Vladimiro pavardė neseniai vėl aidėjo per visą šalį. Per muzikos apdovanojimų M.A.M.A. ceremoniją V.Simonko buvo pakviestas įteikti Metų grupės apdovanojimo. Vos scenoje buvo ištartas jo vardas, Kauno „Žalgirio“ arena susigūžė nuo baubimo ir švilpimo.
V.Simonko šyptelėjo išgirdęs klausimą, kaip jis jautėsi tuo metu. Mat niekas Vladimiro to taip ir nepaklausė, kol šalis komentavo, riejosi, piktinosi, narstė nutikimą.
– Kaip jautėtės prieš švilpiančią 15 tūkstančių žiūrovų minią?
– Kai man paskambino prodiuseris Martynas Tyla kviesdamas į ceremoniją, iš pradžių pamaniau, kad juokauja. Negalėjau patikėti, jog organizatoriai nusprendė būtent man suteikti galimybę įteikti vieną svarbiausių apdovanojimų. Paprašiau trijų dienų pagalvoti. Rimtai svarsčiau tą galimybę.
– Bet juk norite būti viešumoje?
– Taip, nes tai svarbu mūsų organizacijai ir didelė garbė sulaukti tokio kvietimo. Neabejojau, kad mano išėjimas į sceną kai kam nepatiks, ruošiausi audringam sutikimui.
Pramogų pasaulyje lyg ir neturėjo taip nutikti, tačiau juk arenoje buvo įvairiausių žmonių. Be to, renginys vyko Kaune, o šį miestą, jo publiką puikiai pažįstu – juk gimiau jame ir užaugau. Maniau, kad taip bus, bet kad TAIP, negalėjau patikėti.
– Sutrikote?
– Visiškai nesutrikau – turiu patirties viešojoje erdvėje, žinau, kas yra tiesioginis eteris. Dar nebuvau pasiekęs scenos, kai išgirdau baubimą. Iš karto įsijungė varomoji jėga, savotiškas protestas – norėjau parodyti, kad turiu teisę būti šioje scenoje, net jei daliai žiūrovų tai ir nepatinka. Iššūkis, su kuriuo susidorojau. Nesu tikras, bet man pasirodė, kad buvo sutrikę kiti scenoje esantys žmonės.
Ši patirtis man dar pravers: stovėti prieš keliolikos tūkstančių žiūrovų minią, kuri aiškiai rodo nepagarbą man, kad esu kitos orientacijos dalis... Suvokti tai nelengva, bet nieko nauja čia nėra. Dar daug turėsime žengti žingsnių, kad žmonės liautųsi skirstyti kitus pagal priklausomybę lytinei orientacijai ar rasei.
Vėliau buvo diskutuojama, ar taip būtų nutikę kitame mieste, pavyzdžiui, Vilniuje. Dabar jau nebežinau. Tendencija, manau, visur panaši, tik klausimas – švilptų šiek tiek daugiau ar šiek tiek mažiau žmonių. Bet kokiu atveju – vis tiek blogai.
– Ar širdį paglostė, kad Jazzu jus palaikė? Ji su kolega Leonu Somovu priėjo atsiimti apdovanojimo, publikai iškėlė abu vidurinius pirštus taip pademonstruodama, kad nesutinka su daugumos reakcija. Kita vertus, buvo spėlionių, kad visa ši situacija surežisuota iš anksto?
– Jei ji buvo surežisuota, tuomet labai natūraliai ir puikiai. Tas momentas, kai paskelbiau Jazzu vardą ir kol ji su kolega ėjo iki scenos, man labai prailgo. Labai. Vėliau, kai peržiūrėjau įrašą, susimąsčiau: o kaip jautėsi pati Jazzu? Lenkiu galvą prieš jos spontaniškai išsakytą nuoširdų, mandagų tekstą. Tikrai man svarbu, kad scenoje dainininkė mane apkabino. Drąsu. Juk ji turi galvoti apie savo gerbėjus – ar palaikydama mane dalies jų neteks, ar tai neatsilieps jos tolesnei karjerai.
– Ar esate atsisakęs viešai pasisakyti, kur nors dalyvauti dėl saugumo?
