M.McMorrisas – tikra snieglenčių sporto legenda. Nepaisydamas daugybės sunkių traumų kanadietis vis dar siekia naujų pergalių ir būdamas 32-ejų dalyvauja Milano ir Kortinos žiemos olimpinėse žaidynėse.
Jis juokauja, kad pirmąsias svarbias pergales iškovojo, kai dabartiniai jo varžovai dar tik mokėsi vaikščioti, tačiau baigti karjeros dar nenori.
M.McMorrisas yra daugiausia apdovanojimų ekstremalių žiemos sporto šakų žaidynėse „X Games“ iškovojęs snieglentininkas, o olimpinėse žaidynėse jis tris sykius iš eilės laimėjo bronzą „slopestyle“ rungtyje, kur atletai rodo savo triukus leisdamiesi nuo dirbtinio šlaito.
Milano ir Kortinos žaidynėse ši rungtis numatyta kitą savaitę, o prieš ją kanadietis rengėsi dalyvauti „big air“ rungtyje, kur įsibėgėjus nuo tramplino atliekami triukai ore.
Susiję straipsniai
Bet čia jo tykojo nesėkmė per treniruotę.
Smarkiai susitrenkė galvą
Medicinos personalas praėjusį trečiadienį atsargiai kėlė M.McMorrisą ant neštuvų po to, kai jis krito per „big air“ rungties treniruotę Livinjo trasoje.
Po šio kritimo paaiškėjo, kad Kanados snieglentininkas smarkiai susitrenkė galvą ir negalės dalyvauti „big air“ varžybose.
M.McMorrisą apžiūrėję Kanados sporto medikai nutarė, kad sportininkas negali startuoti, nors jis išliko sąmoningas. Tad snieglenčių žvaigždei beliko susitelkti į „slopestyle“ varžybas, kurios prasidės vasario 16 d.
„Kritęs susitrenkiau galvą ir, deja, negalėsiu varžytis. Bet, laimei, iki „slopestyle“ rungties reikalai pagerės, todėl stengiuosi išlikti gerai nusiteikęs“, – sakė sportininkas.
Didžiulis susirūpinimas kilo, kai M.McMorrisas buvo išgabentas iš trasos ant neštuvų, tačiau tai įprasta po tokių kritimų.
„Mūsų sporto šakoje tokius kritimus vadiname „sniego gyvate“, kuri atsiranda iš niekur ir įkanda. Tiesiog pasitaikė šiek tiek puraus sniego ant šlaito.
Niekas nekaltas, bet, deja, tokių dalykų tokiame ekstremaliame sporte kaip mūsų nutinka“, – teigė Kanados komandos vadovas Brendanas Matthewsas.
Žvaigždė augo lygumose
M.McMorrisas gimė Redžainos mieste, Saskačevano provincijos centre.
Ten yra visiška lyguma – Uoliniai kalnai nutolę daugiau kaip 800 km. Tačiau netoliese esančiame žiemos parke „Mission Ridge“, ant kalvos, kurios aukščių skirtumas siekė 89 metrus, jis būdamas penkerių atrado snieglenčių sportą.
Su broliu Craigu nešė sniegą iš šalia esančios čiuožyklos ir už namo esančiame sode statė pirmąsias rampas – specialias konstrukcijas triukams ir šuoliams.
Būdamas vienuolikos Markas gavo kvietimą iš Saskačevano snieglenčių komandos, kuri pasiėmė jį į Kalgarį išbandyti 1988-ųjų olimpinio parko snieglenčių tramplinų.
Po ketverių metų Markas jau buvo profesionalas. Taip prasidėjo neįtikėtinai sėkminga ir neįtikėtinai ilga snieglentininko karjera.
Nuo varžybų iki filmų projektų – toks gyvenimo ritmas M.McMorrisui įprastas kaip vasara ir žiema. Jis nuolat keliauja paskui sniegą. Kai Europoje vasara, treniruojasi Australijoje, rudenį – Europoje, po to varžybos JAV ir Europoje, o šiais metais – ir žiemos olimpinės žaidynės.
Sausio pabaigoje jis įrodė savo gebėjimus per „X Games“ varžybas Aspene (JAV) laimėdamas „slopestyle“ rungties varžybas.
Tai buvo jau 12-asis jo aukso medalis šiose žaidynėse.
Stebuklas, kad liko gyvas
Kraupiausią traumą jis patyrė 2017 metais. Žandikaulio, rankos, dubens, daugybiniai šonkaulių lūžiai, blužnies plyšimas, plaučio pažeidimas – tokios dramatiškos buvo pasekmės čiuožiant snieglente neparuošta trasa. Stebuklas, kad jis liko gyvas.
Dramą įamžino ligoninėje padaryta siaubinga nuotrauka: kaklo įtvaras, dirbtinio kvėpavimo įranga, visur kyšo vamzdeliai.
