Vakarų klaidą, rusų veiksmus ir blogiausią scenarijų apibrėžęs R. Valatka: „Olimpinės žaidynės išsigimsta“

Vien per pastarąjį mėnesį pasaulio žiniasklaidoje daugybę kartų buvo minimos Jungtinės Amerikos Valstijos: pirmiausia – kai sausio 3-iąją specialios operacijos metu buvo sučiuptas Venesuelos prezidentas Nicolas Maduro, vėliau – kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas pagrasino karine jėga perimti Danijai – JAV sąjungininkei NATO – priklausančią Grenlandiją.

Tuo pačiu metu pasaulyje jau ketvirtus metus besitęsia Rusijos invazija Ukrainoje, sausio viduryje Irane vykę protestai prieš šalies valdžią nusinešė tūkstančius gyvybių, o JAV teritorijoje – didžiulis visuomenės susipriešinimas dėl imigracijos tarnybos (ICE) veiksmų po to, kai buvo nušauti net keli nekalti žmonės.

Sportas nėra atsiejamas nuo politikos ir dažnu atveju net yra naudojamas kaip įrankis pasiekti vienokiems ar kitokiems tikslams. Ne išimtis – ir 2026 m. Milano-Kortinos olimpiada.

Apie svarbiausias politines temas, kurios šiuo metu yra neatsiejamos nuo olimpinių žaidynių, Lrytas pasišnekėjo su Nepriklausomybės akto signataru, žurnalistu bei politikos apžvalgininku Rimvydu Valatka.

„Sportas bet kuriais pavidalais egzistuoja mano gyvenime. Žiemos sporto šakos šiek tiek mažiau, gal todėl, kad man vaikystėj taip atsitiko, kad buvo svajonė nusipirkt slides, kai susitaupiau ir nusipirkau, ir penkios žiemos buvo be sniego prie Palangos.

Mažiau sportavau šitoje srityje, bet domiuosi ir žiemos sporto šakomis. Ypač man patinka šuoliai nuo tramplino, be abejo, ir dailusis čiuožimas, biatlonas ir, žinoma, ledo ritulys. Gaila, kad lietuviai nėra tokio lygio, kad galėtų patekti į olimpines žaidynes, bet gal kada nors pateksim – tada jau, aišku, žiūrėčiau kiekvieną minutę“, – pokalbį išvardindamas savo sąsajas su žiemos sportu pradėjo R. Valatka.

Milano-Kortinos olimpinėse žaidynėse atletai iš 93 šalių varžysis 16 sporto šakų ir 116 rungčių, kad iškovotų išvajotąjį medalį. Šių metų olimpiada – rekordinė: rungtys yra išdėstytos daugiau nei 22 tūkst. kvadratinių kilometrų plote. Tokiame dideliame plote olimpinės žaidynės dar nėra vykusios.

Atletai gyvena net šešiuose skirtinguose olimpiniuose kaimeliuose, o vasario 6-ąją vykusi atidarymo ceremonija pirmą kartą istorijoje vienu metu vyko net keturiose vietose: Milano, Kortinos, Livinjo ir Predaco miestuose.

Nors iš pradžių buvo planuota, kad bus tilpta į 1,7 milijardo eurų biudžetą, tačiau naujų statybų ir investicijų į kitą infrastruktūrą bendra žaidynių kaina išsipūtė iki 3,5 milijardų eurų.

„Galbūt čia bus seniokiškas požiūris, bet, mano galva, olimpinės žaidynės vis labiau ir labiau išsigimsta, nes pirmoje vietoje jau seniai yra komercija, – teigia R. Valatka. – Šiuo metu tai yra tokio dydžio renginiai, kad jų surengti dauguma pasaulio valstybių tiesiog negali, kalbant tiek apie vasaros olimpines žaidynes, tiek apie žiemos. Olimpiadų biudžetai lenkia kai kurių valstybių biudžetus.

