Amerikietiškų imtynių žvaigždė išgarsėjo plačiai už ringo ribų, bet kuo daugiau apie jį žmonės sužinodavo, tuo dažniau atrodė, kad verčiau nebūtų to žinoję.
H.Hoganas peržengė visas ribas. Nors amerikietiškos imtynės tapo nepaprastai populiarios 1980 m., jų vidinė virtuvė nebuvo taip plačiai nušviečiama žiniasklaidoje kaip respektabilių sporto šakų – tokių kaip amerikietiškasis futbolas, beisbolas ar krepšinis. Net ir sportu nesidomintys vaikai galėdavo įvardyti kelias komandas bei superžvaigždes, pavyzdžiui, krepšininką Michaelą Jordaną.
O imtynininkai buvo tarsi ir žaidėjai, ir komandos vienu metu – dėl to lyg ir turėjo būti lengviau juos atskirti, bet iš tikrųjų tai tik sustiprino įspūdį, kad tai tiesiog televizijos šou: arba jį žiūri, arba ne. H.Hoganas buvo kitoks. Ir gerąja, ir blogąja prasme.
Dvimetrinio apie 140 kilogramų svėrusio H.Hogano, kurio tikrasis vardas buvo Terry Bollea, karjera ringe beveik tobulai sutapo su amerikietiškų imtynių populiarumo sprogimu 9-ajame dešimtmetyje. Po kelerių metų, praleistų tiek Pasaulinėje imtynių federacijoje (WWF, dabar žinomoje kaip WWE), tiek Amerikos imtynių asociacijoje (AWA), H.Hoganas 1983 m. grįžo į WWF ir tapo reiškinio, pavadinto Hulkamanija, epicentru.
Charizmatiška H.Hogano asmenybė ir jo imtynių įgūdžiai padėjo paversti šį sportą populiaria šeimos pramoga, pritraukti milijonus žiūrovų ir padaryti pelningu verslu.
Net ir tie, kurie buvo pasiskiepiję nuo Hulkamanijos – kitaip tariant, visiškai nesidomėjo imtynėmis, negalėjo nepastebėti šio reiškinio simptomų, pasireiškiančių aplinkiniams, o ypač pačiam H.Hoganui.
Raudoni ir geltoni marškinėliai, kuriuos jis plėšydavo nuo krūtinės, balti motociklininko ūsai, skarelė ant retėjančių šviesių plaukų – visa tai akimirksniu tapo atpažįstamais simboliais net ir tiems, kurie niekada nežiūrėjo nė vieno imtynių šou.
Aktorystė nenusisekė
Imtynininkas buvo toks žinomas, kad iš šiandienos perspektyvos atrodo net keista, kaip jam nepavyko pereiti į didįjį kiną: H.Hogano nesugebėjimas įsitvirtinti filmų industrijoje buvo toks akivaizdus, kad vėlesnės imtynių žvaigždės, tokios kaip Dwayne’as Johnsonas ar Johnas Cena, atrodė beveik stebukladariai, kai jiems tai pavyko.
O H.Hoganas galėjo pasigirti tik dviem ryškiais nesėkmės atvejais: fiasko tapusiu imtynių dramos filmu „Kova be taisyklių („No Holds Barred“) ir nevykusia vaikų komedija „Nepaprasta komanda“ („Suburban Commando“).
Kalbant tiek apie kokybę, tiek apie pajamas iš bilietų pardavimo, geriausias H.Hogano pasirodymas kine buvo keistas epizodas 1990 m. Joe Dante siaubo komedijos tęsinyje „Gremlinai 2. Nauja gauja“ („Gremlins 2: The New Batch“).
Po to, kai filmas įstringa dėl to, kad išdykę gremlinai įsiveržia į kino projektoriaus kabiną, ekrane parodomas salės prižiūrėtojas, kuris klausosi žiūrovų skundų, kodėl sustojo juosta, o tada nueina į salę, kur H.Hoganas, vilkintis savo firminiais geltonais ir raudonais drabužiais, kramsnoja spragėsius laukdamas, kol filmas vėl prasidės.
Administracijos prašymu jis garsiai subara ir pagrasina gremlinams, kol šie „paleidžia“ juostą iš naujo. Tai įsimintiniausias imtynininko kino momentas, trunkantis vos pusantros minutės.
