2025 m. kovo 4 d. Intensyvios treniruotės, ambicingi tikslai ir siekis tapti profesionalu – neatsiejama daugelio jaunųjų sportininkų kasdienybė. Tačiau vis dažniau jų progresą sustabdo traumos. Kasmet daugiau nei 3,5 milijono vaikų iki 14 metų amžiaus JAV patiria su sportu susijusias traumas, o kai kurios jų gali turėti ilgalaikių pasekmių jų ateičiai, ne tik apsunkinančių fizinį pasirengimą, bet ir galinčių paveikti karjerą.
Pavyzdžiui, krepšininkas LaMelo Ball būdamas 17-os jis patyrė dešinės riešo lūžį. Ši trauma privertė jį praleisti 21 rungtynes, tačiau po sėkmingos operacijos ir reabilitacijos jis sugrįžo į aikštelę. Panašių istorijų netrūksta ir Lietuvoje. Viena tokių – krepšininkas Jonas Valančiūnas, kuris per savo karjerą patyrė ne vieną rankos piršto traumą, dėl ko teko praleisti dalį rungtynių.
Vis dėlto ne kiekviena trauma reiškia karjeros pabaigą. Pirmaujančios privačios chirurgijos klinikos Baltijos šalyse plastinės, ortopedijos ir bendrosios chirurgijos srityse „Nordclinic“ dirbančio ortopedo-traumatologo Ritauro Rakausko teigimu, sportuojantys jaunuoliai dažnai susiduria su įvairiomis galūnių traumomis – nuo paprastų pirštų sumušimų iki sudėtingų sąnarių pažeidimų. Tačiau dažniausiai jos apsiriboja nedideliais sužeidimais, kurių gydymas yra nesudėtingas ir pareikalauja trumpalaikio poilsio ar minimalios imobilizacijos. Tokie sužeidimai nesukelia ilgalaikių pasekmių, todėl sportininkai į treniruotes gali grįžti pakankamai greitai.
Vis dėlto, pasak specialisto, rimtesni pažeidimai gali lemti sudėtingesnį ir ilgiau trunkantį gydymo procesą. „Pavyzdžiui, sąnarių išnirimai, meniskų plyšimai, priekinio kryžminio raiščio ar kremzlės trauminiai pažeidimai, dažnai reikalauja chirurginės intervencijos“, – aiškina R. Rakauskas. Jo teigimu, operacijos prireikia sunkių traumų atvejais, kurios dažniausiai fiksuojamos intensyviai sportuojančių jaunuolių tarpe.
Ekspertas taip pat atkreipia dėmesį, kad paauglystės laikotarpiu sportinės traumos tampa panašesnės į suaugusiųjų, nes didėjanti kūno masė, auganti raumenų jėga bei spartėjantis judesių greitis lemia didesnę kinetinę energiją, o tai didina sudėtingų traumų tikimybę. „Pavyzdžiui, priekinio kryžminio raiščio plyšimų pikas fiksuojamas būtent paauglystėje. Kadangi šio tipo traumos dažniausiai neatsistato savaime, jų gydymui būtina operacija“, – sako gydytojas.
R. Rakauskas patikina, jog kiekviena trauma yra unikali, todėl svarbiausia – laiku kreiptis į specialistus. Tik anksti diagnozavus sužeidimą ir pritaikius tinkamą gydymą galima užtikrinti visapusį pasveikimą ir grįžimą į aktyvų sportą. Pasak specialisto, profesionalus požiūris į traumų prevenciją, tinkama fizinė parengtis bei atsakingas poilsio režimas gali padėti jauniesiems sportininkams išvengti rimtesnių sužeidimų ateityje.
Perkrovos traumas sporte lemia nesubalansuoti lūkesčiai
„Nordclinic“ kineziterapeutas prof. dr. Laimonas Šiupšinskas pabrėžia, kad sporto ir medicinos sritys vis labiau susilieja, o tarpusavio supratimas tampa esminiu veiksniu užtikrinant sportininkų sveikatą.
„Didžiausia problema, su kuria susiduriame, yra perkrovos traumos – jos vystosi palaipsniui dėl treniruočių klaidų ir kitų ilgalaikių veiksnių“, – teigia prof. dr. Šiupšinskas. Pasak specialisto, tinkamas krūvio dozavimas yra lemiamas siekiant išlaikyti optimalią treniruočių kokybę ir kartu užtikrinti sportininkų saugumą.
„Svarbiausias iššūkis – suderinti visų sportininką supančių specialistų veiksmus, kad būtų pasiektas meistriškumas neperžengiant saugių ribų. Tai ypač aktualu komandiniame sporte, kur traumos prevencija tampa dar sudėtingesnė“, – priduria jis.
Pasak kineziterapeuto, sportininkų perkrovos traumos dažnai atsiranda ir dėl per didelių lūkesčių, kuriuos kelia ne tik treneriai, bet ir patys tėvai. „Kai kurie siekia kuo anksčiau atrasti savo vaikų talentus ir net klausia, ar verta atlikti genetinius tyrimus, kad išsiaiškintų, kurioje sporto šakoje jų atžala galėtų būti stipriausia. Tačiau toks požiūris kelia riziką – pernelyg ankstyva specializacija gali lemti emocinį ir fizinį išsekimą bei perdegimo sindromą“, – teigia specialistas.
Visgi tyrimai rodo, kad mažiausiai traumų patiria tie jauni sportininkai, kurie vaikystėje išbandė kelias skirtingas sporto šakas, o ne susikoncentravo tik į vieną. Tai patvirtina ir gydytojų patirtis – klinikos specialistai rūpinasi ne tik jaunaisiais atletais, bet ir aukšto meistriškumo sportininkais, tarp jų – ir „Žalgirio“ krepšininkais.
Fizinis pasirengimas – esminė traumų prevencijos dalis
Kauno krepšinio akademijoje „Žalgiris“ dirbančio vyr. trenerio Donato Veličkos teigimu, tinkamas fizinis pasirengimas, prevenciniai pratimai bei kruopšti apšilimo rutina prieš treniruotes ir rungtynes atlieka itin svarbų vaidmenį siekiant išvengti traumų. Pasak specialisto, už sportininkų fizinę būklę atsakingi fizinio rengimo treneriai, kurie privalo užtikrinti, kad jaunieji atletai būtų tinkamai pasiruošę krūviui ir taip sumažintų traumų riziką. Jaunesni ir vyresni sportininkai susiduria su panašiomis traumomis, tačiau, D. Veličkos teigimu, vyresnių atletų tarpe dažniau pasitaiko su pervargimu susijusių traumų, tokių kaip streso lūžiai.
Anot trenerio, lyginant su rungtynėmis, treniruotės vyksta dažniau, todėl ir traumų jose gali būti daugiau. Visgi, specialistas pažymi, kad rungtynių metu patiriamos traumos dažnai būna rimtesnės, nes sportininkai rungtyniaudami atiduoda visas jėgas, koncentruojasi į rezultatą ir mažiau galvoja apie galimas pasekmes.