Antras dalykas – visas sporto pasaulis ir olimpiniai komitetai, ypač diktatūrinėse valstybėse, yra tiesiogiai susiję su valdžia. Artimiausias pavyzdys – diktatorius A. Lukašenka, jeigu neklystu, labai ilgai buvo jų olimpinio komiteto prezidentas. Natūralu, kad olimpiniai principai metami į šoną, kad šalims, kurios kankina žmones, žudo žmones, yra leidžiama dalyvauti.“

Artėjant olimpinėms žaidynėms nemažai dėmesio buvo skirta ir rusų bei baltarusių vaidmeniui jose. Galiausiai buvo nuspręsta, kad šie, nors ir dalyvaus po neutralia vėliava, savųjų valstybių simbolių jokiu būdu demonstruoti negalės.

Pastaraisiais mėnesiais vis atviriau yra kalbama apie Rusijos ir Baltarusijos sportininkų sugrįžimą į tarptautines varžybas, o kai kurios federacijos tokius sprendimus jau yra priėmusios – jei ne visose varžybose, tai bent jau jaunimo čempionatuose.

„Šio karo metu (kalba apie Rusijos invaziją Ukrainoje – aut. past.) šiek tiek buvo daugiau padorumo, bet ne visose federacijose, tarkim, fechtavimo, bokso [federacijose] rusai liko, rusai valdo jas. Dabar FIFA prezidentas G. Infantino sako, kad Rusiją reikia grąžinti į pasaulio čempionatus. Ir grąžins.

Dauguma balsuotojų yra Afrikos ir kitos šalys, kurios yra diktatūrinės arba priklausomos nuo diktatorių – kaip reiks, taip ir nubalsuos.

To grožio vis mažiau. Apskritai – kuo daugiau pinigų, tuo mažiau įdomesnis sportas darosi toj srity ir kartais gaila gerų sportininkų, kurie priversti tame spektaklyje dalyvaut, nes kito spektaklio, didesnio nėra“, – aiškino R. Valatka.

Nors rusams bei baltarusiams buvo uždrausta rodyti savo šalių simboliką, jų sirgaliams tai buvo nė motais ir atidarymo ceremonijoje buvo galima matyti, kaip jie demonstravo Rusijos vėliavą.

Likus kelioms dienoms iki olimpiados starto Italijos užsienio reikalų ministras Antonio Tajani pareiškė, kad Italija sustabdė kibernetinę ataką, kurios kilmė – Rusija.

„Jie visada taip elgiasi. Yra proga, visas pasaulio dėmesys nuo savaitgalio bus Italijoje ir išvesti iš rikiuotės tinklus reiškia parodyti Vakarų neįgalumą, Vakarų demokratijų neįgalumą. Italija susimautų, jeigu nebūtų suvaldžiusi galų gale. Net jei ir suvaldai, tu išleidi krūvas pinigų, krūva darbuotojų pervargsta, yra problemos“, – situaciją komentavo R. Valatka.

Pasak pašnekovo, negali būti atmestas ir toks scenarijus, kad kibernetinė ataka gali virsti ir į ką nors rimčiau.

„Aišku, čia nieko naujo – agresorius koks buvo, toks ir yra. Tai gali būti ir nepaskutinė kibernetinė ataka, arba jie sugalvos ką nors kito – jie gali ir tiesioginę teroristinę ataką surengti, yra buvę ir tokių atvejų, kai rusų palaikoma palestiniečių gauja Miunchene iššaudė izraeliečius (1972-ųjų Miuncheno vasaros žaidynėse palestiniečių organizacija „Juodasis rugsėjis“ nušovė 11 Izraelio sportininkų, dėl ko laikinai buvo sustabdyta olimpiada – aut. past.). Rusija kariauja prieš Vakarus, ypač prieš Europą – čia yra logiška, ką jie daro.“

Iš viso Milano-Kortinos olimpinėse žaidynėse po neutralia vėliava rungtyniaus 20 sportininkų, iš jų 13 – rusai.

