„Mano treneris labai mėgsta sakyti, kad su manim yra vieni nuotykiai. Gal šiaip esu ta, kuri kartais gali iškrėsti kokią gražią šunybę. Gal truputėlį esu nenuspėjama“, – taip save apibūdina paralimpietė Aušra Garunkšnytė, Paryžiaus paralimpinėse žaidynėse prieš metus maratono rungtyje užėmusi 6-ąją vietą.
Ji sekmadienį, rugsėjo 14-ąją, bėgs ir „Swedbank Vilniaus maratono“ pusmaratonio distanciją.
Vienas iš anksto nenuspėtas dalykas įvyko būtent prieš keletą mėnesių, kai Aušra psichoterapeutės raginama „priverstinai“ išvyko į Malagą. Viena. Taip keliavusi ši sportininkė nebuvo niekada anksčiau.
34-erių moteriai išvyka į svečią šalį be palydos yra kitokia, mat A.Garunkšnytė yra beveik visiškai akla – kairiąja akimi ji nemato visiškai, o dešiniąja mato tik labai mažą procentą to, kas vyksta aplink ją.
„Aš matau maždaug apie penkis procentus ir labai priklauso matomumui dar ir aplinka, koks oras, nes jeigu bus pilkiau, tai blogiau matysiu, jei ryškiau, gal šiek tiek bus kitaip. Jeigu, pavyzdžiui, žmogus apsirengęs kažkokią šviesesnę spalvą, tai gali būti, kad jis mano aplinkoje tiesiog prapuls“, – pokalbyje su Lrytas aiškino sportininkė.
„Arba galiu daiktus netinkamai įvertinti, kad ir Vingio parke atsirado tos naujos šiukšliadėžės, tai aš kartais jas pradžioje laikydavau žmonėmis. Tu bėgi ir galvoji, kad tavęs ten kažkas laukia, tai gali ir pasisveikinti su tokiais dalykais, – šypsodamai prisimena Aušra. – Paspirtukai visokie nematomi, yra tokių dalykų. Viskas priklauso nuo to, kiek žmogus mato, arba to, kaip jis yra susigyvenęs su savo negalia.“
Aušra gyvenime savo negalios nepabrėžia. Priešingai – kiek įmanoma, stengiasi, kad jos turima negalia būtų nepastebėta. Pagrindinė priežastis – kitų elgesys, mat jis kartais pasikeičia ir kardinaliai, jei žmogus sužino apie jos išskirtinumą.
„Kadangi aš šiaip nuo vaikystės blogai matau, iš karto žmonės negali suprasti, kad aš blogai matau. Esu ir prisitaikiusi, nesu ta, kuri iš karto pasakys, kad aš blogai matau, čia dabar man padėkit. Aš gal tokia esu slapukė, nes man labai nepatinka, kai žmonės sužino, kad esi kitokia, ir iškart su tavim pradeda elgtis visai kitaip.
Pasikeičia bendravimo stilius, kartais kai kurie išvis liaujasi bendrauti arba bendrauja kaip su vaiku. Gali griebti už rankos kažkur nuvesti, kur tau galbūt net nereikia. Visiškai keičiasi. Aš arba leidžiu sužinoti natūraliai, kad aš blogai matau, arba labai atsargiai pasakau, ar, jei gyvenime nebesutiksiu to žmogaus, ir neleidžiu suprasti, kad esu kitokia“, – aiškino moteris.
Nauja aplinka, kurios tu nematai
Neleido A.Garunkšnytė suprasti, kad ji kitokia, ir kai buvo Malagoje. Bėgioti jai buvo leista, tačiau tik tiek, kiek ji norės pati.
Treneris Jonas Žakaitis su atlete nebendravo visiškai. Visgi be kuriozų buvo neapsieita.
„Dažnai naudojau telefoną (juokiasi). Fotografuoji, kad išsiaiškintum, GPS'u naudojiesi, stebi žmones, jeigu reikia pereiti gatvę, – pasakojimą apie adaptaciją svečioje šalyje pradėjo Aušra. – Buvo toks keistas dalykas, kad suprantu, kad raudona, nes važiuoja mašinos, ir matau vaizdą, kaip žmonės eina gatve ir nesuprantu, kas vyksta. Kodėl dalis eina, o dalis neina?