– Noriu padėkoti „Lietuvos rytui“ – būtent šiame laikraštyje ir dar pirmame puslapyje 1995 metais pasirodė mudviejų su partneriu Eduardu Platovu interviu – su pavardėmis bei nuotraukomis. Ir tai buvo padaryta atsakingai, gražiai. Tai buvo pirmasis viešas savo lytinės orientacijos deklaravimas. Viską dariau iš širdies, nes tikėjau, kad KAS NORS turi tai padaryti. Tik po to supratau, kaip tas išėjimas į viešumą pakeitė mano gyvenimą.
Išeiti į viešumą galima tik vieną kartą, atgal kelio nėra. Po to prasidėjo visiškai kitoks gyvenimas – būti viešai deklaravusiam savo lytinę orientaciją svarbu, bet tai turėjo įtakos kasdienybei. Saugumas? Visko nutiko... Buvau sumuštas.
– Sumuštas buvote ne tik jūs, bet ir draugas E.Platovas. Ir taip, kad tris mėnesius negalėjo atsikelti iš lovos ir pasirūpinti savimi. Tiesa, kad būtent jūs jį slaugėte ir rūpinotės?
– Nenoriu apie tai daug kalbėti, nes tai subtili tema.
– Kodėl? Štai dabar galite išsilieti, papasakoti, kokių kančių jums sukėlė visuomenė.
– Žinau, kad mane įžeidinėja, bet nenoriu atsakyti tuo pačiu. Nekaltinu visuomenės. Kaltinčiau tuos žmones, kurie turi pakankamai įrankių visuomenei keisti.
– Pasakykite paprastai, kas turėtų būti nuveikta, kad visiems būtų ramiau?
– Pokyčiai – skausmingas procesas. Visuomeninėje veikloje esu nuo 1991-ųjų, 1995-aisiais įkūrėme Lietuvos gėjų lygą. Pamenu, koks buvau naivus. Lietuvai atgavus nepriklausomybę tikėjausi, kad tai puikus momentas išlaisvėti visose srityse. Maniau, pakaks penkerių metų.
Vėliau laukiau, kai šalis įstos į Europos Sąjungą. Galimybės didėjo, bet visuomenės sąmonėje nieko neįvyko.
– Per tiek daug metų galėjote netekti vilties. Nekilo minties gyventi sau ramiai, nebesirūpinti organizaciniais reikalais?
– Turbūt sergu pilietiškumu, noriu sulaukti to, ką turėti elementaru Europos Sąjungos piliečiui. Aš myliu savo šalį. Tai nebanalus posakis, tikiu tuo, ką darau, nesvarbu, kad tenka išgyventi ir tokių nutikimų kaip Kaune.
– Ko siekiate? Regis, homoseksualai yra seniai toleruojami. Štai 1998 m. Danija pirmoji pripažino homoseksualų santuoką, karalienė Margrethe II pakvietė gėjų porą – sveikatos apsaugos ministrą Torbeną Lundą ir jo partnerį į karališkąją puotą, Europos Parlamente yra grupė homoseksualų klausimams, gėjai policijoje ir net žvalgyboje nebijo pasisakyti, kas esą, ir už tai nėra atleidžiami iš darbo, kaip būdavo anksčiau. Homoseksualai turi muziejus, 1997-aisiais režisierius Wong Karwai išrinktas geriausiu už filmą „Laimingi kartu“ apie gėjų porą. Ko jums reikia dar?
– Visa, ką išvardijote, yra kitose šalyse, bet ne Lietuvoje. Ko man pačiam reikia? Aiškiai pasakysiu. Su savo partneriu mudu gyvename 27 metus...
– ... Oho, jūs kaip pavyzdinė heteroseksualų šeima!
– Tai jūs pasakėte žodį „šeima“, ne aš, – šyptelėjo Vladimiras. – Taip, kaip šeima, kurioje partneriai rūpinasi vienas kitu, yra kartu ir kai gerai, ir kai blogai.
– Tai kokios bėdos – štai gyvenate kartu?
– Homoseksualios poros nori turėti tokias pat teises, kokias automatiškai įgyja susituokdamos heteroseksualios poros. Juokauju pasitelkdamas kinų posakį: žuvis paskutinė atranda vandenį. Nes jame plaukioja ir net nesuvokia, kad gali būti kitaip. Heteroseksualai daug ką priima kaip savaime suprantama. Pavyzdžiui, jei vyras ar žmona miršta, turtą paveldėja kitas sutuoktinis. Jei taip nutiktų mums, kažkuris nuo paveldėto turto turėtų mokėti mokesčius, kurių heteroseksuali pora nemoka.
