Kol kalbėjomės su Erika, Ajus taip pat visą laiką čiauškėjo. Ta suaugusiesiems dar sunkiai suprantama kalba berniukas kasryt, dažnai ir naktimis, žadina tėvus. Todėl aplinkinių šnekos, kad gimus vaikui baigsis visą naktį trunkantys vakarėliai, laužtos iš piršto – Vitulskių namuose naktimis vyksta patys linksmiausi vakarėliai, kuriuose vietoj alkoholio liejasi pienas, o trankią muziką jau seniai pakeitė lopšinės.
„Ajus mėgsta labai anksti keltis ir visus prižadinti. Atsikeli ryte, o jis jau šūkauja, kalba savo kalba. Mes prieiname su Merūnu – jis šypsosi. O mums juk daugiau nieko ir nereikia!“ – šypsosi E.Vitulskienė, duodama interviu žurnalui „Stilius“.
Motinos meilė vaikui – besąlygiška, todėl Erika numoja ranka į jau pamirštą laisvalaikį ir jaunatvišką nerūpestingumą. Dabar jai svarbiausia užauginti sūnų doru žmogumi, rodyti jam pavyzdį.
Deramas pavyzdys – viena priežasčių, kodėl anksčiau kiekvieną savo kūno linkį dievinusi E.Vitulskienė stojo į kovą su kilogramais.
– Kas nutiko, kad nusprendėte mesti svorį?
– Po nėštumo priaugau gana daug svorio. Jau šiek tiek numečiau, bet tikrai ne tiek, kiek norėčiau.
Dėl didelio svorio jaučiuosi blogai: sunku atsikelti, jaučiuosi nerangi, skauda visą kūną. Su vaiku reikia daug judėti, o jėgų nėra. Būna, kad nebesusitvarkau nei su emocijomis, nei su nuovargiu.
Nenoriu, kad Ajus matytų mane tokią.
Anksčiau, nors ir svėriau nemažai, jaučiausi gerai, nes daug sportavau ir nemačiau jokių minusų. Palyginusi savo savijautą prieš nėštumą ir dabar suvokiu, kad šiandienė situacija man nepatinka.
– Kiek kilogramų trokštate atsikratyti?
– Nemažai, bet tikslų skaičių bijau sakyti – nenoriu prisišnekėti, nes visko gyvenime nutinka.
– Jau ir anksčiau mesdama svorį esate pasiekusi stulbinamų rezultatų. Kokie yra sėkmingo lieknėjimo principai?
– Dabar prasidėjo naujas mano gyvenimo etapas, su savo kūnu susipažįstu iš naujo. Tie metodai, kuriuos taikiau mesdama svorį anksčiau, šįkart visiškai nepasiteisino. Po nėštumo pasikeitė fiziologija, tad dabar man sunkiau mesti svorį.
Sportas ir tinkama mityba – du pagrindiniai principai, kuriais vadovaujuosi. Jau pradėjau vykdyti naująją lieknėjimo programą. Dabar eksperimentuoju ir stebiu, kaip kūnas priima vieną ar kitą dalyką.
Stengiuosi kasdien sąžiningai sportuoti po dvi tris valandas. Taip pat visiškai atsisakiau miltinių patiekalų, stipriai sumažinau pieno produktų vartojimą, tik retkarčiais pagardinu kavą pienu. Nuo šiol valgau tik vištieną, kalakutieną ir daržoves.
– Ko sunkiausia buvo atsisakyti?
– Labai mėgstu saldumynus, ypač šokoladą. Be to, galėčiau valgyti vien blynus. (Juokiasi.)
Todėl be jų mano gyvenimas nebėra toks šviesus ir gražus, spalvos ryškiai nebešviečia. Tikiu, kad kai matysiu rezultatą, spalvos sugrįš į mano gyvenimą.
– Ko visada rasime jūsų šaldytuve?
– Špinatų. Dėkui Dievui, kad labai mėgstu daržoves. (Juokiasi.)
– Sakote, kad dabar jums pačiai veidrodis nebemielas. O juk būna vyrų, kurie neištveria, kol po gimdymo moteris vėl taps ta gražuole, kurią įsimylėjo...
– Man labai gaila tų vyrų, kurie tokie paviršutiniški. Gaila, bet tokių vyrų labai daug.
Tokia moters prigimtis – gimdyti vaikus, todėl vyrams tenka susitaikyti, kad per nėštumą moterys sustorėja, jas kamuoja hormonų audros, dėl to nuotaika svyruoja žaibišku greičiu. Vyras turi būti šalia ir padėti mylimai moteriai tai atlaikyti.
– Ką pajutote tą akimirką, kai pirmą kartą į rankas paėmėte sūnų?
– Užplūdo didelis atsakomybės jausmas. Tada suvokiau, kad už šį mažą žmogutį esu atsakinga iki pat savo ar, neduok Dieve, jo mirties.
– Ajus jums pirmas vaikas. Natūralu, kad kankina tam tikros baimės. Kas jums kelia nerimą?
– Labai daug dalykų. Baisu suklysti auklėjant.
Labai norisi užauginti gerą, pavyzdingą, išprususį, aktyvų žmogų. Tikrą vyrą, kuris suvoktų vyro pareigas, turėtų tvirtą charakterį ir ambicijų, jaustų didelę meilę moterims. Tikras vyras moka būti siena, į kurią galima atsiremti, bet moka parodyti ir jautrumą.