Nors atsiranda nuogąstavimų, kad rusams laimėjus medalį žiemos olimpiadoje tai pasitarnautų jų propagandos mašinai, kuri galėtų teigti, kad net ir Vakarų sankcijų suvaržyti rusų atletai dominavo savo sporto šakose, pašnekovo teigimu, į tai visiškai nereikėtų kreipti dėmesio.

„Mes neturėtume kreipti tokio dėmesio į Rusijos propagandą – tegul kalba, ką jie nori. Blogai šiuo atveju yra tai, kad rusų sportininkai dalyvauja. Bausmė turėtų būti visiems agresorės piliečiams. Dabar įsivaizduokit, kad kokiais 1943-iais metais Amerikos universitetų pirmenybėse pasirodo kokios nors Berlyno ar Hamburgo universiteto sportininkų komanda – kaip tai būtų atrodę?

Pirmiausia, jie vizų nebūtų gavę – čia yra blogis. O ką rusai šneka, blogai yra, kad mes labai reaguojam ir kartais elgiamės taip, kad tik rusai nepašnekėtų ko nors. Tegul šneka. Mažiau reikia kreipti į tai dėmesio, mažiau reikia tiražuoti – tegul šneka patys sau. Tu negali jam uždrausti šnekėt – tegul šneka“, – savo požiūrį pateikė R. Valatka.

Nepaisant to, kad norėdami dalyvauti sportininkai turi pažymėti, jog nepalaiko karo ir gimtosios šalies agresijos, BBC tyrimo duomenimis, keturi iš trylikos rusų yra vienokiu ar kitokiu būdu viešai palaikantys Rusijos invaziją Ukrainoje.

Dailiojo čiuožimo atleto Piotro Gumenniko treneris – Ukrainos sankcionuotas ir Krymo sporto ambasadoriumi tituluojamas Ilja Averbuchas, dalyvavęs ir rusų kariams rengęs pasirodymus okupuotose teritorijoje. Slidininkas Savelijus Korosteliovas „Instagram“ platformoje palaiko proputiniškus įrašus. Pasak Centrinio armijos sporto klubo (CSKA), jis – vienas jų karių.

Greitojo čiuožimo atstovė Ksenija Koržova „Instagram“ platformoje palaiko Europos Sąjungos ir Jungtinės Karalystės sankcionuotą gimnastą Nikitą Nagorną, susijusį su Rusijos armija, o slidininkė Darija Nepriajeva po Rusijos invazijos pradžios 2022-aisiais lankėsi Kryme, kur buvo stovyklos, transliuotos per valstybinį Rusijos kanalą, dalis.

„Neturėtų būti jų sportininkų apskritai po jokia vėliava, tada tegul jie siunta, kaip jie siuto kažkokio propogandisto laidoje, kur jie siuto ant treko dviratininko Jakovlevo, kuris už Izraelį startuoja: „Kaip tu gali už svetimą vėliavą startuoti? Kaip tu gali siekti pergalių?“ Reikia priversti juos taip kalbėti.

Kol Vakarai – ne tik Vakarai, ir tarptautinės sporto organizacijos – laikosi tokios kvailos politikos, kad kaltas tik vienas Putinas, bet visi tie, kurie gyvena Rusijoje, yra visiškai nekalti, tada tu propagandai duodi šansą tiražuoti melus. Dar daugiau – mes tuos melus po to copy-paste'inam ir skleidžiam pas save darydami antrąją bangą“, – teigė R. Valatka.

Ypatingai daug dėmesio olimpinių žaidynių starte sulaukia ir Jungtinės Amerikos Valstijos.

Sausio mėnesį Mineapolio mieste imigracijos tarnybos (ICE) reido metus buvo sušaudytas 37-erių medikas Alexas Pretti. Prieš keletą savaičių iki vyro tragiškos mirties nušauta buvo ir 37-erių Renee Nicole Good.

Tai iššaukė didžiulius protestus visoje JAV. Masiniai protestai nuaidėjo ir olimpinių žaidynių metu Milane, kur žmonės susirinko pareikšti savo nepasitenkinimą ICE, kurios agentų yra ir olimpiadoje, veiksmais.

