Nors lietuviai senokai nebedalyvauja „Tour de France“, aistra šioms legendinėms lenktynėms neužgeso. Dviračių sporto vilkai perduoda savąją patirtį jaunimui ir kuria galimybes sugrįžti į pasaulio elitą.

Vienintelis „Tour de France“ etapą laimėjęs lietuvis Ramūnas Navardauskas kelerius metus ugdo jaunuosius dviratininkus. Prie to, kad legendinių lenktynių dalyvių sąraše vėl galėtų atsirasti lietuviškos pavardės, siekia prisidėti ir pragaru vadinamų varžybų skonį pajutę Tomas Vaitkus bei Ignatas Konovalovas.

Kol kas paskutinis iš Lietuvos dviratininkų „Tour de France“ jėgas bandęs I.Konovalovas trečiadienį Tulūzoje vėl prisijungė prie liepos 5-ąją startavusių lenktynių karavano. Tik šįkart 39 metų lietuvio vaidmuo čia kitas. Jis yra vienas buvusių profesionalių dviratininkų, trasoje automobiliu vežančių svarbius lenktynių organizatorių, rėmėjų ir partnerių svečius.

Pastaruosius trejus metus su lygiai ta pačia užduotimi „Tour de France“ trasa keliavo ir 43-ejų T.Vaitkus. Tik šiemet jis atsisakė pasiūlymo dar kartą sėsti prie „Škoda“ vairo, nes nenorėjo praleisti liepos 5-ąją vykusių jo paties Lietuvoje organizuojamų masinių lenktynių „Velopeak 500“. Be to, dukart „Tour de France“ startavęs T.Vaitkus neseniai tapo vienintelės Lietuvoje profesionalios dviratininkų komandos „Energus“ sporto direktoriumi, tad ir šios pareigos užima nemažai laiko.

[[ge:lrytas:lrytas:38619944]][[ge:lrytas:lrytas:38195529]][[ge:lrytas:lrytas:38188293]]

Net penkiskart „Tour de France“ pragare išgyvenęs, o 2014 m. liepos 24 d. tapęs pirmuoju ir kol kas vieninteliu lietuviu, laimėjusiu šių lenktynių etapą, R.Navardauskas trejus metus dirba treneriu Klaipėdos „Viesulo“ sporto centre. 37-erių buvęs profesionalus dviratininkas tiki, kad tikrai atsiras lietuvis, kuris pakartos jo pasiekimą.

Svarbu būti matomam

Tačiau nuo 2021 m. nė vienas mūsų šalies sportininkas nėra startavęs „Tour de France“. Tiesa, šiemet prestižinėse lenktynėse dalyvauja „Tudor Pro Cycling Team“ komanda, kuriai atstovauja Lietuvos čempionas Aivaras Mikutis, tačiau 22-ejų lietuvis nepateko į Prancūzijoje šiuo metu kovojančių ekipos dviratininkų sudėtį.

Beje, vienintelio dabar Lietuvos vyrų dviračių sporto profesionalo A.Mikučio pirmasis treneris Kęstutis Česaitis į dviračių sporto aukštumas vedė ir R.Navardauską, irgi kilusį iš Kvėdarnos miestelio Šilalės rajone.

„Aivaras dabar arčiausiai elito. Jis nuoseklus, inovatyvus, stebi, stengiasi, mokosi, derina ir su moksliniais dalykais. Kitoks, nei aš buvau, tai gal pasieks daugiau“, – šyptelėjo R.Navardauskas.

Visi trys „Lietuvos ryto“ kalbinti buvę profesionalūs dviratininkai olimpiečiai neabejoja – norint, kad Lietuvos vardas sugrįžtų į „Tour de France“ ir kitų didžiųjų lenktynių žemėlapį, reikia ne tik treniruoti jaunuosius talentus, bet ir suteikti jiems galimybę kuo dažniau dalyvauti varžybose užsienyje.

„Auga jaunoji karta, yra talentų. Bet be komandos, be varžybų tu niekaip savęs neparodysi ir niekam nebūsi reikalingas. Turi būti matomas ne tik Lietuvoje. Reikėtų daugiau startuoti tarptautinėse varžybose, kur suvažiuoja didesnės komandos, skaičiuojamas UCI – Tarptautinės dviratininkų sąjungos reitingas. Reikia rinkti taškus, būti aktyviam, tada ir sulauksi dėmesio“, – aiškino T.Vaitkus, 2002 m. iškovojęs asmeninių lenktynių pasaulio jaunimo (iki 23 m.) čempiono titulą, o 2006 m. tapęs legendinių „Giro d’Italia“ lenktynių etapo nugalėtoju.

