Interviu metu S. Plytnykaitė pateikė keletą pavyzdžių, kaip P. Andrijauskas ją viešai aptarinėdavo, užsiimdavo mobingu, įžeidinėdavo ir netgi siųsdavo savęs pusnuogio nuotraukas jai.
Lietuvos plaukimo federacija („LTU Aquatics“) teigė žinojusi apie plaukikės patiriamas kančias, tačiau konkrečių veiksmų be pokalbių su plaukike, jos tėvais ir P. Andrijausku nesiėmusi. Tik po to, kai buvo išleistas interviu, federacija išplatino pranešimą apie P. Andrijausko pasitraukimą iš rinktinės trenerio posto.
Praėjus keletai dienų po interviu paskelbimo S. Plytnykaitė nusprendė kreiptis į visuomenę darsyk.
18-metė mergina savo „Instagram“ paskyroje išplatino viešą pranešimą, kuriame teigia netikėjusi, kad jį teks išplatinti:
„Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad teks rašyti tokį tekstą... Tačiau dar skaudžiau suvokti, jog Lietuvoje – tokioje mažoje šalyje – ši tema daugeliui vis dar yra nepatogi, nepriimtina ir sąmoningai nesuprantama. Apie tokias patirtis kalbančios merginos dažnai apkaltinamos melu, tariamais išsigalvojimais ar bandymu „atkreipti dėmesį“. Būtent dėl to tiek daug moterų renkasi tylėti...
Atrodo, kad visuomenė pradeda girdėti tik tada, kai tai paliečia asmeniškai – kai su tuo susiduria jų pačių dukra, sesė ar draugė. Ir, žinoma, ačiū Dievui, kad joms netenka patirti to, ką patyriau aš. Tačiau faktas, jog mano patirtis vis dar laikoma išsigalvojimais, tik dar kartą parodo, kodėl ši problema taip ilgai lieka nutylėta.
Šį trenerį ilgą laiką nuoširdžiai gerbiau ir vertinau kaip savo srities specialistą. Jis davė man daug žinių, disciplinos ir patirties sporte, už kurias iki šiol esu dėkinga. Būtent todėl apie tai kalbėti yra dar sunkiau. Tačiau pagarba profesionalumui negali pateisinti netinkamo elgesio. Net ir geri rezultatai ar autoritetas nesuiteikia teisės peržengti ribų. Jis pats žinojo apie savo problemas, tačiau, net ir sulaukęs pastabų iš aplinkinių, savo elgesio keisti nebandė.
Labai nemalonu, kad dėl šio jo „asmeninio“ sprendimo galėjo nukentėti ir kiti. Vis dėlto tikiu, kad kalbėdami apie tokias patirtis galime po truputį keisti požiūrį ir kurti saugesnę aplinką. Jei mano sprendimas prabilti suteiks bent vienam žmogui drąsos labiau pasitikėti savimi ir savo jausmais, vadinasi, šis žingsnis buvo teisingas.
Apie tokius dalykus kalbėti sunku. Tačiau tylėti – dar sunkiau.“