Tiesa, trečiame raunde atgijęs I. Pauliukevičius sugebėjo sugrįžti į kovą – lyg feniksas iš pelenų. Kovotojas pagavo bangą ir surengė vienos minutės galingą ataką, po kurios buvo matyti, jog S. Maslobojevas susvyravo. Bet iki nokdauno legendiniam kovotojui reikalai nepriėjo.
Po turnyro vykusioje spaudos konferencijoje S. Maslobojevas prakalbo apie tą momentą ir įvardino didžiausią padarytą klaidą šioje kovoje.
Susiję straipsniai
– Pirmuose raunduose turėjote persvarą. Bet trečiame raunde buvo momentas, kai jau I. Pauliukevičius turėjo iniciatyvą ir vos neišrašė jums nokdauno. Kaip jūs matėte visą šią situaciją?
– Mačiau, kad pilnai valdau kovą, galiu išdarinėti ką tik noriu. Galėjau seniai sustabdyti kovą – ir per koją, ir smūgiu keliu galėjau, ir per galvą sustabdyti galėjau.
Nusprendžiau jo netraumuoti. Aš jam siūliau penkis raundus pakovoti ir ne todėl, kad jo treneris „kažką jaučia“, o todėl, kad norėjau duoti jam atsiskleisti ir parodyti gražią kovą. kaip sakoma, neskubant.
Gerą žaidimą parodyti... Parodyti kikbokso šokį, pajudėti, ištempti malonumą. Bet jie su treneriu norėjo trijų randų, tai kiekviename raunde jie ir gavo po nokdauną.
Galėjau užbaigti greičiau tą kovą – pagailėjau jo. Bet matau, kad pagailėjau veltui, vis tiek nepasimokė. Ką padarysi...Sunku kažką komentuoti, nes dėkingumo iš jo nelabai sulauksi. Bet matomai ir nereikia. Subręs, suvoks.
– Jūsų kova su Dominyku Dirksčiu vyks svorio kategorijoje iki 94 kg „UTMA 19“ turnyre rugsėjo 26 dieną. Ką papasakotumėte apie šią kovą?
– Kaip ir minėjau prieš tai arenoje, tai bus kiemo valymas. Buvo smagu, kai prieš šį turnyrą visi užsivedė, garsiai pašaukė, pakalbėjo, pasikeikė, kažką išprovokavo ir ant to „haipo“ bandė nujoti labai aukštai į dangų.
Bet grįžkime į realybę. Kaip sakau – aš esu žmonių čempionas, o ne liežuvių. Aš įrodau viską darbais – tai bus laikas, kai nutempsime jį atgal į žemę ir duosime paragauti realybės.
Jam ir apskritai visam jaunimui. Kad susidomėjimą sukėlė su savo „haipu“ – viskas yra gerai: gražu ir spalvota. Bet nereikia pamiršti to dalyko, kad norint kažką gyvenime pasiekti, turi paaukoti labai daug.
Tu turi daug kam pasakyti „ne“, tu turi įdėti daug pastangų ir jėgų. Kur tik aš nenuvažiuoju, kalbant apie kovos menus, turnyruose ar stovykose mane visur žino ir gerbia. O čia, Lietuvoje, toks cirkas: kažkas ateina, pasako „bū“, „ko žiūri?“.
Kaip gyvulys jis elgiasi, pažiūrėkite į tą... Nors kiekviename raunde po nokdauną gavo... Galėjo tiesiog ringe užmigti. Pagailėjau jo, bet ar pasimokė? Ne... Apmaudu. Kažkas vyresnis turėtų būti šalia jo ir pasakyti jam, kad jis turi būti dėkingas, kad, visų pirma, gavo galimybę kovoti su tokio lygio kovotoju. O antra – kad nesutraumavo.
– Kaip įvertintumėte I. Pauliukevičių kaip kovotoją, jeigu nežiūrėtume į tai, kas vyksta už ringo ribų?
– Jo pliusai – fizinė jėga. Bet ir ta fizinė jėga su laiku palūžta. Jis po antro nokdauno, kai jau koją skaudėjo, žiūrėjo į trenerį. Aš galėjau toliau jam „šerti“ į koją ir ją atkirsti. Ėjau specialiai pažaisti su juo žaidimą tik rankomis.
Mes užsižaidėme tais apsikeitimais, jis patikėjo, kad gali, bet palaukite.. Sugėriau per gynybą visus jo smūgius, o dabar ateik čia... Raundo pabaigoje jis vėl man nieko nesugeba padaryti. Jam dar ilgai ir nuobodžiai augti.
Jam dar reikia daug mėgėjiškų kovų, ir profesionalių kovų, ir daug patirties. Visų pirma – distanciją matyti. Prieš tai jo varžovų nenorėčiau komentuoti, bet jie nesugebėjo nei distancijos matyti, nei galvoti, nei mąstyti.
Jie tiesiog vėlėsi į jo žaidimą ir krisdavo į nokautą ar nokdauną. Čia – kitas lygis. Pradžioje, kažkur iki 10 kovų jūs galite fiziškai laimėti akistatas, o vėliau kas vyksta – pavojingiau, ten reikia mąstyti, judėti, išsisukinėti iš situacijų. Ir net raundo eigoje keisti planą, strategijas. Reikalingas intelektas ir daug patirties, to už pinigus nenupirksi. Tą reikia užsidirbti.
– Ar patyrėte tą I. Pauliukevičiaus jėgą?
– Atvirai pasakysiu – nepajutau kažko ypatingai stipresnio už mano buvusius priešininkus. Kai smūgiuoja į gynybą – mačiau, kontroliavau, sugėriau smūgius ir nieko nejutau. Kai apsikeitimai smūgiais buvo, porą praslydo kažkur į pakaušį, tai praslydo ir praslydo.
Bet ar ten būtų mušęs Ignas ar Šipaila – būčiau sureagavęs lygiai taip pat. Atsistoji tvirčiau ir dirbi toliau savo darbą.
Kad fiziškai tvirtas – taip, bet kad smūgiai stiprūs... Elgiausi kaip skulptorius – daužiau, daužiau, o po to mačiau, kaip jis stovi kampe ir žiūri į savo trenerį. Kad leistų išeiti iš kovos, nes mato, kad neįmanoma nieko padaryti.
– Dėl trečiojo raundo: visi lyg ir matėme, kad po I. Pauliukevičiaus smūgių „paplaukėte“. Ar ne?
– Ar buvau paplaukęs? Kad „plaukčiau“ – ne. Kad buvo viena blykstė – taip, buvo. Tada supratau, kad jis įsibėgėjo, o man reikėjo priimtij o smūgius ir juos sugerti.
Po šios jo bangos supratau, jog jeigu nesivelsiu ir nesikeisiu smūgiais, jis „užges“, nes jis nesugeba strateguoti, mąstyti. Porą atakų padarys ilgesnių ir nuslūgs, o tada aš vėl galėsiu ramiai dirbti. Taip ir buvo.