Kitas pavyzdys: šeimos narys gali atsisakyti liudyti partnerio byloje, priešingai nei tada, kai pora nėra oficialiai susituokusi.
Tokių dalykų retai nutinka? Bet kai nutinka, tikrai tampa labai svarbūs.
Aš pats konkrečiai išgyvenau situaciją, kai turėjau būti šalia savo žmogaus jam sunkiai susirgus, tačiau padėti trukdė tai, kad negalėjau gauti informacijos apie ligos istoriją. Juk ji atskleidžiama tik šeimos nariams. Tokios akimirkos labai sunkios.
Visa Europa ir Amerika juda partnerystės arba vienalyčių porų santuokos įteisinimo link, o Lietuva – priešingai kryptimi. Tarkime, ketinama konstituciškai įtvirtinti nuostatą, kad šeima galima tik tarp vyro ir moters. Šiuo ketinimu bandoma parodyti, kad esu keistas mokesčių mokėtojas, iš kurio valstybė mielai ima mokesčius kaip iš visų, tačiau mano ir bendruomenės poreikių netenkina, tuo akivaizdžiai parodydama vietą rezervate.
– Ar įteisinta santuoka homoseksualų bendruomenei jau būtų pakankama?
– Gyvenimas šiek tiek įvairesnis ir įdomesnis, jei kalbėtume apie tai, ar tai viskas, ko norime. Įteisinus santuoką gali iškilti kitokių poreikių.
– Argi jums negirdėta mintis, kad santuoka kaip institucija jau atgyveno, skyrybų daugėja, labai daug ir heteroseksualų gyvena kartu oficialiai nesusituokę. Kam jums tas vargas? – pabandžiau pajuokauti.
– Jei ji atgyveno, kam ją taip atkakliai ginti? Leiskite ir mums pagyventi toje santuokoje, nubauskite mus ja. Leiskite pajusti tą bausmę, – juokdamasis atsakė Vladimiras. – Beveik po trijų dešimtmečių kartu su savo žmogumi nusipelniau ne pažeminimo. Elementari situacija: man dažnai tenka kreiptis dėl garbės ir orumo įžeidimo į teisines institucijas. Vienas klausimų, kurio laukiu pildydamas dokumentus: kokia jūsų šeiminė padėtis? Prisiekiu – tuo metu manyje viskas kunkuliuoja, nes negaliu sakyti, kaip viskas iš tiesų yra. Valstybei mano statusas nerūpi.
Kai einame kur nors į viešumą kartu su partneriu, išgyvenu diskriminacinį momentą. Kaip man pristatyti savo draugą? Galiu pasakyti, kaip yra iš tiesų, tačiau kiti žmonės gali pasijusti nepatogiai, nejaukiai. Tada numoju ranka. Žinoma, galime ir be to gyventi. Bet! Aš gyvenu vieną gyvenimą. Antro nebus. Noriu šiame gyvenime jaustis taip, kaip nusipelno lojalus savo valstybei pilietis.
– Kodėl rengiamos gėjų eitynės? Šį klausimą iškelia ir prisigėręs budulis, ir tolerantiška paauglė. Žinote, dažnai girdžiu argumentą, kad štai tikri vyrai nerengia mitingų, kad miega su savo moterimis, tad kodėl gėjai garsiai rėkia apie tai, su kuo jie miega?
– Noriu patikslinti – ne tik gėjų, bet ir lesbiečių, biseksualų, transseksualų ir jų draugų eitynės. Tikri vyrai nesirenka į mitingus? Kodėl gi – buvo tėvų ir vaikų, šeimų mitingas. Mes to net nepastebime, ar ne? Eitynės – tai mano, kaip piliečio, teisė į susirinkimo laisvę ir noriu ja pasinaudoti. O juk nenuneigsi, kad eitynės kaip aktas – svarbi nuomonės išraiškos forma. Eitynės – tai proga pasiųsti žinią visuomenei, kad mes esame.
– Kaip suprasti nesutarimus jūsų bendruomenėje: Lietuvos gėjų lyga net vadinama privačia UAB, kuri įgyvendina savus materialius poreikius?
– Žinau šią poziciją. Man suteikta teisė atstovauti tam tikrai bendruomenės daliai – niekada nepretendavau į visą. Mūsų bendruomenė tokia pat spalvinga ir skirtinga kaip ir kita – heteroseksuali – visuomenės dalis. Juk praėjo tie laikai, kai buvo tik viena partija. Kol kas Lietuvos gėjų lygai atstovauju aš, o gerai ar blogai – galima diskutuoti, pats nesu visada patenkintas.