Tačiau praėjus mažiau nei metams po siaubingo kritimo M.McMorrisas vėl laimėjo bronzą akrobatinio slidinėjimo „slopestyle“ rungtyje 2018-aisiais per žiemos olimpines žaidynes Pjongčange.
Anksčiau jis tai padarė per 2014 metų Sočio olimpiadą, o paskui ir 2022 m. Pekine.
Po sunkių sužeidimų kanadietį kamuojantys skausmai nėra priežastis, dėl kurios jis negalėtų startuoti ir siekti naujų pergalių.
Rytą pradeda masažais
– Kokios būklės dabar rytais pakylate iš lovos? – buvo paklausta M.McMorriso.
– Sustingusia nugara ir klubais. Rytą pradedu nuo masažinio volelio dar būdamas lovoje. Per nelaimingą atsitikimą, kai trenkiausi į medį, turėjau rimtų stuburo lūžių.
– Ar ilgai grūmėtės su šiais sužeidimais?
– Tikrai ilgai. Kaip ir dėl šlaunikaulio, kurį susilaužiau dar 2016 metais. 2024 metais buvo sulaužyta nosis ir akiduobės kaulas. Lėtinių bėdų turiu ir dėl dešinės kulkšnies.
Bet varžybose ir treniruotėse mano kūnas turi daug ką atlaikyti. Dėl to masažinis volelis yra mano geriausias draugas.
– Kaulai po kurio laiko gali sugyti, o kaip dėl psichologinių sunkumų? Kaip pavyksta atsiriboti nuo šių siaubingų patirčių?
– Pasveikęs fiziškai, pasveiksti psichologiškai ir pradedi tikėti, kad kada nors vėl galėsi čiuožti snieglente. 50 proc. reabilitacijos – fizinė, kita pusė – psichologinė.
Aš šlaunikaulį susilaužiau bandydamas atlikti vieną sudėtingą triuką. Kai jį vėl norėjau pabandyti, pagalvojau: „O Dieve, dabar vėl susilaužysiu šlaunikaulį!“ To neatsitiko, bet tai sunku pamiršti.
– Daugelis snieglentininkų baigia savo karjerą jau 25-erių. Jums dabar 32-eji.
– Tai, kad aš, kilęs iš lygumų krašto, gavau galimybę dalyvauti varžybose ir tapti sportininku, kuriuo vis dar esu, buvo didelė laimė, kurią gali patirti tikrai ne kiekvienas.
Todėl pagalvojau, kad šia galimybe privalau bet kokia kaina pasinaudoti. Kol mano kūnas leidžia, ir toliau tai darysiu.
Snieglente dar čiuožiu aukštu lygiu ir man vis dar teikia džiaugsmą nuolat kelti sau iššūkius ir mokytis naujų triukų. Bet lengviau nebus.
Laimei, Sas Fė (Šveicarijoje esantis vienas geriausių Europoje snieglenčių parkų. – Red.) sąlygos šiemet pasitaikė tokios geros, kokių nebebuvo aštuonerius metus – su tikru sniegu.
Kai treniruojamės ant dirbtinio sniego, tai jaučia visas mano kūnas.
– Dabar stebint „slopestyle“ ar „big air“ rungčių varžybas gali net svaigti galva.
– To meistriškumo, kuris 2010- aisiais lėmė mano pergalę pasaulio taurės varžybose, dabar jau nebepakanka, kad patekčiau bent į moterų finalą. Dabar varžausi su vaikais, kurie 2014-aisiais buvo penkiamečiai.
Tie nesuskaičiuojami apsisukimai yra beprotiški! Jiems reikia tiek daug energijos!
Bet „slopestyle“ rungčiai svarbiausia yra stilius ir kūrybingi nusileidimai turėklais.
– Ką prisimenate iš pirmųjų savo „X Games“ 2011-aisiais?
– Vaikystėje Aspenas buvo mano didysis tikslas. Niekada nepamiršiu skambučio prieš pat Kalėdas, kai jie mane pakvietė. Tai buvo ypatingas momentas!
O dabar esu žiemos sporto šakos atstovas, laimėjęs daugiausia šių žaidynių medalių: 12 aukso, 11 sidabro, 3 bronzos. Iš viso 26 medaliai – neįtikėtina!
– Ar į Italiją atvykote tikėdamasis darsyk kilti ant pakylos – jau ketvirtą kartą iš eilės?
– Tai, žinoma, būtų svajonės išsipildymas – tikrai išskirtinė istorija. Jau 2022 metais nebuvo daug tų, kurie 2014 m. dalyvavo Sočyje, o dabar neliko beveik nieko iš tų laikų.
Labai didžiuojuosi savo gebėjimu išlikti aukščiausio lygio sportininku daugelį metų.
Aišku, sunku neatsilikti šiame jaunų žmonių sporte, bet darau viską, kad būčiau tarp lyderių.
Juolab Livinjo mieste dalyvavau vienose iš savo pirmųjų profesionalo varžybų – „Burn River Jump“.
Išliko puikūs prisiminimai, kuriuos norisi papildyti.