Tik gale kelionės suvokiau, kad reikia nusifotografuoti šviesoforą. Ir tu žiūri, kad žmonės supranta, kad laikas eina, ir nuspėja, kada gali pradėti eiti, nes tuoj bus šviesa. Buvo visokių tokių keistų dalykų, bet šiaip naudojausi telefonu, kad susirasčiau man reikiamą vietą ar kažką pamatyčiau, kas yra toliau. Ir žmonių pasitikėjimas.“
Ką daro atletė, kuriai saugumas ir aplinkos pažinojimas yra patys svarbiausi dalykai bėgant, o ji tuo metu aplinkoje, kurią mato pirmą kartą gyvenime?
„Malagoje tiesiog eidavau bėgti šaligatviais, bėgdavau belekur. Nežinojau jokios trasos, pirmas dienas išvis eksperimentavau, bėgau, sakykim, kur neša akys. Galiausiai išmoksti trasą ir visada bėgi tuo pačiu maršrutu. Bet aš lygiai tą patį darau ir Lietuvoje. Visada bėgioju nuolatos plius-minus tose pačiose vietose. Labai retai kada galima mano „Stravoje“ pamatyti kažką naujo. Šiaip tai visada tas pats“, – aiškino ji.
Aušra akcentuoja, kad bėgimas jai – puiki galimybė pabūti su savimi, su savo mintimis, viską apgalvoti. Būtent atostogų Malagoje metu ji galutinai suprato, kad myli bėgimą ir jis neša gerą emociją, džiaugsmą.
Kadangi A.Garunkšnytės bėgimo trasos, kaip ji pati minėjo, dėl jos turimos negalios dažniausiai yra aiškios ir gana dažnai jau išmoktos, kartais bėgimas būna paįvairinamas.
„Tu išmoksti trasas. Pavyzdžiui, Vingio parke turime dviejų kilometrų trasą, tai aš ją jau mintinai žinau. Mes kartais kai bėgame su gidu, mano gidas mėgsta paprikolinti, – aiškino paralimpietė. – Jis neturi, ką veikti su manim bėgdamas toje tiesiojoje, nes žinau plius-minus, kada bus tas „gulintis policininkas“ ir kada reikės aukščiau tą koją pakelti. Jau užrištom akim galiu Vingio parke ten būti.“
„Metų komanda“
Būtent Aušra ir jos gidas Linas Mikalainis praėjusių metų gruodį buvo pripažinti Lietuvos paralimpinio sporto „metų komanda“.
Linas – taip pat profesionalus bėgikas, rugsėjo 21-ąją dalyvausiantis Berlyno maratone. Jis kaip gidas su A.Garunkšnyte kartu bėga ir visuose didžiuosiuose startuose – tiek maratuonuose, tiek ir pusmaratoniuose.
„Linui labiau patinka, kai mes jį vadiname ginklanešiu, bet šiaip varžybose jis būtų gidas, peiseris (angl. pacer – tempo palaikytojas). Taip, jam labiau patinka būti ginklanešiu“, – su šypsena sako Aušra.
Paralimpinėse žaidynėse lengvojoje atletikoje yra net 39 skirtingos kategorijos, kur paratletai skirstomi pagal turimą negalią. Lietuvės turima negalia – antra pagal sunkumą.
„Kol kas neplanuoju pereiti“, – juokdamasi apie kategorijas šnekėjo A.Garunkšnytė.
A.Garunkšnytė yra priskiriama T12 kategorijai, kurioje atletai turi labai ribotą regą (regėjimo laukas yra lygus ar mažesnis nei 5 procentai ir/arba judantį objektą gali atpažinti esantį tik ne daugiau nei metro atstumu) ir bėga kartu su gidu laikydamiesi už „running tether“ juostelės.
Finišuojant gidas negali kirsti linijos pirmasis. Gidas negali ir padėti sportininkui bent kiek daugiau negu to reikalauja griežtos taisyklės.
Didžioji tragedija
Nors maratonus bėgti Aušra Garunkšnytė pradėjo tik 2017-aisiais, jau po ketverių metų jos laukė pirmasis didžiulis startas – Tokijo paralimpinės žaidynės.
Visgi likus nedaug laiko iki starto didžiausioje pasaulio sporto scenoje bėgikę pasiekė skaudi žinia – dėl stresinio dubens kaulo lūžio dalyvauti paralimpiadoje neteks.
„Iki šiol negaliu tiksliai pasakyti, nes stengiuosi pabėgti nuo šitos istorijos, užversti šitą istorijos lapą, nors suprantu, kad tai – mano istorijos dalis“, – paklausta apie tai, kaip tokia trauma įvyko, dalijosi sportininkė.
