžane. Pirmąsyk persikėlėme į Europos Sąjungos šalį, tad taisyklės, procedūros ir kiti dalykai gerokai skyrėsi nuo vykusių iki šiol.

Manau, su užduotimi susidorojome gerai, sulaukėme daug puikių atsiliepimų. Šios žaidynės vadintos aukščiausio lygio, geriausiai suorganizuotomis trumpoje jų istorijoje. Visi lygino mūsų renginį su olimpinėmis žaidynėmis. Išties standartais ir visomis procedūromis, sportininkų rezultatais, transliacijomis joms prilygome. Organizuojant teko didžiausi iššūkiai, kokie tik gali būti: besibaigianti COVID-19 pandemija ir jos atgarsiai, baisus karas Ukrainoje. Juk Lenkija – kone pafrontės valstybė, kaimyninėje šalyje dėjosi ir tebevyksta siaubingi dalykai. Saugumas buvo tikrai ne paskutinis mūsų rūpestis.

– Teko investuoti ir į infrastruktūrą?

– Laikėmės tvarumo principo: kur įmanoma, išnaudojome esamus objektus, ką būtina – renovavome. Kai kurioms varžyboms surengti įkūrėme laikinas erdves ar aikšteles. Pavyzdžiui, 3×3 krepšinio turnyrui, kanojų kanalą, lauką, kur vyko triatlono varžybos. Po žaidynių šie objektai buvo panaikinti. Taip neiššvaistėme daugybės pinigų ir nepristatėme, ko nereikia. Pavyzdžiui, po Atėnų žaidynių mieste liko daugybė aikštynų, kurių šiandien niekam nereikia. Mes tos problemos išvengėme, nes laikėmės Tarptautinio olimpinio komiteto gairių nepristatyti žaidynėms to, kas vėliau nebus naudojama.

– Kokie tolesni jūsų antrosios karjeros planai?

– Tebedirbu Europos žaidynių organizaciniame komitete – dar ne viskas baigta, o paskui lauksiu naujų iššūkių (šypsosi).

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.