Vis dėlto kalbama, kad balandžio 13-ąją po pietų turėsiantis vykti mačas galiausiai bus atšauktas.
Ukrainos nacionalinės federacijos atstovas pareiškė, kad pasaulio vandens sporto šakų federacija ruošiasi atšaukti II-ojo diviziono mačą dėl 7 vietos Maltoje.
Susiję straipsniai
Rungtynės iš esmės neturi didelės sportinės reikšmės, tačiau muštynių baseine ar kitų provokacijų pasekmės gali būti labai rimtos.
Iš esmės, Ukrainos pusė gali parodyti, kad leidimas rusams varžytis komandinėse sporto šakose, net ir turint neutralų statusą, daro varžybas nesaugias.
„Mūsų federacijos pozicija yra tokia, kad šios rungtynės net neturėtų įvykti, – sakė tarptautinei žiniasklaidai Ukrainos vandensvydžio federacijos atstovas Oleksandras Dyadiura. – Turime palaukti tarptautinės federacijos atsakymo.
Anksčiau jie sakė, kad rungtynės neįvyks. Iki paskutinės dienos nežinojome, kad yra galimybė žaisti vienas prieš kitą. Net nematėme Rusijos komandos Maltoje. Buvome laikomi kuo toliau vieni nuo kitų – tiek laiko, tiek keliavimo krypčių atžvilgiu.
Bet atsitiko taip, kad turime susitikti aikštėje. Federacija išsiuntė tarptautinei federacijai prašymą atšaukti šias rungtynes dėl akivaizdžių priežasčių.“
Praėjusį lapkritį, po to, kai pasaulio vandensvydžio federacija oficialiai paskelbė apie leidimą Rusijos vandensvydžio ekipoms žaisti po neutralia vėliava, Ukrainos ir kitų šalių komandos pareiškė griežtą protestą.
Tai, kad Rusijos ir Ukrainos rinktinės įtrauktos į vieną ir tą patį kovų tinklelį, buvo pasaulio vandensvydžio federacijos pareigūnų aplaidumas. Daugelyje sporto šakų yra sistemos, kurios neleidžia tarpusavyje rungtyniauti komandoms iš konfliktuojančių šalių.
Tarptautinė vandens sporto šakų federacija, sukūrusi labai sudėtingą pasaulio čempionato dalyvių reitingavimo sistemą, nesugebėjo užkirsti kelio potencialiai kontroversiškam susitikimui.
Maltoje Rusijos ir Ukrainos ekipų rungtynes buvo galima numatyti dar pirmajame atkrintamųjų varžybų etape ir buvo įmanoma to išvengti.
Ukrainos vandensvydžio rinktinė 2026 m. Europos čempionate neprasimušė į finalinį 16 etapą. Dabartiniame II-ojo diviziono pasaulio čempionato turnyre Maltoje Aleksejaus Švedovo vedami ukrainiečiai laimėjo tik dvejas rungtynes – prieš Honkongą (24:7) ir Kanadą (17:13), pralaimėdami Prancūzijai (13:27), Argentinai (14:15), ketvirtfinalyje Gruzijai (9:20) ir mūšyje dėl 5–8 vietų – Australijai (15:21).
Rusai pirmosiose oficialiose tarptautinėse varžybose per ketverius metus taip pat pasirodė prasčiau nei tikėjosi. Po keturių pergalių divizione, rusai ketvirtfinalyje pralaimėjo Prancūzijai (13:14) ir 5–8 vietų turnyre – Rumunijai (12:16).
Komandos nebūtų kovojusios, jei vienai iš jų federacija būtų suteikusi šansą žaisti I-ojo diviziono akistatose.
Tačiau akivaizdu, kad kontraversiškos situacijos su Ukraina ir Rusija būtų buvę lengva išvengti, jei pasaulio vandens sporto šakų federacija būtų suteikusi vienai iš rinktinių patekimą I-ąjį divizioną.
Vienos garsiausių muštynių su daug kraujo vandensvydžio istorijoje vyko 1956-siais metais olimpinėse žaidynėse Melburne, kur susikirto Vengrijos ir SSRS rinktinių keliai.
