1990-siais Ignalinoje gimęs T.Kaukėnas 11 kartų (2009–2017) tapo Lietuvos biatlono čempionu. Nuo 2008-ųjų jis buvo Lietuvos rinktinės nariu.
2009 pasaulio jaunimo ir jaunių čempionate jis užėmė 4 vietą persekiojimo rungtyje, 6 vietą estafetėje, 2011 – 8 vietą sprinte.
Nuo 2011 atletas dalyvavo pasaulio biatlono čempionatuose, geriausių rezultatų pasiekė 2013-siais Čekijoje Nove Mesto trasose: 10 km sprinte užėmė 22 vietą, 20 km individualiosiose lenktynėse – 24 vietą ir pateko į 15 km masinio starto lenktynes (29 vieta), 12,5 km persekiojimo varžybose pelnė 38 vietą. Jis buvo 2014-ųjų, 2018 metų ir 2022 metų žiemos olimpinių žaidynių dalyvis.
Olimpinė ugnis, žiedai ir slidininkai virto ledo skulptūromis: procesas privertė stabtelti praeivius
2014-siais Rusijos Sočyje jis užėmė 23 vietą 20 km individualiosiose lenktynėse, 2018 metais Pietų Korėjos Pjongčange pasiekė iki tol geriausių biatlono rezultatų nepriklausomos Lietuvos istorijoje – laimėjo 17 vietą 10 km sprinte ir 13 vietą 12,5 km persekiojimo lenktynėse bei pateko į masinio starto lenktynes (30 vieta), mišriojoje estafetėje užėmė 19 vietą.
Susiję straipsniai
2022-siais Pekine lietuvis užėmė 80 vietą sprinte, 70 vietą individualiose varžybose ir 14 vietą estafetėje.
„Kažkada tikėjau, kad mano misija – „sumedžioti“ Lietuvai olimpinį medalį. Dabar suprantu, kad tai tebuvo ego balsas.
Niekada nebuvau stiprus „medžiotojas“ nors neblogai pavykdavo mobilizuotis reikiamu metu, – feisbuke parašė T.Kaukėnas. – 2014 metais be ambicijų ir lūkesčių buvau „prisėlinęs“ labai arti norimo trofėjaus, bet... Gerai „sėlinti“ sekėsi ir 2018-siais, nors ir vėl dėl netobulo taiklumo, trofėjais mėgavosi kiti.
Bandžiau ir 2022 metais su dar trimis „medžiotojais“. Didelių lūkesčių nebuvo, bet turėjome gerą laiką. Taip jau susiklostė, kad ketvirtojo „sėlinimo“ net nebus.
20 metų pasiruošimo, apleisti artimieji, pamiršti draugai, jokių švenčių, pramogų, kasmet po 280 dienų svetur ir, pasirodo, net ir to negana, kad pabandytum dar kartą. Prisipažinsiu – pavargau. Tačiau tai buvo tikrai verta.
Nesiskundžiu – turiu mažesnių „trofėjų“, apie kuriuos kiti tik pasvajoja ir dabar suprantu, kad ne trofėjai svarbiausia.
Ačiū visiems, kas prisidėjo prie šios „medžioklės“, o ypač tiems, kas buvo arti ir palaikė net tada, kai nesisekė. Atėjo laikas nuvalyti dulkes ir pabandyti atstatyti tai, kas per tiek metų apleista ir pamiršta, tai, kas iš tikrųjų yra svarbu: šeima, artimieji, draugai.
Tad Olimpinio medalio „medžioklei“ sakau valio, o tiems kas vyksta „medžioti“ – tegul giria jums būna dosni!
P.S. Gal dar sugrįšiu, bet jau kaip „medžioklės“ vadovas.“