„Kai stebi, kad ir kitiems sportininkams taip nutinka, suvoki, kad mes išties per daug atiduodam savęs ir ateina gyvenime tas etapas, kai kūnas pasako „viskas, man gana“. Kažkur kažkas buvo negerai padaryta, kad taip nutiko, bet gavau nerealiai gerą pamoką ir naują gyvenimo etapą, kurį pradėjau po tos nesėkmės, po tos traumos. Tai jo, šita tema nėra mano mylimiausia.“
„Buvo ir ašarų, ir nekalbadienių. Pykau ant viso pasaulio, – kiek vėliau pasakojo Aušra. – Lioviausi su daug kuo tiesiog bendravusi, nes tau nesiseka, žmonės iš tavęs kažko tikėjosi. Buvo visko, bet labai džiaugiuosi, kad tuo metu su manimi dirbo sporto psichologas Andrius Liachovičius. Jis buvo tas žmogus, su kuriuo labiausiai galėjau pasikalbėti ir pasiguosti, kad taip nutiko ir man dabar pasaulio pabaiga, o visiems kitiems juk vyksta gyvenimas.“
Visgi būtent tokia skaudi patirtis, kai tavo svajonė, kuri, atrodo, buvo jau visai čia pat, jau pasiekiama ranka, išslydo, davė daug naudos ir atradimų, pasakojo sportininkė.
A.Garunkšnytė pradėjo dirbti su sporto psichologu A.Liachovičiumi. Ji surado ir dabartinį savo trenerį Joną Žakaitį.
Dažnai apie savo trenerį teigiamai atsiliepianti bėgikė tai su malonumu darė ir dabar.
„Su Jonu pradėjau dirbti, kai gydžiausi stresinį lūžį. Tai buvo tas žmogus, kuris man padėjo sugrįžti į sportą. Su juo mokiausi bendrauti, nes pradėjusi su juo dirbti buvau tokia, kuri nusivylusi viskuo, ant visko pyksta. Man atrodo, kad čia – tas žmogus, kuris mūsų komandoje yra ramus, tas tikslingas. Komandoje reikia tokio žmogaus, ypač šalia manęs.
Šis treneris mane puikiai įkvepia, ir kuo mes daugiau kartu dirbam, tuo yra didesnis suvokimas, kad jis ir gerai jaučia. Kai pamato, kad kažkas nelabai gerai, būna tų momentų, kai reikia susitikti, pasikalbėti, ir atrodo, kad jis laiku supranta tą akimirką, kad viskas, jau metas kalbėtis, – dalinosi paratletė. – Manau, kad per šiuos gal jau ketverius metus pavyko sukurti tokį ryšį, kad aš gerbiu tą žmogų, jis man yra autoritetas ir tuo pačiu draugas.“
Didžioji pergalė
Vedama draugų-kolegų-autoritetų, Aušra Garunkšnytė galiausiai pasiekė savo svajonę. Vis dėlto kuriozų būta ir čia.
Maratonininkė iš pradžių nebuvo pakviesta į Paryžiaus paralimpines žaidynes. Skaudžiai dėl to nusiminusi Aušra apie tai pranešė savo komandai.
Neilgtrukus jos savijautą kardinaliai pakeitė Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas Mindaugas Bilius, 2016-aisiais į Lietuvą pats parvežęs auksą iš Rio de Žaneiro paralimpiados rutulio stūmimo rungtyje.
„Vyko tą dieną sprendimai, kas išvis vyks į paralimpines žaidynes, nes yra taip, kad visose šalyse yra gaunamas tam tikras sportininkų skaičius, kurį gali pats paralimpinis komitetas išrinkti. Laukiam tų atsakymų ir sužinojau, kad tikrai nepatekau, neperėjau, čia niekam neįdomu. Rašau komandai, kad mes nevažiuojam į paralimpines žaidynes, nes mes tiesiog neatitikom nieko.
Ir man po valandos skambina M.Bilius, pakeliu ir jis sako: „Žinau, Aušra, kad gal pykai ant manęs, kad nevyksti, bet, žinok, gavom ką tik laišką, kad tu esi pakviesta į paralimpines žaidynes.“ Buvo toks „wow, kas čia vyksta?“ Prieš valandą aš verkiau, nes niekur nevažiuosiu, o dabar vykstu. Baigiu su M.Bilium pokalbį, aš rašau savo komandai, kad mes važiuojam į žaidynes. Tu supranti, kas vyksta, tavo komanda klausia, kas, kaip, kur, nes čia valanda tokia“, – su didžiule emocija prisiminė sportininkė.
