Eglės kūryba pasklidusi 16-oje šalių, labiausiai ji mėgstama Didžiosios Britanijos ir Azijos regiono klienčių.
Tačiau kūrėja nesijaučia pasiekusi mados olimpo viršūnę ar atradusi sėkmės formulę.
„Su komanda dar turime labai daug ambicijų, noriu kurti ir avalynę, ir aksesuarus, bet šiame versle skubėti negalima. Neužtenka kokybiško gaminio. Logistika, organizavimas, asmeniniai ryšiai, finansinės galimybės – viskas labai susiję. Galiu sukurti patį gražiausią paltą pasaulyje, tačiau jei vėluosime gauti audinį, vėluosime jį pagaminti ir į parduotuves išsiųsime tik prasidėjus išpardavimui, niekam to mano gražaus palto nereikės“, – aiškino dizainerė.
Eglė sugriovė iliuziją, kad dizaineris kuria tik tai, kas jam patinka. Nedidelėje „D.Efect“ komandoje savo indėlį į kūrybos procesą įdeda kiekvienas, o praėjusio sezono pardavimo analizė pagal svarbą nenusileidžia dizainerės kūrybos vizijai.
Eglė pripažino, kad išgirdusi kritiką ar patarimus iškart puola gintis.
„Bet geriau pagalvojusi suprantu, kad ir pati tokio drabužio turbūt nenešiočiau. Tačiau iššūkiai man patinka – taip kur kas įdomiau dirbti, kita vertus, iššūkiai ir kolegų patarimai padeda mokytis“, – sakė ji.
Eglės braižas – neįmantrūs drabužiai ir įdomios detalės. Būtent dėl to pirmąją kolekciją pristačiusią kūrėją apkalbėjo nusivylę kolegos – neva tikras dizaineris turėtų sukurti ką nors ypač originalaus, neapčiuopiamo, neįkainojamo. Dėvėti skirtos kolekcijos nebuvo laikomos itin garbingu darbu.
„Stengiuosi kurti patogius, universalius drabužius. Pati daug dirbu, rūpinuosi šeima, tad svarbu, kad galėčiau laisvai judėti, nebijoti prie ko nors prisiliesti. Vis dėlto puoštis irgi mėgstu, tačiau prie spintos stovėdama galvos nesuku – per daugelį metų jau atradau sau tinkančias spalvas, siluetus ir derinius“, – pasakojo dizainerė.
Moters karjera prasidėjo nuo mados festivalių. Pirmasis apdovanojimas – jaunųjų dizainerių konkurse „Apkalbos“. Vėliau naujas kolekcijas pristatydavo „Mados infekcijoje“.
E.Žiemytė turi ir mokinę: neseniai jaunųjų dizainerių konkurse „Mados infekcija“ kolekciją pristatė Eglės asistentė Monika Pranckaitytė. Ji pateko tarp konkurso prizininkų.
„Monika patarimų dėl kolekcijos manęs neklausė, jos pasirodymas man buvo netikėtumas. Ir toliau neįsivaizduoju, ką ji kuria“, – tikino Eglė.
– Jei pagalbos neprašė jūsų mokinė, ką galėtumėte patarti kitiems pradedantiesiems kūrėjams?
– Svarbiausia dizaineriui – nebūti kategoriškam ir vienpusiškam. Profesionalas sugeba išsaugoti savo išskirtinį braižą, estetiką, tačiau ne mažiau svarbu, kad jis būtų judrus tarsi žuvis vandenyje. Svarbu jausti aktualijas, greitai reaguoti į kultūrines sroves, prisitaikyti prie aplinkos, bet kartu išsaugoti savo identitetą, neišduoti savęs.
– Jūsų ženklo pavadinimas „D.Efect“ sufleruoja apie defektą, trūkumą. Drabužiai – tai grožis, tad kaip suprasti pavadinimą, kuriame lyg ir užšifruota šis tas neigiamo?
– Esu laisva, nemėgstu fanatiškumo. Tokią įsivaizduoju ir moterį, kuriai kuriu, – natūralią ir laisvą. Pavadinime užšifruota vizija – siekiu defektu sukurti efektą. Mane žavi moteris, kuri nebijo savo netobulumo, jo nemaskuoja, nes būtent tai mus ir daro išskirtinius. Nereikia sau daryti dirbtinio spaudimo. Stengiuosi, kad gyventi būtų smagu, paprasta ir lengva. Tai jokiu būdu nėra susiję su neatsakingumu – kai reikia, aš viską galiu padaryti ir padarau, bet nenoriu savęs apkrauti nerealiais reikalavimais ir tikslais.
– Ar toks nusiteikimas padeda auginant dvejų metų dukrą?
– Neslėpsiu, kad nėštumas, pirmieji mėnesiai po gimdymo buvo labai sudėtingi. Supratau, kiek dar reikia išmokti, – juk vaikas visiškai nuo manęs priklauso. Buvau pervargusi, visko bijojau, vieną minutę verkiau, kitą juokiausi, jutau labai didelį spaudimą. Su motinyste atsiradusi atsakomybė man atrodė nepakeliama. Būtent tuomet domėjausi psichologine literatūra bei mokslu ir radau atsakymą – nereikia siekti tobulumo. Užtenka būti tiesiog pakankamai geram: pakankamai gerai mamai, pakankamai gerai dirbti, pakankamai gerai elgtis.
Su psichologijos pradmenimis vaikus reikėtų supažindinti dar mokykloje. Domėdamasi psichologija išmokau tolerancijos ir tiesiog man atsivėrė akys.
Nesuprantu ankstyvo ugdymo prasmės, mažų vaikų tampymo po įvairius būrelius, aukštų vaiko ugdymo rezultatų siekimo. Svarbiausia yra emocinis ryšys, meilė, bendravimas ir draugystė. Žinoma, turime kasdienį apytikslį režimą, tam tikrų ritualų ir tradicijų – jie mūsų šeimai labai svarbūs.
– Ką norėtumėte įskiepyti savo vaikams?
– Svarbiausia – žmoniškumą. Norėčiau, kad dukra būtų teigiamai nusiteikusi, paprasta, gudri, smalsi, protinga, draugiška ir atidi aplinkai. Kad turėtų tikslų, idėjų ir jaustų, ko nori iš gyvenimo. Kad būtų pakankamai reikli sau ir kitiems. Kad pastebėtų skirtingus gyvenimo laikotarpius ir bėgantį laiką. Žinoma, svarbiausia, kad ji tiesiog būtų laiminga, – svajojo greitai dvi atžalas turėsianti kūrėja.
– Ar pati nesiilgite vėjavaikiškos jaunystės dienų?
– Mėgstu bendrauti, tačiau aktyvesniam socialiniam, kultūriniam gyvenimui dabar nelieka laiko. Man smalsu klausytis jaunesnių kolegų nuotykių, kita vertus, šeima man yra pati didžiausia vertybė. Ji manęs nepakeitė, gal tik šiek tiek pristabdė. Pasikeitė mano prioritetai. Kol kas su draugėmis telefono žinutėmis dalinuosi įspūdžiais iš gimdymo palatos ir vaikų auginimo ypatumais.
Visas interviu – antradienio žurnale „Stilius“. Daugiau Lietuvos ir užsienio garsenybių gyvenimo naujienų – mūsų „Facebook“ paskyroje!