Į žaidynes atvykęs JAV viceprezidentas JD Vance'as, kuris žaidynių atidarymo ceremonijos metu buvo nušvilptas, teigė, kad teigė, kad olimpiečius palaiko visa šalis – tiek demokratai, tiek respublikonai, tiek ir nepriklausomais save įvardijantys balsuotojai. Visgi ilgus metus gyvavęs JAV olimpinio kaimelio pavadinimas „Ice House“ (liet. ledo namai) siekiant išvengti asociacijos su ICE buvo pakeistas į „Winter House“ (liet. žiemos namai).

Tuo tarpu Mineapolio priemiestyje užaugęs slidininkas Zakas Kettersonas atvirai pareiškė, kad jis atstovauja ne visiems JAV žmonėms.

„Man asmeniškai yra keista. Aš neatstovauju visiems tiems blogiems žmonėms, atstovauju visiems geriems žmonėms“, – pasak NPR, ketvirtadiėnį teigė jis.

Ar tokie atletų bei šalies lyderių veiksmai gali privesti prie dar didesnio susipriešinimo JAV teritorijoje? Pasak Rimvydo Valatkos, neapykantos stiklinė šiuo metu jau yra pilna.

„Manyčiau, kad Amerikoje maksimumas susipriešinimo jau yra pasiektas, toliau kiekviena pusė bando padidinti savo šalininkų skaičių. Mažiausiai kreipčiau dėmesį, ką ten JD Vance'as pakalbėjo, – teigė R. Valatka. – Tokių pakalbėjimų galima rasti bet kokios valstybės istorijoje, įskaitant ir Lietuvos.“

„Politikai visada bando pasinaudoti sportu, sportininkais, tuo pat metu tas pats JD Vance'as ir D. Trumpas yra prakeikę Amerikos garsių sportininkų, NBA žaidėjų, kurie pasisako prieš D. Trumpą, – su šypsena teigė pašnekovas. – Čia gal mažiausiai reikėtų kreipti dėmesį į tai.“

Jeigu į pasisakymus olimpinių žaidynių atletams darančių politikų žodžius kreipti dėmesio gal ir nereikėtų, į valstybių vadovus veiksmus tarptautinėje arenoje atkreipti dėmesį yra būtina.

Tarp tokių – Donaldo Trumpo grasinimas karine jėga užimti Danijai priklausančią Grenlandiją. Nors po kiek laiko nuo tokių savo ketinimų JAV prezidentas atsitraukė, jis jau ne pirmus metus pabrėžia, kad Grenlandija yra būtina JAV saugumui ir, pasak jo, privalo šią teritoriją kontroliuoti.

Tuo pat metu JAV kaimynėje Kanadoje, kurią D. Trumpas prieš metus įvardijo norįs priimti kaip 51-ąją JAV valstiją, vienoje iš valstijų – Albertoje – vyrauja separatistinės nuotaikos. Pasak „The Financial Times“, per pastaruosius metus JAV administracijos atstovai net tris kartus susitiko su nuo Kanados norinčios atsiskirti separatistų grupės nariais.

Ateinančią vasarą JAV, Kanadoje ir Meksikoje vyks pasaulio futbolo čempionatas, o šiuo metu vis daugiau valstybių, tarp kurių pirmaujanti yra Vokietija, atsiranda siūlymų dėl JAV veiksmų tarptautinėje arenoje boikotuoti šias pirmenybes.

Ar gali nutikti taip, kad boikotuoti gali būti siūloma – o gal ir įvykdoma – ne tik pasaulio futbolo čempionatą, bet ir 2028 metais vyksiančias vasaros olimpines žaidynes Los Andžele?

„Tokio atvejo dar nebuvo, kad demokratinės šalys boikotuotų žaidynes kitoj demokratinėj valstybėj. Bet, tarkim, Amerika okupuoja Grenlandija iki vasaros, iki prasidedančio mundialo ir, tarkim, įžengia į Kanadą – aš tokiu atveju neįsivaizduoju, kaip Vakarų Europos ir apskritai Europos valstybės galėtų dalyvaut. Net nesinori galvoti apie tokį scenarijų, bet jis nėra neįmanomas“, – pareiškė R. Valatka.