Tuo pačiu metu profesionaliai bėgikei atėjo ir kita mintis – dabar reikės ruoštis dar labiau, nes priešaky yra startas, kurio sugadinti nesinori jokiu būdu.
„Man tą pačią dieną atėjo mintis: „Gerai, Aušra, tu varai į paralimpines, metas susiimti“. Aš ką tik buvau Rygos maratono neprabėgusi (nefinišavusi – aut. past.), tai man atėjo pirmiausia suvokimas, kad dabar, treneri, turit man padėti psichologiškai. Mano treneris tą pačią dieną surado man psichologę, kuri galėtų su manim dirbti akis į akį gyvai susitinkant.
Kaip mano treneris kažkada ir sakė po Paryžiaus, sužinojus žinią, kad vykstam į paralimpines žaidynes, pas Aušrą viskas apsivertė aukštyn kojom, atrodo, kitas žmogus atėjo, kuris suprato, kad viskas, susiimam, ruošiamės tam, dėl ko trejus metus dirbom. Man ta žinia gerai trenkė per galvą, kad metas susiimti ir padaryti.“
Jausmas, kurio niekada nepamirš
„Norėjau būti ne paskutinė, nors visiems sakiau, kad nesvarbu, jei būsiu paskutinė, vis tiek būsiu laiminga, – atviravo bėgikė. –Pirmiausia, likus dviems dienoms iki starto aš pasakiau savo komandai, kad aš nenoriu būti paskutinė. Pamenu, kaip mano treneris sako, kad gali būti, kad būsi, nes mūsų tik 11-a bėgo. Girdi, ką treneris sako, bet gidas irgi girdėjo, ko aš prašiau. Gidas net po Paryžiaus sakė: „išgirdau, ko tu norėjai, ir suvokiau, kad mes turėsim tai.“
Galiausiai Aušra Garunkšnytė iš dešimties sportininkių Paryžiaus paralimpinėse žaidynėse finišavo šešta. Ji taip pat buvo ir pirmoji lietuvė, dalyvavusi paralimpinių žaidynių maratono rungtyje.
„Bėgant buvo nerealus jausmas suvokti, kad mūsų bėga labai mažai pasaulyje, bet koks didelis yra sirgalių palaikymas! Bėgant buvo labai faina girdėti, kai gidas sakė man, kad „Aušra, kiek Lietuvos vėliavų!“ Nežinau, kuriame kilometre, bet išgirdau, kaip vienas vyras sakė „Aušra, Linai!“ Jau yra nerealu išgirsti, kad tave kažkas vardu pakviečia. Emocijų buvo daug, bet aš jau bėgdama maratoną supratau, kad aš norėsiu pakartoti tą paralimpinį maratoną kažkada ateityje.
Buvo labai gražios, teigiamos emocijos, bet pati pati gražiausia emocija man buvo, kai mes netoli Triumfo arkos išgirdome trenerio palaikymą. Girdžiu, kaip treneris šaukia „pirmyn!“. Man gidas manęs klausia: „Aušra, tu žinai, kas čia?“ Taip, nors jau noriu mirti, buvo toks mažas įkvėpimas pasistengti, pakentėti ir dar padirbėti, nes tada buvo gal keturi kilometrai ir daugiau likę, bet čia buvo pati gražiausia akimirka.
Finiše, man atrodo, gidas džiaugėsi labiau nei aš, nes aš išvis nesupratau, ar mes finišavom, ar ne, bet labai norėjau po visko pamatyti trenerį. Paralimpiniam maratonui ruošiausi su ta mintimi, jog kad ir kaip prabėgsiu, aš gausiu savo prizą – mano treneris, nes jis pirmą kartą gyvenime su manim vyko į varžybas. Labai džiaugiuosi, kad pavyko finišuoti ir gauti tą savo tikslą.“
Dvi atletės – ispanė Elena Congost ir kinė Shanshan He – distancijoje buvo diskvalifikuotos.
Lietuvė neslepia, kad būtent to ji maratone bijojo labiausiai.
„Vienos gidas paleido [juostelę] netoli finišo ir ten viskas, viso gero. Ir ten tikrai netoli. O kita paratletė nukrito ir ją gidas pakėlė, o, pasirodo, kelti sportininko negalima. O mes su gidu šito irgi nežinojom! Ir mes apie šitą taisyklę sužinojom tik po finišo ir galvojom „blemba, gerai, kad mums nieko nenutiko“. (juokiasi)
Jeigu būtų padariusi kritinę klaidą Paryžiaus paralimpinėse žaidynėse, kai prieš keletą metų startą Tokijo paralimpiadoje sustabdė trauma, Aušra ilgą laiką sau nebūtų atleidusi.
