Praėjusį savaitgalį Atlantik Sityje (JAV) kaunietis patyrė pirmąją nesėkmę savo profesionalaus boksininko karjeroje.
E.Stanionis kovoje dėl trijų čempionų diržų pralaimėjo 27-erių Jaronui „Bootui“ Ennisui (34–0, 30 nokautų).
Amerikietis į šią kovą atsinešė IBF čempiono diržą. Laimėjęs prieš E.Stanionį dabar jis yra ir WBA čempionu. Pergalė prieš lietuvį J.Ennisui leido iškovoti ir laisvojo „The Ring“ čempiono diržą.
„Kova buvo sunki, bet tai nebuvo pati sunkiausia kova mano karjeroje, buvo sunkesnių kovų. Visko buvo daugiau – ir traumų, ir sužalojimų po kovų. Bet ši kova buvo labai sudėtinga emociškai.
Daug dalykų susidėjo. Kai atskrido treneris, labai apsidžiaugiau. Net ašaros išsprūdo, labai laukiau trenerio. Buvau pasiruošęs kovai, bet buvo sunku emociškai. Nežinau, kas darėsi emociškai, tarsi turiu eiti kovoti, bet noriu važiuoti namo.
Labai pasiilgau namų. Labai pasiilgau visų. Robertas (Liorančas) kartu su manimi važiavo į stovyklą JAV. Jei ne jis, dar prieš kovo mėnesį būčiau grįžęs namo, nes jaučiausi labai blogai, nenorėjau būti psichologiškai.
Atidaviau visas jėgas treniruotėse, bet jaučiausi palūžęs. Treniravausi daug, bet nebuvo savų žmonių, o savo žemė gydo.
Turėjau pagalvojimų prieš kovą. Buvo sunkus etapas, nes per trejus metus kovojau antrą kartą. Tie prisiminimai grįždavo... Tarsi aš sportininkas, bet kartu ir ne sportininkas. Gerai, kad aš turiu tą discipliną, nes jei jos neturėčiau būtų labai sunku sugrįžti.
Prieš tai dar turėjau dvi operacijas, buvo labai sunkus laikotarpis, nežinojau, jau galvojau, kad galbūt reikia baigti sportuoti, buvau pasiklydęs tarp minčių. Buvau ne savimi. Jei ne Robertas, tai būčiau grįžęs namo, tada būčiau skridęs į kovą iš Lietuvos.
Galbūt būtų buvę ir geriau, nes sakoma, kad laimingas kovotojas – pavojingas kovotojas. Aš nebuvau pavojingas. Likus savaitei iki kovos jau laukiau namų, negalvojau apie kovą, norėjau viską padaryti maksimaliai ir grįžti.
Buvau emociškai palūžęs. Žinau ir nežinau dėl ko. Buvo labai sunkus etapas“, – kalbėjo E.Stanionis.
Primename, kad E.Stanionis WBA čempiono diržą iškovojo 2022-ųjų balandį, kai teisėjų sprendimu nugalėjo Radžabą Butajevą.
Po šios sėkmės E. Stanionis nekovojo iki pat 2024 m. gegužės, nes visi planuoti trys išėjimai į ringą neįvyko dėl nesutarimų, traumų ir galiausiai paties kauniečio apendicito operacijos.
Į ringą E.Stanionis grįžo praėjusių metų gegužę, kai T-Mobile“ arenoje Las Vegase (JAV) vieningu teisėjų sprendimu nugalėjo Gabrielį Maestre ir apgynė WBA čempiono titulą.
Būtent tai ir buvo paskutinioji geriausio šalies boksininko kova iki lemtingu tapusio sekmadienio ryto.
Šeštajame kovos raunde J.Ennisas smūgių į korpusą seriją pasiuntė E.Stanionį į nokdauną. Lietuvis tuomet nusipurtė suklupimą ir tęsė kovą, tačiau pasibaigus 6-ajam raundui jo treneris E.Stanioniui pasakė, kad reikia pripažinti pralaimėjimą ir nebekovoti.
„Atrodo, kad tą dieną net neturėjau būti ringe, niekada to anksčiau nejaučiau. Net nežinau kaip tai paaiškinti, atrodo, kad net nenorėjau kovoti. Treneriai man kažką šnekėjo po nokdauno, pasimečiau.
Baigėsi raundas, treneriai kažką kalbėjo apie kovos nutraukimą, bet aš galvojau apie kovą, jaučiausi gerai, bet buvau kažkur kosmose. Nežinau, keistas dalykas, net nemoku paaiškinti šio jausmo“, – samprotavo kovotojas iš Kauno.
Į ringą jis žengė mintimis grįžtamas ir į gimtąjį Kauną. Būtent šiomis dienomis turėtų gimdyti boksininko žmona Emilija Stanislovaitytė-Stanionė. Pora laukia į gyvenimą netrukus pasibelsiančios mergaitės.
Paklaustas, ar artėjantis gimdymas galėjo turėti įtakos boksininko emocinei būklei, E.Stanionis linktelėjo galva.
„Žinoma, kad tai turėjo įtakos, bet su žmona šnekėjome, ji sakė, kad bus stipri. Mes abu užsidėjome kaukes, gyvenome iki tol, kol viskas pasibaigs, buvo turbūt tik vienas procentas, kad spėsiu, o dabar tas procentas ženkliai padidėjo.