„Jeigu tos valstybės dalyvautų, patirtų savo viduje labai daug įtrūkimų, kurie kenktų tiek valdžiai, tiek visuomenei, tiek valstybei. Bet čia toks labiau hipotetiškas dalykas. Paprastai yra labai neprotinga kalbėti, kaip bus. Mes galim tiktai bandyti numatyti variantus, kaip gali būti, bet žmogui neduota yra matyti ateities, žmogus apie ateitį svarsto remdamasis praeitimi.

Iš čia kyla visos klaidos, nes ateitis niekada nebūna tokia kaip praeitis. Bent jau šiuo atveju vienintelį teiginį galėčiau pasakyti, kad nebūtų galima lyginti su 1980 m. boikotu nei su atsakomuoju boikotu Los Andželo olimpinių žaidynių 1984 metais.“

Kalboms apie Grenlandijos užėmimą karinėmis priemonėmis kol kas nutilus, karo veiksmai Ukrainoje ir toliau vykdomi jau ketvirtus metus.

Istoriškai žvelgiant, Rusija ne kartą pasinaudodavo pasauliniais sporto renginiais, kad įvykdytų kokias nors operacijas svečiose valstybėse.

2008-aisiais, kai pasaulio dėmesys buvo nukreiptas į Pekine vykusią olimpiadą, Rusijos prezidento Vladimiro Putino paliepimu buvo pradėta Sakartvelo invazija. 2014-aisiais praėjus vos keletui dienų po Sočio olimpinių žaidynių Rusija pradėjo Krymo okupaciją ir karą Ukrainoje. 2022-aisiais iškart po žiemos olimpiados Pekine Rusija pradėjo invaziją Ukrainoje.

„2008-aisiais buvo patogu surengti trumpą, greitą karinę operaciją prieš laisvą Gruziją, ir jie tai padarė, bet ir priešininkas buvo silpnas ir neturintis sąjungininkų – taip galima pasakyti. 2014-ųjų operaciją užgrobti Krymą ir po to Donbasą jie pradėjo jau pasibaigus žaidynėms, kai praėjo kiek laiko.

Jeigu galvotume apie dabar, remdamasis karine padėtim, ekonomine Rusijos padėtim, aš vargiai įsivaizduoju, kad rusai ką nors dar galėtų šiuo metu pakelti daugiau, negu jie turi Ukrainoj, kur jiems ir taip sunkiai sekasi. Praktiškai jų slinkimas jau yra sustabdytas, o kai neteko pavogtų „Starlinkų“, apskritai Rusijos kariuomenė tokia pusaklė tapo“, – apie galimus rusų karinius veiksmus naudojantis olimpiada pasakojo R. Valatka.

Nepaisant šiuo metu įsivyravusios sekinamojo karo (angl. war of attrition), atmesti galimybės, kad kokia nors iki tol nenumatyta karinė operacija gali būti įvykdyta, taip pat nereikėtų, nes rusų modus operandi – visai kitoks nei įprasta Vakarų valstybėse, teigia ilgametis žurnalistas.

„Aišku, negalima atmesti kokios nors bataliono dydžio operacijos bandant užgrobti Narvą ar Šalčininkus, ar dar ką nors – iš ruso visko gali tikėtis, nes ruso planavimas nėra toks pat kaip Vakarų planavimas.

Vakarai kam nors ruošdamiesi rengia atsargus, ruošia amuniciją, kariuomenės unitus, numato blogiausius variantus, geriausius variantus, o rusai karines operacijas pradeda tada, kai jų caras įsako pradėti operaciją – taip buvo XVI a., taip buvo XIX a., taip buvo XX a., taip ir dabar tebėra. Atmesti negalima, bet sunku įsivaizduoti, kad rusai galėtų ką padaryti“, – savo poziciją aiškino R. Valatka.