– Kur homoseksualumas, ten ištvirkavimas. Tai mitas ar specifinis jūsų bendruomenės bruožas?
– Kai matau, kaip ištvirkauja heteroseksualai, nemanau, kad jie meta šešėlį visai heteroseksualų bendruomenei, – šyptelėjo Vladimiras. – Visi žino, kad naktinių plaštakių darbo vieta – prie stoties. Tai heteroseksualų bendruomenės elgesio apraiškos, bet ar tai daro gėdą daugumai jūsų? Mes tokie pat žmonės kaip jūs ir mums būdingos tokios pat nuodėmės. Tik štai paslydę mūsiškiai vertinami priekabiau.
– Kaip pats buvote auginamas, auklėjamas, ar šeima žino apie jūsų orientaciją?
– Buvau auklėjamas nuosekliai ir griežtai. Tėvas buvo karininkas – tai daug ką pasako. Jis norėjo didžiuotis savo sūnumis – dar turiu brolį. Gerbiu tėvą už tas ambicijas.
Kai tėvai išvyko gyventi į Rusiją, siūlė tai padaryti ir man, bet nusprendžiau likti Lietuvoje. Bet Rusijoje baigiau Sankt Peterburgo kino institutą, įgijau garso operatoriaus specialybę. Vilniuje 7 metus dirbau Lietuvos kino studijoje. Man neužteko proto nuslėpti savo orientacijos – nesitikėjau, kad menininkams taip pat būdingas nepakantumas, tad darbą buvau priverstas palikti. Tuomet išstojau ir iš Kinematografininkų sąjungos, nes nenorėjau būti ten, kur manęs nepriima tokio, koks esu.
Tėvai apie mano orientaciją taip ir nesužinojo...
– Jums dėl to lengviau?
– Taip... Nežinau, ar išdrįsčiau tai tėvui pasakyti. Su broliu mudu – labai tolimi. Tačiau džiaugiuosi, kad jis, kaip juokauju, atidirbo pasauliui ir už mane – augina tris dukteris.
– Homoseksualų troškimas auginti vaikus – dar viena visuomenę kiršinanti tema. Jūs svajojate turėti vaikų?
– Subtilus dalykas... Buvo laikas, kai tikrai norėjau turėti vaiką. Supratau, kad Lietuvoje tai neįmanoma, ir nustojau apie tai galvoti. Sakote, vaikui būtų sunku? Pažįstu tokių šeimų – lesbiečių porų, kuriose partnerė turi biologinį vaiką ir jį augina abi moterys. Skaudus pavyzdys: įsivaizduokite, jei biologinei mamai kas nors nutinka – kur atsiduria vaikas, jei nėra artimų giminaičių? Jei moterys oficialiai nesusituokusios – vaikų namuose. Štai jums ir galima gyvenimiška drama.
– Jūsų tokia ilgametė gyvenimo kartu patirtis. Ką žmonės daro ne taip, kad pešasi, riejasi, skiriasi?
– Skiriasi ir mūsų poros. Gyvenimas kartu, banaliai pasakysiu, ne rožėmis klotas. Būna pakilimų ir nuosmukių. Noriu tik pasakyti: pajutau, kad laikui bėgant sustiprėjo pareigos jausmas.
– Pareiga – kur kas svarbiau, vertingiau nei įsimylėjimas?
– Kodėl gi, įsimylėjimo periodas labai gražus – linkiu visiems tai patirti. Tiesiog toks gyvenimo dėsnis – tam tikrame etape santykiai pereina į kitą kategoriją.
– Kad gėjai neištikimi ir dažnai keičia partnerius – irgi mitas?
– Kažkodėl heteroseksualų neištikimybė visuomenei priimtinesnė. Štai dar kodėl mes norime santuokos – juk stabilumo būtų kur kas daugiau.
– Kaip klostosi jūsų kasdienis buitiškas gyvenimas? Ar yra zonų, kurių vengiate, nes ten nesaugu?
– Turiu problemą – esu taip įsitraukęs į darbą, kad retai jau atskiriu jį nuo savo asmeninio gyvenimo. Tai trukdo atsipalaiduoti. Ir ne tik tai. Esu atpažįstamas ir tai man trukdo. Negaliu visiškai atsiriboti, visada turiu galvoti, kur ir su kuo esu.
