Diliai išsiskyrė prabėgus vos dvejiems bendro gyvenimo metams. Dvejų metų sūnus Kipras – jų draugystės ir spontaniškų sutuoktuvių simbolis.
Guostė neslėpė, kad nusprendusi skirtis įsivaizdavo, jog viskas bus daug lengviau ir paprasčiau. Išvykusi paskui vyrą į Vilnių, Kaune ji paliko darbą Sauliaus Skambino šokių mokykloje, kur choreografijos mokė vaikus. Universitete sustabdė lietuvių filologijos ir reklamos studijas.
Vaiko laukimui galima nurašyti ir sustabdytą veiklą grupėje „Kitokios“.
„Bet Vilmantas mane skatino mesti sceną. O juk pirmasis mūsų pasimatymas buvo būtent po vieno koncerto. Kai tapau namine moterimi, jam manęs nebereikėjo“, – ramiai pasakojo moteris.
Ji neabejoja, kad per dieną suktis su mažu vaiku būtų lengviau, jei šalia būtų vyras. Mokymuisi laiko skiria naktimis. Pinigų ji užsidirba kurdama makiažą viename Kauno grožio salone.
Juk ji dar galėtų turėti veiklos „Olialia“ projektuose?
„Tokia veikla – tik iki tam tikro amžiaus, seniai apie tai net negaliu pagalvoti – juk esu moteris, turinti vaiką“, – tikino vizažistė ir, pati neabejoja, būsima lietuvių kalbos bei reklamos specialistė.
– Kokiomis mintimis, rūpesčiais ir džiaugsmais gyvenate šiandien? Ko kupina jūsų diena?
– Džiaugiuosi, kad po motinystės atostogų grįžau į studijas, esu trečiakursė. Sūnus pradėjo lankyti darželį. Tad šiuo metu tik džiaugsmas ir teigiamos mintys.
Gyvenu greitu ritmu kaip ir kiekviena dirbanti ir vaikelį auginanti moteris. Nuvežusi sūnų į darželį skubu į universitetą, darbą. Vakarais ar savaitgaliais susigalvojame pramogų. Jaučiu, kaip sūnus kasdien suteikia man teigiamos energijos, aš tarsi pati užsikrečiu vaikišku optimizmu, gebėjimu svajoti ir džiaugtis mažais dalykais.
Kasdieniai maži sūnaus atradimai, savarankiškumas ir pažanga kalbant ar ką nors darant kelia šypseną, begalinį džiaugsmą. Tada suprantu, kad geriausia, kas galėjo mano gyvenime atsitikti, – tai šio stebuklo atėjimas. Domiuosi vaikų auklėjimo temomis, tačiau dažnai nuojauta pakužda, kaip ir ką daryti. Juk ne veltui sakoma, kad kiekviena motina geriausiai žino, kas tinka jos vaikui.
– Ar atšventėte skyrybas – kai kurie žmonės taip daro?
– Tikrai nėra jokio pagrindo švęsti.
– Ar sūnus matosi su tėvu?
– Žinoma, matosi. Ir skatinu tai daryti.
– Ką manote apie kitų motinų sprendimą drausti tėvui matytis su vaiku?
– Nelygu situacija. Bet jei tėvas tvarkingas ir rūpinasi vaiku būdamas su juo, reikia tik džiaugtis ir leisti.
– Kaip jautėtės tekėdama už Vilmanto – kokių turėjote vilčių, kaip įsivaizdavote šeimos gyvenimą?
– Tikėjausi gražaus šeiminio gyvenimo, laimės, kad ir su įprastais rūpesčiais.
– Ką sakė, patarė mama ar kitas jums brangus žmogus gyvenant santuokoje, pradėjus skyrybų procesą?
– Artimieji mane nuolat palaikė. Nors kai kurių Vilmanto poelgių nebuvo galima niekaip pateisinti, visi skatino visais įmanomais būdais saugoti santuoką. To siekiau ir pati. Bet ne visada viskas išeina taip, kaip svajojai, ne taip, kaip tau linkėjo.