[[ge:lrytas:lrytas:38710474]]

Jis mano, kad buvę profesionalai turėtų prisidėti prie jaunų talentų ugdymo, todėl ilgai nedvejojęs priėmė vienintelės Lietuvoje UCI registruotos profesionalų komandos „Energus“ įkūrėjo Povilo Šidlausko pasiūlymą imtis sporto direktoriaus pareigų: „Turiu žinių bagažą, kuriuo galėčiau pasidalinti su jaunimu.“

Šioje komandoje, kuri išsilaiko vien iš rėmėjų, suburti jaunieji ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos dviratininkai. Ekipos aprangą taip pat vilki A.Mikučio brolis Kristupas.

„Energus“ vadovai stengiasi kuo dažniau išvežti komandą į varžybas užsienyje – ir šį savaitgalį laukia lenktynės Lenkijoje. Stengiamės parodyti save. Rėmėjams irgi svarbu, kad būtų matomi ne tik namuose. Tad nauda – abipusė. O mano misija – lydėti sportininkus, stebėti, kaip viskas klostosi, padėti sudėlioti taktiką, patarti lenktynių metu“, – pasakojo T.Vaitkus.

Jam antrino R.Navardauskas: „Treniruotėse patirtis nekaupiama. Varžybose išmoksti matyti grupę, kaip nešvaistyti jėgų, kitų taktinių manevrų. Mes, būdami jauniai, stovyklose užsienyje – Belgijoje, Prancūzijoje – praleisdavome po kelis mėnesius, vasarą nuolat dalyvaudavome dvejose ar net trejose varžybose per savaitę. Nes jei esi Lietuvoje stipriausias, ir būsi tik čia stipriausias. Jei nori patekti į užsienio komandą, turi dalyvauti tarptautinėse varžybose, kur tave gali pastebėti. Tačiau mums to kol kas neleidžia galimybės, nėra bendros sistemos kaip anksčiau.

Kasmet vis kažkas bando, kuriasi komandos. Dabar „Energus“ labai užsiėmė, pristatė ir savo akademiją. Bet tai privati iniciatyva ir neaišku, kiek pavyks ištempti. Negi Povilui vienam to reikia? Norėtųsi, kad kažkas prisidėtų.“

„Energus“ įkūrimu džiaugėsi ir 2009 m. „Giro d’Italia“ etapą laimėjęs I.Konovalovas. „Komandos vadovas labai užsidegęs, turi noro. Jeigu taip ir toliau, tikrai judėsime teisinga linkme. Tačiau būtinas ir bendradarbiavimas tarp klubų, federacijos, sporto mokyklų“, – sakė net 17 metų trukusią profesionalaus dviratininko karjerą pernai baigęs panevėžietis.

Sporto ir mokslo sintezė

Paklausti, ar labai pasikeitė dviračių sportas nuo tų laikų, kai jie patys dalyvaudavo aukščiausio lygio varžybose, dviratininkai išskyrė du dalykus – smarkiai jaunėjantį amžių ir labai išaugusią mokslo įtaką.

„Dabar valdo skaičiukai, visi žino savo pajėgumą, kokius duomenis sekti važiuojant. Mano nuomone, dėl to sporte sumažėjo dramos ir žavesio. Anksčiau važiuodavome remdamiesi patirtimi, jausmais.

Pernai kalbėjomės su Andy Schlecku (legendinis Liuksemburgo dviratininkas. – Red.). Paklausiau, ar norėtų startuoti dabartiniame dviračių sporte, kai viskas taip pasikeitę. Sakė, kad ne, nes labai viskas rimta, po etapo sportininkai negali išgerti nei alaus, nei vyno taurės, atsipalaiduoti. Viskas sugriežtinta. Aišku, jei nori važiuoti tokiu aukštu lygiu, turi atsisakyti malonumų“, – kalbėjo klaipėdietis.

I.Konovalovas irgi prisipažino, kad lenktyniauti jau nebenorėtų, tačiau stebėti varžybas jam – labai įdomu: „Man būtent dabar daugiau žavesio. Dabar viskas apskaičiuota. Pradedant nuo to, kiek gramų ir kokio maisto per valandą suvalgai angliavandenių. O kai visi kūne sukaupę anglių, tai ir šou geresnis – turi greičio ir pradeda kapotis daug anksčiau.“

[[ge:lrytas:lrytas:38710476]]

R.Navardausko nuomone, moksliniai duomenys, profesionali mityba labai reikalingi, tačiau tai lemia tiktai apie 20 proc. rezultato: „Visi susitelkia į mokslą, bet pamiršta pagrindinius 80 proc. – žmogaus mąstymą, varžybų skaičių, norą sportuoti, taip pat miego kokybę.“

Patikimi komandos žaidėjai

Tadejus Pogačaras – paprašyti įvardyti šiuo metu pajėgiausią planetos dviratininką sutartinai atsakė T.Vaitkus, R.Navardauskas ir I.Konovalovas.