Jeigu dar prieš keletą dešimtmečių agentų užverbavimas būdavo sudėtingas procesas, reikalaujantis kruopštaus planavimo ir tiek piniginių, tiek ir laiko investicijų, šiandien jis yra žymiai paprastesnis.

Kartais draugiškų Rusijai žmonių paieška vykdoma ir paprastu būdu, socialiniame tinkle „Telegram“ tam tikrose grupėse tiesiog parašant žinutę ir surenkant norinčius jiems padėti.

„Aišku, kadangi jų agentų samdymas ir internetu vyksta – galime ir Lietuvos pavyzdžiu pasiremti, kai buvo padegta IKEA, aplietas A. Ramanausko-Vanago paminklas, – tokių diversijų galima įvykdyti ir Milane, ir Kortinoje, ir kur tik nori. 

Rusai tokių pajėgumų tikrai turi, klausimas, ar jiems tai būtų naudinga, nes Italija yra tokia šalis, kur labai didelė italų dalis yra prorusiškai nusiteikusi arba bent jau nemato grėsmės Rusijoje. Toks faktas, man atrodo, sumažintų prorusiškų italų skaičių. Bet vėlgi – prognozuoti rusą yra kaip orus Lietuvoj“, – su šypsena teigė R. Valatka.

Daugiausia fanų pritraukianti sporto organizacija FIFA, valdanti futbolą visame pasaulyje, neseniai įsteigė savąjį taikos prizą, kurį įteikė JAV prezidentui Donaldui Trumpui, kurio iniciatyva neilgtrukus buvo pagrobtas Venesuelos vadovas Nicolas Maduro ir nuversta šios šalies valdžia.

2015-aisiais buvo pradėtas didžiulis tyrimas dėl korupcijos, privertęs FIFA pakeisti nemažą dalį vadovybės, o tuometis prezidentas Seppas Blatteris buvo 8 metams nušalintas. Jį poste pakeitė italas Giannis Infantino. Visgi, kai kurių ekspertų teigimu, dabartinė FIFA gali būti netgi korumpuotesnė už ankstesniąją.

FIFA vadovas Giannis Infantino per pastaruosius keletą metų ne kartą ir ne du buvo matomas besibičiuliuojantis ir su autoritarinių valstybių vadovais. Neseniai G. Infantino pareiškė, kad Rusiją reikia sugrąžinti į tarptautines varžybas, nes, pasak jo, draudimai ir sankcijos nieko neatneša, o tik skatina susipriešinimą. 2019-aisiais Rusija G. Infantino netgi skyrė ordiną.

Politiniame lygmenyje susipriešinimas tarp valstybių, anksčiau netgi buvusių sąjungininkėmis, vis stiprėja, o kariniai konfliktai vyksta ir Europoje, ir Azijoje, ir Afrikoje, ir Pietų Amerikoje.

Pasaulinės suirutės fone neretam politines bei sporto aktualijas sekančiam piliečiui kartais iškyla klausimas: kur visame neapibrėžtumų fone yra lyderystė, nebijanti pareikšti to, kas autoritarinėms valstybėms būtų nemalonu girdėti?

„Demokratija yra neypatingai gera terpė lyderiams. Demokratijoje visi žmonės yra lygūs, o kai visi yra lygūs, kaip atsirasti lyderiui? Lyderis visuomet arba traukia į silpnumo pusę – tada yra silpnas, ne lyderis, arba jis virsta Trumpu. Žmonės visada labai įtariai žiūri į bet kurį stiprų lyderį“, – aiškino R. Valatka.

