Tačiau ne viskas Oksanos gyvenime sukasi apie sportą. Jos dienotvarkėje ir jaunosios kartos edukavimas apie gyvenimą su negalia bei pasiektas sportines aukštumas.
Neša į mokyklas svarbią žinią
Ji – viena iš projekto „Galia veikti su Allianz“ ambasadorių. Gyvybės draudimo bei pensijų kaupimo bendrovės „Allianz Lietuva“ ir Lietuvos paralimpinio komiteto iniciatyva sportininkai lanko šalies mokyklas, supažindina jaunąją kartą ne tik su paralimpiniu judėjimu, dalijasi asmeninėmis istorijomis, bet kartu skatina gyventi nevaržomiems stigmų apie negalią.
„Apėmė gera emocija, kad pagaliau ir aš nukeliavusi į mokyklą galiu parodyti vaikams medalį“, – pasakoja Oksana, pasaulio žmonių su negalia lengvosios atletikos čempionate Indijoje šį rudenį pasipuošusi bronza. Lietuvės mestas diskas nuskriejo 37,24 m.
Klasėje tvyro mirtina tyla, kai Oksana mokiniams pasakoja, kad mato vos vieną procentą, tačiau yra laiminga. „Jaučiu vaikų susižavėjimą, bet ir tai, kad jiems sunku suprasti – kaip tai įmanoma? Yra įsivaizdavimas, kad be regėjimo gyvenimas sugriūva“, – pastebi paralimpietė.
Tačiau ji papasakoja mokiniams savo istoriją, drąsuoliams pasiūlo užsidėti akinius, kuriuos privalo dėvėti varžybose. Tada vaikams ji skiria užduotis: nieko nematant atpažinti daiktą ar su lazdele grįžti į savo suolą.
Jau trečius metus į „Allianz Lietuva“ projektą įsitraukusi Oksana sako, kad vaikams kyla buitiniai klausimai: kaip ji susišukuoja plaukus? Kaip gamina valgyti? Kaip orientuojasi erdvėje, keliauja?
„Mano žinutė, kad ir žmogus su negalia gali gyventi laimingą ir kokybišką gyvenimą. Yra tiek daug žmonių, kurie turi rankas, kojas, sveikas akis, bet sėdi namuose ir neturi motyvacijos. O yra žmonių su negalia, kurie apkeliauja pasaulį. Kurie laimingesni?“, – retoriškai klausia projekto „Galia veikti su Allianz“ ambasadorė.
Oksana pastebi teigiamus visuomenės pokyčius ir pateikia pavyzdį: stotelėje ji laukė autobuso, kai priėjo maža mergaitė ir pasisiūlė padėti. Pašnekovė džiaugiasi, kad dešimtmetė atpažino skiriamąjį neregio ženklą – baltąją lazdelę.
„Supratau, kad mūsų veikla prisideda prie visuomenės pokyčio. Greitai nebebus tokių, kurie klausinės, ar mes su ta lazdele minų ieškome? Yra buvę ir tokių situacijų“, – juokiasi Oksana. Lietuvos mokyklas lanko ir kiti projekto „Galia veikti su Allianz“ ambasadoriai: paralimpiečiai – šaulė Raimeda Bučinskytė bei snieglentininkas Rapolas Micevičius.
Oksana dėkoja socialiai atsakingoms įmonėms, kurios renkasi paremti būtent paralimpinį judėjimą. Ji supranta, kad jos daugiau viešumo gautų, jei finansavimą skirtų kad ir Kauno „Žalgiriui“. Bet parama paralimpiniam sportui kuria grąžą visuomenei, mažina stigmą, skatina geriau suprasti žmonėms su negalia kylančius iššūkius.
Sulaukė netikėto pasiūlymo
Oksana gimė su reta genetine liga – pigmentiniu retinitu. Ji klastinga, nes regėjimą atima pamažu. Be to, ji nepažeidžia akių išorės, todėl aplinkiniams Oksana atrodo kaip sveikas žmogus.
Nors vaikystėje ji turėjo 10 proc. regėjimo, dabar moteris mato vos vieną procentą.
Paralimpietė paaiškina, kad sportas jos gyvenime atsirado vėlai, perėjus mokytis į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą, nes čia buvo privalu sportuoti. Iki dešimtos klasės ji lankė bendrojo lavinimo mokyklą, Oksana buvo atleista nuo fizinio lavinimo pamokų, sėdėdavo ant suoliuko.