„Aš šiaip labai panikuoju, nes pas mus negalima tempti tos „running tether“ juostelės. Jeigu jaučiu, kad ji įsitempusi, aš jaučiu, kad aš jau panikuoju, nes bijau pažeisti taisykles ir bijau būti diskvalifikuota, nes įsivaizduokit – prabėgi maratoną ir tau sako, kad rezultatas neužskaitytas, o tas tris valandas dirbai. Aš šiek tiek panikuoju šitoje vietoje, net Paryžiuje esu supanikavusi.
Mes bėgom, teisėjas kažką pasakė priėjęs prie manęs, aš begu ir galvoju: „blemba, kas čia negerai?“ Jaučiu, kad tokia vos vos įsitempusi ta „running tether“ juostelė, mano gidas per petį mėgsta būti priekyje, nes jam yra patogiau. Aš jam sakau: „Ne, netempk manęs.“ Jis sako: „Aušra, aš nieko nedarau!“ Gal septynis kilometrus tiesiog variau jį iš proto, nes man buvo tas, kad mes kažką negerai darom, matyt, kažkas su ta „running tether“ juostele. Einu iš proto dėl to“, – atvirai pasakojo sportininkė.
Tuomet nebūtų padėjusi ir kelionė į Malagą, kurią atletė dabar įvardija kaip daug ką į teigiamą pusę keitusią patirtį.
„Niekada nenorėčiau išvažiuoti į tokias svarbias gyvenimo varžybas ir padaryti kažkokią klaidą, dėl ko tave diskvalifikuotų, dėl tos žmogiškos klaidos. Jeigu žinai savo rungties taisykles, būkim geri, išmokim, laikykimės jų. Labai džiaugiuosi, kad mes padarėm viską tinkamai, kad taip nenutiko. Iš tikrųjų labai gaila žmonių, kuriems tokio lygio varžybose nutinka, kad finišavus išgirsta „sorry, atleiskit, neužskaitom“. Labai gaila tokių žmonių, nenoriu atsidurti tokioje situacijoje, nes jaučiu, kad ir psichologas paskui nepadėtų. Ir Malaga būtų nebe tokia graži, kaip kad buvo“, – su šypsena teigė Aušra.
3 valandos 18 minučių ir 41 sekundė – su tokiu rezultatu A.Garunkšnytė finišavo Paryžiuje.
Ar tai geras rezultatas jai? Tikrai blogas, vos tik paklausta entuziastingai atsako profesionali bėgikė, kurios ne per seniausiai pasiektas geriausias asmeninis rezultatas yra net 12 minučių geresnis – tai maratone yra milžiniškas skirtumas.
Visgi svarbiausias tikslas – finišas – buvo įgyvendintas, o po to jau buvo skinami to vaisiai.
„Atrodo, Paryžiuj susigrąžinau save, nes po daugiau nei pusės metų bėgau Kaune, kur vėl prabėgau maratoną su geru rezultatu, kuris visai mane džiugina, nes vėl buvo tikslas ne išsikrauti, o prabėgti dėl psichologijos. Džiugina! Paryžius davė daug gerų, gerų dalykų, nesvarbu, kad rezultatas nebuvo wow.“
Lietuvos visuomenės požiūris
34-erių sportininkė savo pavyzdžiu dabar stengiasi įkvėpti ir jaunąją būsimųjų sportininkų kartą.
Kartu su Lietuvos paralimpiniu komitetu (LPAK) A.Garunkšnytė lankosi mokyklose, kur susitinka su mokiniais ir atsako į jiems rūpimus klausimus. Tuo pat metu stengiamasi ir padrąsinti negalią turinčius vaikus užsiimti sportu ir taip siekti savo gyvenimo tikslų.
Anksčiau paratletus į mokyklas kviesdavęs pavadinimu „50 mokyklų – 5000 mokinių“, LPAK dabar vykdo projektą „Negalią keičia supergalia“.