Tačiau didžiausias mano noras, kad jis užaugtų teisingu žmogumi.
- Su buitiniais dalykais lengvai susitvarkėte? Nekilo klausimų, kaip vystyti tą mažą žmogutį?
– Mes su Merūnu juokaujame, kad gavome kūdikį, o instrukcijos prie jo pridėtos nebuvo.
Žinoma, kad kilo klausimų. Jie ir dabar kyla. Būna, kad per vieną sekundę galvoje iškyla milijonai klausimų. Kartais žinai, kur kreiptis, kad gautum atsakymą, kartais nežinai.
Baimių ir klausimų būta įvairių, bet praktika, buvimas kartu, bandymas kuo geriau pažinti savo vaiką labai padėjo. Padeda ir motiniški instinktai. Būna situacijų, kai instinktyviai žinai, kaip reikia elgtis.
– Patarimų ieškote internete ar skambinate artimiesiems?
– Kilus klausimams skambinu artimiesiems, draugams, kurie jau turi praktikos. Internete labai retai skaitau apie vaikų auginimą, nebent tai būtų mokslinė literatūra.
– Jūsų ir Merūno tėvai yra tie seneliai, kurie negaili patarimų vaikų auginimo klausimais?
– Nori nenori jie duoda patarimų. Tokie jau tie seneliai (Juokiasi.) Tačiau tenka atsirinkti, kas tinka, nes mus jie augino vienaip, dabar vaikai yra auginami visai kitaip.
– Kaip pasikeitė gyvenimas gimus Ajui?
– Dabar visam paradui vadovauja Ajus. Ginčų negali būti, nes vaikui tai tiesiog neįdomu. Todėl nuovargį tenka slėpti po šypsena, iš savęs tenka reikalauti daugiau nei anksčiau. Vaikui nepasakysi, kad tingiu, todėl vėliau padarysiu.
Teko apsiprasti, kad gimus vaikui nebegali miegoti iki pietų ar impulsyviai išlėkti į miestą su draugėmis kavos atsigerti.
Natūralu, kad susilaukus vaiko moteris turi būti namie ir ypatingai didelį dėmesį skirti vaikui, vyrui. Todėl kūdikio gimimas labai suartina porą. O ir man pačiai namie labai smagu, jauku, tad niekur nebesinori eiti. Galiu dienų dienas sėdėti namie, kad tik vyras ir vaikas būtų laimingi.
– Ar jau buvote palikusi sūnų auklės ar artimųjų priežiūrai ilgesniam laikui?
– Nebuvau ir tikiu, kad apie tai galvoti dar anksti. Su Ajumi ilgiausiai esame išsiskyrę tik kelioms valandoms.
Manau, kad nesu iš tų paranojinių mamų, kurios palikusios vaiką vis skambina telefonu. Galbūt dėl to, kad jeigu ir palieku vaiką, tai tik savo mamai, niekam kitam.
Žinoma, visada pagalvoju, kaip jiems sekasi: ar mano sūnus jau pamiegojo, ar jau pavalgė. Nuolat galvoje sukasi tos buitinės problemos, kurios yra neįdomios ir nesuvokiamos tiems, kurie neturi vaikų.
– Tapus motina požiūris į savo mamą pasikeitė?
– Net labai pasikeitė. Dabar jai jaučiu dar didesnę pagarbą nei iki šiol.
Pagaliau supratau, kodėl mama mane taip saugojo, kodėl į lauką išleisdavo tik tam tikram laikui. Prisimenu, klausdavau, negi taip gaila leisti 15 minučių ilgiau pabūti? Dabar viską suprantu. Tikra motina nenumaldomai saugo savo vaiką.
Man pačiai norisi sūnų be galo saugoti, trokštu, kad nebūtų ant jo kaktos niekada nebūtų guzo. Tačiau tenka sau pačiai pripažinti, kad taip šiame pasaulyje nebūna, nė vienas vaikas neužaugo be guzo ir nubrozdinimų.
Tas perdėto saugumo troškimas – iš didelės meilės. Todėl su Merūnu vis pajuokaujame, kad iki 16 metų Ajus net iš kiemo neišeis. (Juokiasi.)
– Merūnas iš tų vyrų, kuris mano, kad vaikas yra mamos rūpestis?
– Jeigu Merūnas toks būtų, nebūčiau už jo ištekėjusi. (Šypsosi.)
Mano šeimoje galiojo principas, kad vaikas – mamos reikalas. Man ši idėja labai nepatiko nuo pat mažens ir aš žinojau, kad mano šeimoje to nebus.
Mes su Merūnu vieningai auginame Ajuką. Jis gauna tiek tėčio, tiek mamos dėmesio. Be to, jei reikia, Merūnas ir naktį atsikelia sauskelnių pakeisti. Jis mielai atlieka visas tėčio pareigas.
Labai džiaugiuosi, kad turiu nuostabų vyrą šalia.
– Tad gal jau planuojate padovanoti Ajui brolį arba sesę?
– Žinoma. Pagalvojome apie tai vos tik Ajus gimė. Tačiau dabar reikia bent metus pailsėti, kad kūnas atsigautų. Po metų žiūrėsime, kaip Dievas duos.