Iš pradžių jai buvo šokas, kad naujoje ugdymo įstaigoje sportuoja visi, bet netrukus ji pamilo fizinį aktyvumą ir išbandė gausybę sporto būrelių: išmoko plaukti, žaisti aklųjų stalo tenisą.
Kauno Vytauto Didžiojo universitete (VDU) Teisę ir finansus studijavusi mergina sulaukė pasiūlymo pamėtyti diską ir po trumpo pasiruošimo iškovojo pergalę Lietuvos čempionate.
„Jūs juokaujate? Aš juk tam per sena“, – savo reakciją prisimena Oksana, kai būdama 23-ejų sulaukė pasiūlymo išbandyti save profesionaliame sporte. Bet Lietuvos paralimpinio komiteto (LPAK) prezidentas Mindaugas Bilius prižadėjo surasti trenerį ir įtikino, kad sunkiu darbu galima pasivyti kitus.
Vien talento neužtenka
Oksana sako, kad šiemet pasaulio čempionate tikėjosi prizinės vietos, nes rezultatai nuosekliai gerėjo ir sportininkė palengva artėjo prie podiumo: ankstesniais metais čempionatuose užimta penkta, o vėliau ir ketvirta vieta.
„Ne visada laimi pats talentingiausias, dažniausiai aukštumų pasiekia patys kantriausi sportininkai. Manau, esu pavyzdys, kad žingsnis po žingsnio viskas yra įmanoma, kad ir kokių sunkių momentų būna“, – užsispyrimo svarbą pabrėžia Oksana.
Pagrindinis kitų metų startas – Europos čempionatas. Po trumpo atokvėpio jau prasidėjo pasiruošimas. Dvi savaites Oksana sportuoja intensyviau, turi po dvi treniruotes per dieną ir ilsisi tik sekmadienį. Paskui seka dvi savaitės, kai disko metikė treniruojasi kartą per dieną ir ilsisi visą savaitgalį. Po to ciklas kartojasi iki pat pavasario pabaigos, kai prasideda varžybų sezonas ir stengiamasi pagauti pikinę formą.
Kaip atrodo neregio kelionės po pasaulį?
Sportininkė pasakoja, kad jau kuris laikas brandino svajonę aplankyti Indiją. Tad Oksana po Naujajame Delyje vykusių varžybų neskubėjo į Lietuvą, buvo suplanavusi po sezono kulminaciją žyminčio čempionato šiek tiek pakeliauti su draugais.
„Poilsį suplanavome pietinėje Indijos dalyje, kuri nuo Naujojo Delio nutolusi 3 tūkst. kilometrų. Man reikėjo savarankiškai ten nuskristi ir 2 dienas pabūti vienai, nes tą naktį, kai mano draugai turėjo skrydį iš Vilniaus oro uosto, viską sumaišė tie nelaimingi balionai.
Svarstėme gal keisti planus, palaukti kompanionų Naujajame Delyje, bet nusprendžiau mesti sau iššūkį. Sėkmingai nukeliavau, oro uoste mane pasitiko asistentai, o pervežimą suorganizavo ajurvedinė klinika, kurioje suplanavome poilsį.
Viskas praėjo sklandžiai, nors mane ir gąsdino, kad gali pasitaikyti, švelniai tariant, negerų žmonių“, – pasakoja Oksana.
Dviese su sužadėtiniu Mindaugu, kuris taip pat yra neregys, be jokių nesklandumų tuktuku nuvyko iki paplūdimio. Po šios patirties joks pasaulio kampelis neatrodo baisus, šypteli moteris.
„Kokį malonumą patiri kelionėje, jei nematai vietų, kurias aplankai?“, – klausimas, kurį kartais išgirsta Oksana.
„Absurdas manyti, kad neregys negali pajausti kitos šalies. Sustiprėja likę pojūčiai, tad pastebime dalykus, į kuriuos matantieji neatkreipia dėmesio. Ar dažnai įsiklausote į garsus, pajaučiate specifinį šalies kvapą? O maisto skonis! Būtų mano valia, visi restoranai skendėtų tamsoje, nes tada viskas geriau atsiskleidžia.
Į Lietuvą parsivežiau ne tik medalį, bet ir daug indiškų prieskonių. Mėginsiu pasigaminti valgių, kurie primintų kelionę“, – sako Oksana.