Susidėjo labai daug dalykų, bet tai buvo vienas iš jų“, – kalbėjo kaunietis.
Boksininkas neslėpė, kad jo emocinę būklę itin paveikė ilga pertrauka be kovų: „Galvojau ir apie karjeros pabaigą.“
– Kokias esmines pamokas išsinešate po šio pralaimėjimo ateičiai? – Lrytas paklausė E.Stanionio.
– Daugiau klausyti trenerio (juokiasi). Labai daug treniravausi, daug sportavau, ženkliai daugiau sportavau nei treneris buvo numatęs, nes norėjau viską atiduoti maksimaliai.
Aš pats esu daug apie tai kalbėjęs, kad persitreniruoti yra labai blogai, nes tada jautiesi blogai emociškai ir kūnas nebeatsistato, bet man ši kova buvo labai svarbi, norėjau padaryti viską maksimaliai ką galiu. Galbūt ir persitreniravau.
Kokios pamokos? Visada vizualizavau šį scenarijų, nes žinojau, kad nėra nenugalėtų kovotojų, jų yra tik vos keli. Tiesiog, galbūt ir galvojau apie karjeros pabaigą, buvo traumos, ilgas laikas be kovų...
Bet kai išėjau į areną, pamačiau kiek daug lietuvių mane palaiko, kiek daug Lietuvos vėliavų... Jaučiausi kaip namuose. Mūsiškiai perrėkė visą areną. Buvo neapsakomas jausmas, galvojau, kad esu skolingas tikrai dar vieną kovą.
Noriu jaunajai kartai tapti pavyzdžiu, kad po pralaimėjimo gali grįžti dar stipresnis. Norėjau, kad tas scenarijus būtų buvęs geresnis. Kad būčiau toje kovoje geriau jautęsis.
Visa pagarba varžovui, jis labai geras kovotojas. Tai žinojau. Norėjau tapti geriausiu. Kam kovoti su ne savo lygio atletais. Geriau rizikuoti ir bandyti kažką pasiekti daugiau.
– Ar manote, kad turėjote šansą šioje kovoje, žvelgiant į visą taktinį planą?
– Žinoma, kad turėjau šansą. Aš tą kovą sapnavau, vizualizavau. Tai labai didelis talentas, labai geras kovotojas. Visi sakė, kad jis neįveikiamas, bet žinojau, kad galiu jį įveikti ir nustebinti kitus. Deja, nesigavo, galbūt kitą kartą.
– Kaip jūsų akimis vyko taktiniai niuansai?
– Kas mane nustebino, tai galvojau, kad jis smūgiuos stipriai, bet jis nesmūgiavo stipriai, bet buvo labai tikslus. Atrodydavo, kad atsitrauksiu, padarysiu atstumą, bet jis vis tiek mane pasiekdavo.
Jo labai ilgos rankos ir jis turėjo tokį pranašumą, kurio nesitikėjau, bet jis labai tiksliai smūgiavo, jis greitas ir įvairus kovotojas.
– Kokie jūsų ateities planai?
– Sulaukti vaiko gimimo (šypsosi). O kas vėliau? Nežinau. Noriu parodyti jaunai kartai, kad viskas yra įmanoma, reikia tikėti savimi.
Ta ugnelė gal mano buvo užgesusi. Tie dveji metai, kai laukdavau kovos, prislopino ugnelę. Dabar ta ugnis vėl pradeda liepsnoti ir norisi kuo greičiau grįžti į ringą. Mano didžiausia svajonė būtų sukovoti Lietuvoje.
Esu skolingas sirgaliams, kurie keldavosi anksti palaikyti manęs kovose. Esu labai visiems dėkingas, myliu visus ir tai darau dėl mūsų visų.
– Ar yra koks nors kovotojas su kuriuo norėtumėte kovoti?
– Ne, tokio kovotojo nėra.
– Ne kartą kalbėjote apie situacijas, kai reikia ilgai laukti kovos. Kaip išvengti tokių situacijų ateityje?
– Kai nėra diržo, tai viską palengvina, gali dėliotis grafiką, gali kovoti dažniau. Kai priklausai kažkokiai organizacijai, tada prasideda politiniai dalykai, bet dabar to nereikės.
Reikia būtų pasiruošus emociškai ir kada nuspręsiu, tada jau nuspręsiu. Nebereikės laukti pusantrų metų. Viskas mano rankose.
– Los Andželo olimpiada vyks po trejų metų. Yra minčių...?
– Ne (šypsosi).
– Minėjote, kad ateityje galbūt planuojate daugiau laiko ruoštis ne užsienyje, o Lietuvoje. Kiek tai galėtų kainuoti finansiškai daugiau?
– Didžiausia pinigų suma yra atsiskraidinti partnerius ir jiems mokėti algas, juos apgyvendinti, nes jų viešbutyje neapgyvendinsi, ypač dėl skalbimo.
Jiems reiktų algų ir atskraidinimo. Kai pasveri tuos finansus, kiek išleidi JAV, atrodo, visiška nesąmone, galbūt geriau būtų buvę ruoštis Lietuvoje ir būtų buvę geriau.
Pagalvojau, vat sėdžiu „Žalgirio“ arenos kambariuke. Kaip būtų nuostabu, atvažiuočiau aštunta valandą vakaro, padaryčiau apšilimą išsimiegojęs savo lovoje ir galėčiau eiti kovoti. Tikiuosi, kad tai bus realybė.