– Taigi negalite ramiai parduotuvėje skaityti skalbimo miltelių etikečių ar rinktis marinuotų agurkėlių?
– Man didžiausias košmaras – rytiniai lėktuvų skrydžiai. Tuo metu dažnai atostogų keliauja ir užsakomųjų reisų keleiviai. Greičiausiai jie būna jau iš vakaro pasilinksminę, atsipalaidavę. Laukdamas eilėje oro uosto patikros zonoje ne kartą buvau įžeidinėjamas, šlykščiai užgauliojamas, o juk ten turėtų būti itin saugu.
Nedarau tragedijos – žinau, kur gyvenu. Tik kas kartą klausiu savęs: turiu reaguoti ar nutylėti? Iki šiol nežinau, kaip elgtis. Esu sudraudęs žmones, nes buvo nepatogu matyti, kaip tai stebi vaikai. Svarbiausia, kad nemuštų, – nusijuokė Vladimiras. – Štai po garsiosios M.A.M.A. ceremonijos į vakarėlį nebenuėjau – tikrai abejojau, ar saugiai ten būčiau jautęsis. Nuolat esu priverstas rinktis vietas, kur man saugu, sudariau sau getą – tam tikras žmonių ratas, parduotuvės, pasilinksminimo vietos.
Pailsiu kelionėse – tik užsienyje galiu būti ramus, savimi. Lietuvoje įjungiu saugiklį.
– Kai kartą mados istoriko Aleksandro Vasiljevo klausiau, kodėl dauguma mados kūrėjų – gėjai, jis atsakė, kad talentas – nukrypimas nuo normos, o vienas nukrypimas sukelia kitus. Gėjai dažniausiai išsiskiria tuo, kad daug dėmesio teikia savo išvaizdai. Jūsų galva, kodėl taip yra?
– Todėl, kad daugelis neturi šeimos, vaikų – juk tam išleidžiama didžioji pajamų dalis. Viskas paprasta. Man gražu, kai žmogus – tiek vyras, tiek moteris – gražiai atrodo, – sakė Vladimiras ir čia pat pagyrė mano aprangą. – Tikrai skiriu dėmesio drabužiams, juos dažniausiai renkuosi užsienyje. Tarkime, marškinių (o juos dievinu), prie kurių nereikia kaklaraiščio (o jų nekenčiu), pas mus įsigyti nėra paprasta.
Mane net gal būtų galima pavadinti parduotuvių maniaku, nes apsipirkinėti man malonu. Iš kur dėmesys gražiems daiktams ir supratimas? Aš penkerius metus, kai studijavau, kas savaitę turėjau unikalią progą nemokamai lankytis Sankt Peterburgo Ermitaže. Štai ten ir sėmiausi grožio supratimo.
Noriu sportuoti, bet prisipažinsiu: jau tingiu. Be to, po pastarųjų įvykių vargu ar nors viename sporto klube galėčiau jaustis saugiai.
– Sutuoktinius sieja žiedai, o jūs su partneriu ar turite kokių nors sąjungos simbolių?
– Simboliai – sentimentų išraiška, o mes nesame labai sentimentalūs. Tačiau buvo periodų, kai nešiojome mums reikšmingus žiedus ir drabužius – tai, kas mums siejosi būtent su šeima, partneryste.
– Ne kartą moterys yra sakiusios, kad geriausi draugai – gėjai. Tai galima išvysti kas savaitę kuriame nors renginyje, kai damą lydi būtent toks asmuo.
– Žinau, apie ką jūs kalbate. Kaip ir visose, taip ir šioje draugystėje žmonės vienas kitą papildo. Yra periodų, kai gėjus moteriai gali suteikti tai, ko ji negauna iš heteroseksualaus vyro, – tai dėmesys, galantiškas asistavimas. Tačiau nemanau, kad heteroseksualas negali to suteikti – tiesiog reikia rasti tinkamą vyrą. Kita vertus, mėgstame linksmintis ir mokame tai daryti.
Galbūt taip mes kompensuojame tai, ko negauname, ko neturime. Nuolat privalome save kontroliuoti – gal todėl leidžiame sau su kaupu atsipalaiduoti kitoje erdvėje.
Daugiau Lietuvos ir užsienio garsenybių gyvenimo naujienų – mūsų „Facebook“ paskyroje!
