Trejus metus fotografui meilę puoselėjanti Deimantė – ne iš kelmo spirta. Ji įsitikinusi, kad viską, ką turi, lėmė jos įdirbis ir talentas. Kita vertus, ji nė neketina slėpti, kad daugiausia prie jos asmenybės susiformavimo prisidėjo būtent Gediminas.
Idealia laikoma pora ne tik gyvena, bet ir dirba kartu. Kaip sakė Deimantė, su mylimuoju pykstasi retai, jam nepavyduliauja kitų merginų dėmesio ir per visus draugystės metus nė karto dėl to nebuvo pasijutusi blogai.
Nesutrinka ji ir paklausta apie amžiaus skirtumą.
„O koks tas metų skirtumas? Gal kas žino?..“ – ironiškai šypsosi Deimantė.
– Gediminas jus vadina itin mielai – savo angelėliu. Ar tikrai esate gera?
– Dauguma žmonių mane vadina deimančiuku, nes esu miela su žmonėmis, mėgstu šiltą bendravimą. Kita vertus, esu labai emocionali, tačiau niekada nebūnu pikta, neįžeidinėju, tad emocijos gerumo neužgožia.
Praėjo mokyklos laikai, kai mergaitėms patinka blogiukai, o berniukams – blogos mergaitės. Žmonės išauga iš tokių dalykų ir ima vertinti gražų, šiltą bendravimą. Be to, kaip bendrauju pati, taip žmonės elgiasi ir su manimi. Vertinu tai kaip savo privalumą ir nenoriu atrodyti priešingai.
– Kaip susipažinote su Gediminu?
– Susipažinome senokai – prieš kokius 6 metus. Tada dirbau modeliu, pozavau Gediminui. Po susitikimo likome geri pažįstami, dirbome, tad nebuvo galimybių jausmams užsimegzti. Vėliau susitikome po trejų metų, pradėjome bendrauti, patikome vienas kitam, ir santykiai užsimezgė – nėra jokios išskirtinės istorijos.
– Nebuvote pratusi prie visuomenės dėmesio. Negąsdino, kad Gediminas – žinomas žmogus?
– Jis niekada nebuvo iš tų žmonių, kurie trauktų dėmesį, pasakotų apie savo asmeninį gyvenimą, santykius. Jis gerai žinomas profesine prasme. Gediminas labai gerai atskiria asmeninius santykius ir viešumą ir niekada neperžengė šios ribos. Juk nepretenduoja į jokias žvaigždes, kurias dažnai matome per televiziją.
Niekas negąsdino, su juo visada jaučiausi jaukiai. Be to, žmonių dėmesys man ne naujiena – juk dalyvaudavau įvairiuose projektuose, mėgstu bendrauti.
– Žinomo vyro ir jaunesnės merginos santykiai kelia diskusiją. Ar tokiems santykiams reikia puoselėti pastangų?
– To visai nejusti bendraujant. Vertinu jo patirtį – protingesnis, daugiau žino, daugiau išmokęs. Visa tai labai smagu, nes Gediminas ir padeda, ir pamoko, ir parodo. Viskas labai gerai.
– Kokioje šeimoje esate užaugusi?
– Turiu seserį. Mano šeima paprasta. Nėra jokių žvaigždžių, tėveliai turi savo darbą, verslą. Jie nebuvo susiję nei su politika, nei su grimu. (Juokiasi.)
– Anksti sužinojote, ko norite iš gyvenimo?
– Nepasakyčiau. Priešingai, daug ką būčiau pradėjusi daryti anksčiau. Kai 18-os baigi mokyklą, sunku nuspręsti, ką nori daryti likusį gyvenimą. Kadaise viešai esu paskelbusi, kad būsiu policininkė. Vėliau persigalvojau ir pradėjau studijuoti politikos mokslus, o galiausiai dirbu meniškoje srityje.
– Kodėl pasirinkote būtent politikos mokslų studijas? Reikėjo rimto mokslo?
– Kol mokiausi, politika mane traukė. Net rašydama bakalauro darbą maniau, kad dirbsiu pagal specialybę. Anksčiau neatradau to, ką turiu dabar, bet niekada nesigailėsiu dėl savo studijų.
– Jaučiatės visiškai save atradusi?
– Jaučiuosi taip gerai, kad niekada net nebūčiau pamaniusi. Juk nežinojau, kad turiu tokių gabumų, tiesiog atradau save. Mokslai man padėjo daug ką suprasti, dėstytojai įkvėpė. Įgytos žinios praverčia daugelyje gyvenimo situacijų.
– Kaip į rankas paėmėte profesionalams skirtą makiažo teptuką?
– Šiokio tokio įkvėpimo ir pamokų gavau iš savo krikšto mamos Jurgitos, kuri visą gyvenimą dirbo grimuotoja. Ji buvo pirmoji mano mokytoja. Iš pradžių pakvietė mane prisidėti prie kelių darbų – pabandžiusi jaučiausi gerai, norėjau sužinoti daugiau, darbas traukė. Galiausiai vieną darbą man pasiūlė Gediminas – papuošiau žmogų nedidelei fotosesijai. Jam patiko. Nuo to laiko tobulėjau žingsnis po žingsnio. O Gediminas buvo didžiausias mano mokytojas.
– Nebuvo sunku pelnyti mėgstamiausio žvaigždžių fotografo pasitikėjimą?
– Nežinau, kodėl, bet tada jis manyje įžvelgė daugiau nei aš pati. Priešingai, mokė visko, tačiau labai pasitikėjo. Jis – profesionalas, žino, kaip viskas turi būti padaryta.
– Gyvenate kartu, dirbate toje pačioje studijoje. Kartu praleidžiate 24 valandas per parą. Kartais nesinori pabėgti ir pabūti vienai?
– Tapome komanda. Niekada nebūčiau pamaniusi, kad galėsiu dirbti su savo draugu, ir dar vienoje srityje. Bet pabėgti visiškai nesinori. Dirbame profesionaliai ir darbe visai nejusti, kad esame pora, – kartais mūsų klientai to net nesupranta. O grįžus namo atrodo, kad tada susitinkame ir būname vienas kito išsiilgę.
– Ką reikia daryti arba ko nereikėtų, kad santykiai būtų tokie gražūs?
– Gal mes iki šiol tiesiog įdomūs vienas kitam? Kasdien vienas kitą atrandame iš naujo. Mūsų darbe nėra rutinos, todėl nejaučiame trinties.
Daugiau – antradienio žurnale „Stilius“