Šios rungtynės vyko iškart po to, kai sovietų kariuomenė tankais numalšino antivyriausybinį sukilimą Budapešte. Daugelis vengrų buvo pasipiktinę užsienio intervencija, kovose žuvo apie 3000 civilių ir dar 700 Vengrijos karuomenės karių.
Kai Vengrijos ir SSRS rinktinės įžengė į baseiną Malburno arenoje, tribūnos buvo perpildytos – į 6000 vietų areną susigrūdo dviem tūkstančiais daugiau. Bilietai, paprastai kainavę 3–4 dolerius, buvo pardavinėjami po 30–40 dolerių.
Minia troško vengrų pergalės. Pasak liudininkų, tribūnose buvo daugybė vengrų emigrantų. „Mes nutarėme išvesti rusus iš kantrybės, – po daugelio metų prisiminė vengrų vandesnvydininkas Ervinas Zadoras. – Planas buvo toks: mes žaidžiame, jie mušasi“.
Vengrai išties žaidė puikiai: pagirtinai gynėsi, išnaudojo progas puolant ir antroje mačo pusėje pirmavo 4:0. Tuo pat metu jie provokavo varžovus – mokėdami rusiškai, įžeidinėjo ir pravardžiavo SSRS sportininkus.
Šie ilgai laikėsi, bet įtampa baseine augo. Reikėjo tik degtuko, kad kiltų sprogimas. Iki šiol tiksliai nežinoma, kas išprovokavo lemiamas muštynes tarp Valentino Prokopovo ir E. Zadoro. Todėl pateikti abiejų rinktinių narių atsiminimai.
„Pamačiau, kaip Zadoras trenkė Prokopovui, ir šis vengrų puolėjui rėžė atgal, – pasakojo J. Šliapinas. – Manau, kad Prokopovas negalėjo tiesiog priplaukti ir smogti. Matyt, jie apsikeitė smūgiais. Bet Prokopovas trenkė arba smarkiau, arba tiksliau“.
„Paskutinėmis minutėmis dengiau Prokopovą, – kalbėjo E. Zadoras. – Pasakiau, kad jis nevykėlis ir jo šeima tokia ir anokia. Bet problemų nekilo, kol aš nepadariau klaidos: žvilgtelėjau, kodėl teisėjas sušvilpė.
Man nereikėjo nuleisti akių nuo Prokopovo. Tada pamačiau, kaip jis šoko iš vandens ir ranka trenkė man į galvą“.
V. Prokopovo smūgis, atrodo, buvo ne tiek stiprus, kiek taiklus – vengrui prakirstas kairysis smilkinys. Iš žaizdos akimirksniu pasipylė kraujas, bet E. Zadoras dar maždaug minutę žaidė, paskui save vandenyje palikdamas kruviną juostą.
Žiūrovai ir taip nesitvėrė, bet teisėjo nurodymas pakeisti E. Zadorą dėl traumos sukėlė tikrą sprogimą. Sirgaliai puolė per užtvarus baseino link, keikdami sovietų sportininkus ir spjaudydami į baseiną, kuriame vis dar buvo abiejų komandų žaidėjai.
„Kai Zadoras priplaukė prie krašto ir kruvina ranka perbraukė sau per veidą, prasidėjo kažkas neapsakoma. Rodėsi, nuo triukšmo sprogs ausų būgneliai. Į mus skriejo viskas, kas pateko po ranka įniršusiems žiūrovams. Visa komanda susispaudė centre ir dangstėmės nuo butelių, kažkokių nuolaužų, monetų“, – prisiminė rusas Borisas Goichmanas.
Teisėjai nutraukė rungtynes, o policija apramino minią, kad SSRS vandensvydininkai galėtų pasiekti drabužinę. Mačas buvo sustabdytas likus minutei iki pabaigos ir vengrams pirmaujant 4:0, todėl šį rezultatą nuspręsta laikyti galutiniu. Vengrai pateko į finalą, sovietų laukė kova tik dėl 3-osios vietos. Kitą rytą visuose Vakarų laikraščių pirmuosiuose puslapiuose pasirodė iš baseino kruvinu veidu einančio E.Zadoro nuotrauka. Tada ir gimė mačo pavadinimas, išlikęs iki šių dienų: „Kraujas baseine“.
Vengrijos rinktinė finale 2:1 nugalėjo Jugoslaviją ir tapo olimpine čempione.