„Antra, demokratijos niekada nenori pradėti karo arba bando išvengti karo iki paskutinio. Šiuo atveju čia nėra nieko naujo – visais laikais taip buvo, nes demokratijoje yra svarbiausia žmonių saugumas, žmonių gerovė ir tos gerovės bei saugumo didinimas. Jeigu tu pradedi ruoštis karui, tu turi žmonėms pasakyti, kad pensijos nekils, darbo užmokestis nekils, kad reikia sąmonę ir visą gyvenimą persukti ant karo bėgio.“

Pasak pašnekovo, aiškių veiksmų priėmimas ir jų vykdymas visada turi politines pasekmes, kurių išvengti paprastai būna neįmanoma, o to vienas geriausių pavyzdžių – 2025-aisiais Vokietijos kancleriu tapęs Friedrichas Merzas, kurio reitingai krenta jau daugiau nei pusmetį.

Pasak vasario 2-4 dienomis „ARD-Deutschlandtrend“ darytos apklausos, valdančiąją krikščionių demokratų sąjungos partiją teigiamai vertina vos 26% vokiečių.

„Bet kuris lyderis, stiprus ar silpnas, tai paskelbęs nebus populiarus. Apklausos Vokietijoje rodo, kad Merzas yra nepopuliarus, nes jis tuos dalykus kalba. Tikėtis, kad atsiras lyderis Europoje, nereiktų ir galbūt tai yra į gerą.

Ar į gerą išėjo Amerikai tai, kad jie turi Trumpą? Buvo silpnas Bidenas – Amerika atrodė daug geriau ir ekonomika buvo geresnė nei esant stipriam Trumpui, kuris įvedinėja muitus – kam 50%, kam 100% – ir jis įsitikinęs, kad Amerika gauna daug pinigų. Taip, valstybės gauna, bet už tai sumoka paprasti pirkėjai, žmonės – jie moka ir už salotas daugiau pinigų, ir už vyną, ir už šampaną, ir už sportbačius“, – gyvenimiškus pavyzdžius vardijo R. Valatka.

Nepriklausomybės akto signataro manymu, prie troškimo turėti lyderį prisidėjo ir žiniasklaida.

„Lyderių neturėjimo problemą arba lyderį kaip problemą išgalvojo mūsų brolija – žurnalistai, kuriems atrodo, kad sunkūs laikai, reikia lyderio, o kad to lyderio nėra, kalti politikai, partijos ar dar kas nors. Demokratija – tokia santvarka, kurioje stiprus lyderis niekada nebus populiarus, nes demokratijoje yra visi lygūs – čia yra didysis prieštaravimas“, – teigė R. Valatka.

Lietuvai Milano-Kortinos olimpinėse žaidynėse šiemet atstovauja rekordinis kiekis atletų – jų į Italiją išvyko septyniolika.

Paklaustas, ko palinkėtų mūsų atletams, Rimvydas Valatka buvo konkretus.

„Sporte, kaip ir gyvenime, pagrindinė kova yra su savimi, tik po to yra su varžovais. Tik tas atletas, kuris įveikia save, gali atsistoti penkiom, šešiom vietom aukščiau. Kiekvienam iš tų 17-os vyrų ir moterų, vaikinų ir merginų norėčiau palinkėti tą dieną, kai yra startas, bandyti įveikti save, perlipti per save.

Žinau, kaip tai yra sunku, tarkim, kai tu žaidi 40-ą minutę be keitimo, tau reikia bėgti į greitą ataką ir nuo jos priklauso, ar laimėsi, ar pralaimėsi – vieni randa papildomos jėgos, viduje išspaudžia, kiti neranda ir prameta iš po krepšio“, – pasakojo R. Valatka.

Pašnekovo teigimu, privaloma eiti su mintimi, kad turi laimėti nepaisant to, kas yra tavo varžovai.

„Įveikti save, – apie tai, kas svarbiausia sportininkams, kalbėjo R. Valatka. – Negali būdamas silpnesnis nugalėti gerokai stipresnio, bet jeigu eisi į rungtynes, į varžybas, į trasą manydamas, kad praloši, be abejo, taip ir bus, kad tu praloši. Nemanyti taip. Eiti bandant laimėti, nesvarbu, nežiūrėti, kokie ten varžovai, kokie titulai, žiūrėti į save, ką tu pats gali padaryt.“