Vis dėlto ši scena perteikė keistą, bet stiprią ikonografiją. Daugybė vaikų nebuvo matę nė vienų imtynių varžybų, bet žiūrėdami „Gremlinus 2“ kino teatre jau žinojo, kas yra H.Hoganas, ir puikiai suprato, kuo jis išsiskiria.
Įsivėlė į skandalus
Tačiau H.Hoganas buvo ir žmogus – ir, pasak daugelio liudijimų, ne itin geras. Praėjusiame dešimtmetyje jis išgarsėjo dvigubu skandalu.
Pirmiausia nutekintas sekso vaizdo įrašas, nufilmuotas dar 2000-aisiais. Tai iš esmės buvo asmeninis, abipusiu sutikimu paremtas reikalas, bet kur kas svarbesnė buvo kita šio įrašo dalis – rasistinė H.Hogano tirada, kurioje jis vartojo ypač šlykštų žodį.
Kai įrašas 2015 m. iškilo į viešumą, imtynininkas buvo pašalintas iš ringo ir išbrauktas iš WWE Šlovės muziejaus.
Bet tik keleriems metams. Visos šios sankcijos buvo atšauktos iki 2019-ųjų – regis, ne todėl, kad H.Hoganas būtų nuoširdžiai atsiprašęs ar ištaisęs klaidas. Veikiau todėl, kad kas gi apskritai gali nuspręsti, kada kieno nors siaubingi rasistiniai pareiškimai yra „tikrai“ rasistiniai?
Daugiau ilgalaikių pasekmių turėjo tai, kad interneto svetainė „Gawker“ 2012 m. paskelbė dalį to sekso įrašo. H.Hoganas, tyliai finansuojamas milijardieriaus Peterio Thielio, apie kurį „Gawker“ buvo paskelbęs neigiamą rašinį, padavė svetainės savininkus į teismą ir faktiškai ją sunaikino. Taip H.Hoganas iš esmės tapo milijardieriaus keršto veidu.
Hulkamanija nemirė
Visa tai byloja viena – nors tolimiems nuo imtynių pasaulio žmonėms H.Hoganas dažnai atrodė kaip entuziastingas šios sporto šakos talismanas, laikui bėgant jis ėmė priminti ir kitą, kur kas mažiau linksmą simbolį – nekontroliuojamo kapitalizmo išraišką.
1980-ųjų prekės ženklas, vėliau pasirodęs keliuose realybės šou, skleidė rasistinius pareiškimus, reklamavo abejotinus produktus ir pasinaudojo milijardieriaus pinigais asmeninei keršto misijai, pakeitusiai žiniasklaidos peizažą.
Nieko nuostabaus, jog 2024 m. H.Hoganas pasirodė Respublikonų suvažiavime, kad paremtų Donaldą Trumpą prezidento rinkimuose. Šis iš esmės sekė imtynininko strategija – laikytis užsispyrus ir niekur nesitraukti.
Nors H.Hogano šlovės viršūnė liko dešimtojo dešimtmečio viduryje, jis niekada taip ir neatsisveikino su imtynėmis visiškai.
Jo karjera už imtynių ribų – kaip universalaus prekės ženklo visiems gyvenimo atvejams – taip pat nebuvo kažkas beprecedenčio. Bet įvairiapusis H.Hogano žinomumas atrodė kaip 9-ojo dešimtmečio naujovė, kuri laikui bėgant išsikerojo po visą Amerikos kultūrą.
Jis buvo tobulas „garsus vien dėl to, kad garsus“ žmogus – ne todėl, kad imtynės yra surežisuotos (daugybė imtynininkų padarė solidžias karjeras tiek ringe, tiek už jo ribų), o todėl, kad jis tą dirbtinumą pasiėmė su savimi į išorinį pasaulį.
Vargu ar egzistavo sritis, kurios H.Hoganas nebūtų sugebėjęs supaprastinti: ar tai būtų „Mr.Nanny“ (neva filmas), „Hulk Rules“ (neva muzikos albumas), ar „Pastamania“ (trumpai gyvavęs restoranas didžiausiame JAV prekybos centre „Mall of America“ Minesotos valstijoje).
Ar kam nors iš tikrųjų to reikėjo? Gal tik vaikams ar ištikimiausiems gerbėjams ir net tai buvo natūralesnė auditorija nei ta, kurią bandė surinkti D.Trumpo reklamuoti kepsniai ar fiktyvūs koledžai. Galbūt H.Hoganas ir paliko šį pasaulį fiziškai, bet dvasiškai Hulkamanija niekada nemirs.