„T.Pogačaras atrodo visa galva už visus stipresnis. Mano laikais irgi buvo labai aiškių lyderių – jie tarsi kitoje lygoje važiuodavo.

Bet tokio didelio pranašumo nebuvo“, – pripažino legendinių Lance’o Armstrongo ir Alberto Contadoro vienu iš stipriausių padėjėjų trasoje buvęs T.Vaitkus.

Būtent savo sugebėjimu sunkiausiais momentais praskinti lyderiams kelią garsėjo dauguma profesionalių Lietuvos dviratininkų.

„Tai tikriausiai lėmė sąlygos, kuriomis augome.

Kai užsienyje dalyvaudavome varžybose, mums svarbiausia būdavo bet kurio komandos nario pergalė. O kai prancūzus, belgus ar italus tėvai atveža į varžybas, jie galvoja tik apie asmeninę pergalę. Ir jei net pasako, kad padėtų kažkam, ne visada kreipia dėmesį, nes juk mama stebi. O pas mus už nugaros tėvų nebuvo, todėl vienas už kitą stovėjome mūru.

Taip ir susiformavo tas komandinis jausmas. Už tai ir vertino aukščiausiame lygyje ir Igną, ir Tomą, ir Gediminą Bagdoną, ir mane“, – sakė R.Navardauskas.

Profesionalų sporte įprasta, kad ir premijos, skirtos už pergalę etape ar bendrojoje įskaitoje, padalijamos visiems komandos nariams. „Varžybų organizatoriai niekada neperveda pinigų tiesiai dviratininkui. Komanda paskirsto, kam kiek pervesti. Dažniausiai, jei yra aštuoni sportininkai, laimėjimas dalijamas į devynias dalis – aštuonios skirtos sportininkams, o devintoji – masažuotojams, mechanikams ir kitam aptarnaujančiam personalui“, – sakė 2015 m. pasaulio čempionato bronzos laimėtojas R.Navardauskas.

R.Rumšas patyrė ir triumfą, ir nuopuolį

2002 m. „Tour de France“ galutinėje įskaitoje trečiąją vietą iškovojo Raimondas Rumšas, nusileidęs tik amerikiečiui Lance’ui Armstrongui ir ispanui Josebai Beloki.

Tačiau lietuvio šlovę netruko aptemdyti skandalas, kurio epicentre jau kitą dieną po lenktynių finišo atsidūrė R.Rumšo žmona Edita. Jai Prancūzijoje net teko paragauti kalėjimo duonos už sporte draudžiamų medikamentų gabenimą. Po kelerių metų teismas už nelegalių medžiagų įvežimą į Prancūziją Rumšams skyrė po 4 mėnesius įkalinimo lygtinai.

2003 m. R.Rumšo karjerą dar kartą suteršė dopingas. „Giro d’Italia“ lenktynių metu jo organizme aptikta draudžiamo preparato, sportininkas buvo diskvalifikuotas 1 metams.

Skaudžiausia tragedija Rumšų šeimą sukrėtė 2017 m., kai namuose Italijoje netikėtai sutrikus sveikatai mirė sūnus 21 metų Linas Rumšas. Jis priklausė mėgėjų dviračių komandai, atstovavo Lietuvai pasaulio ir Europos jaunimo čempionatuose. Tais pačiais metais paskelbta, kad dopingo aptikta tada 23-ejų Raimondo Rumšo jaunesniojo organizme. Jis irgi buvo dviratininkas.

Lietuvių startai

Iš viso „Tour de France“ yra startavę 7 Lietuvos dviratininkai.

Po penkiskart startavo Artūras Kasputis (1992, 1994, 1995, 1997, 2000 m.) ir R.Navardauskas (2011, 2013, 2014, 2015, 2016 m.).

Triskart lenktynėse dalyvavo I.Konovalovas (2010, 2017, 2021 m.), du – T.Vaitkus (2007, 2011 m.), po vieną – Arūnas Čepelė (1992 m.), Marius Sabaliauskas (2004 m.) ir Raimondas Rumšas (2002 m.).

Lietuvių užmojis nemažėja: tikslas – grįžti į „Tour de France“