„Tu ateini, papasakoji ir išgirsti, kad va, pas mus klasėje yra žmogus su negalia, tu jį įkvėpei, – su malonumu prisimena A.Garunkšnytė. – Labai gražus projektas paralimpinio komiteto.“
„Vaikai dažniausiai užduoda labai panašius klausimus, bet labai gerai, kad jie yra drąsūs ir jie nebijo klausti. Yra gal keisčiausias klausimas, kai manęs klausia „kodėl pas tave viena akytė atrodo kitaip nei kita“. Šiaip tai jie žmogiški tie klausimai. Su vaikais yra lengviau bendrauti nei su suaugusiais ar su paaugliais“, – teigė pašnekovė.
„Paaugliai bijo, o gal jiems atrodys, kad paklausi kvailo klausimo, bet kvailų klausimų nebūna. Jiems yra šiek tiek sunkiau, tu su jais kai bendrauji, pasakoji ir tau pačiai yra sunkiau, nes tu nežinai, kas juos iš tikrųjų domina. Aš visada stengiuosi pirmiausia sakyti, kad gal jūs klauskit, o aš atsakinėsiu, kad būtų tas dialogas. Man nėra smagu kalbėti ir ten mirtina tyla, „OK, kas vyksta...“ Ir kai tu dar nematai tų veido išraiškų, žiauru, nejauku.“
Nepaisant to, kad Aušra užaugo aklųjų ir silpnaregių mokykloje bei prie kitų dėmesio pratintis turėjo tik pradėjusi lankyti lengvosios atletikos treniruotes, ji jaučia, kad metams bėgant visuomenės požiūris į žmones su negalia keičiasi į gerąją pusę.
„Mokaisi bendrauti, nes mes visi kitaip reaguojame į tam tikras situacijas. Pavyzdžiui, gerai regintys žmonės, kai kartais tu praeini ir gali nepasilabinti, jie gali pagalvoti, kad vaje, kokia ji pasipūtusi, bet jie nesupranta, kad žmogus su regos negalia tiesiog neatpažįsta tavęs. Dar ir dabar kartais būna, kad sulaukiu tokių replikų, kad „blemba, Aušra, kodėl tu nesisveikini, kaip čia vos ne mūsų nepažįsti“. Mes tiesiog nematom arba tiesiog neatpažįstam.
Kai pradedi įeiti į visuomenę, supranti, kad gal kartais reikia žmonėms pasakyti ir nebijoti pasakyti, kad aš tavęs neatpažinsiu, tu drąsiai prieik, pasisakyk, kas tu toks esi, ir nesvarbu, kad gal jausies blogai, kad „blemba, aš čia dabar turiu jai prisistatyti, jis gal pasijaus blogai“. Ne, man geriau, kai man prisistatytų nei mane paliktų nežinioje. Pavyzdžiui, yra tokių situacijų, kai aš bėgu Vingio parke, yra tokių sportininkų, kurie mielai sveikinasi. Ne visus atpažįstu, bet turiu tokių nerealių žmonių, kurie prabėga, pasilabina ir dar pasako savo vardą, kad aš žinočiau, kas jie tokie yra.“
Maratonai Lietuvoje
Aušra Garunkšnytė yra retas svečias Lietuvos maratonuose, tačiau ji pavasarį bėgo Kauno maratone, bėgs ji ir „Swedbank Vilniaus maratone“ šį sekmadienį. Kadangi Lietuvoje vykstančiuose bėgimuose nebūna atskirų kategorijų paratletams, ji bėgs kaip bet kuri kita bėgikė.
Ji kviečia į maratonus atvykti ir žiūrovus, nes jų palaikymas trasoje bėgikams yra labai svarbus ir motyvuojantis.
Aušros tikslas „Swedbank Vilniaus maratone“ – kaip ji pati sako, pasitaškyti, mat pagrindinė jos komandos koncentracija dabar nukreipta į pasiruošimą vasarį vyksiančiam Sevilijos maratonui.
To paties – išsitaškyti, kad neliktų jokių nuoskaudų ar dvejonių – ji palinkėtų ir visiems kitiems maratono dalyviams.
„Aš visada linkiu pasilinksminti trasoje. Kai sakau „pasilinksminkit“, mintis yra, kad atiduokit save taip, kad finišavus suprastumėt, kad padarėt viską, kad nesigailite jokio rezultato, kad praėjus kokioms 10 minučių nesakytum, kad „ai, galėjau dar kartelį prabėgt“. Turi linksmintis taip, kad po 10 minučių žinotum, kad aš vertas nebeatsistoti. Linkiu visiems smagiai praleisti laiką. Sau to jausmo irgi linkiu“, su šypsena pokalbį baigė A.Garunkšnytė.