– Gal ką nors skaitėte apie vyro ir moters santykius ir jums tai labai įstrigo?
– Įstrigo matytas vaizdas. Kai viskas pradėjo byrėti, o žmogus pasirinko bendravimą su kita moterimi, buvo ganėtinai sunkokas laikotarpis. Nusprendžiau šiek tiek atsiriboti nuo kasdienybės, tad kartu su sūnumi išvykome pailsėti. Žaidėme prie jūros ir žvilgsnis užkliuvo už vienos garbingo amžiaus poros. Vyras smėliu sunkiai stūmė vežimėlį, kuriame sėdėjo jo neįgali žmona. Ji negalėjo kalbėti, bet jis taip gražiai, švelnius žodžius tardamas paėmė ją ant rankų ir nunešė prie jūros. Jokia knyga, jokie žodžiai man niekada neatstos to vaizdo, tos tobulos gražių santykių išraiškos.
– Ar pradėjus byrėti santuokai jautėtės tarsi žemė slystų iš po kojų?
– Neslėpsiu, buvo etapas, kai jaučiausi sugniuždyta, gal dėl to, kad per daug idealizavau žmogų, su kuriuo nusprendžiau kurti šeimą.
Žvelgdama atgalios džiaugiuosi, kad tas liūdesio etapas buvo ganėtinai trumpas – tiesiog natūrali reakcija į tau brangaus žmogaus nesuvokiamus veiksmus. Greitai susivokiau, kad neturiu teisės liūdėti, nes auga sūnus, jam reikia sveikos ir laimingos mamos ir tik jis man yra gyvenimo prasmė.
Pasiduoti negalime nė viena mūsų, kuriai likimas atsiuntė panašų išbandymą. Kartais aukojamės tiesiog ne tiems žmonėms, dėmesį reikia skirti tiems, kurie svarbūs, brangūs, ir jokiu būdu neatimti iš jų gyvenimo ramybės ir laimės, tiesiog išmokti gyventi kitaip, susitaikyti su tuo, ką pateikė gyvenimas.
Visada šventai tikiu, kad po kiekvienos audros šviečia saulė. Ir ji tikrai šviečia.
– Kuo jus džiugino draugystė, santuoka, ką prisimenate gražaus?
– Gražiausias santuokos etapas buvo, be abejo, vaikučio laukimas ir jo atėjimas. Tai išties brangūs ir nuostabūs prisiminimai.
– Kokia jūs buvote žmona? Galbūt šiandien matote savo klaidas?
– Manau, buvau per daug naivi ir patikli. Viską mečiau dėl meilės ir šeimos. Tikėjau, laukiau, idealizavau, kūriau ją. Tačiau šiam vyrui ne to reikėjo, ne tokios moters. Matau svarbiausią savo klaidą ir šiandien galiu pasakyti – niekada nemesk visko dėl meilės, nes jei vieną dieną meilė išeis, viską susigrąžinti nebus paprasta.
– Ko negalėtumėte vyrui atleisti iš esmės?
– Šeimoje atleisti reikia viską, jei abu žmonės nori būti kartu. Kad ir kas įvyktų, stengtis užmiršti ir išsaugoti tai, ką juodu sukūrė. Žinoma, būtų be galo sunku atleisti neištikimybę ir smurtą.
– Kiek suprantu, jūs įsitikinusi, kad skyrybos įvyko Vilmanto gyvenime atsiradus kitai moteriai, minėjote dainininkę Nataliją Bunkę?
– Labiausiai mane įskaudino jų melas. Juk buvo galima viską kitaip išspręsti. Pirmiausia sudėlioti taškus ir oficialiai išsiskirti. Dar ilgą laiką buvau apgaudinėjama vyro, o Natalija įnirtingai gynėsi, kad ji tikrai niekuo dėta... Tačiau vėliau, išlindus ylai iš maišo, ji kišosi į mūsų skyrybų procesą. Visur yra žmoniškumo ribos. O šioje situacijoje jos buvo stipriai peržengtos.
Visą interviu skaitykite žurnale „Stilius“.
