Jau 35 metus laimingai gyvenantys sutuoktiniai žino, kas yra laimingos šeimos ir turiningo gyvenimo pamatai. Šiuo metu Monako konsule dirbanti Sonia sako: „Santykiuose svarbiausia gerbti vienam kitą, suteikti erdvės.“
Ir atrodo, kad toks paprastas laimingų santykių receptas – tikrai sėkmingas. Per visą pokalbį vienoje Vilniaus senamiesčio kavinukėje Sonia ir Wilhelmas meiliai žvilgčiojo vienas į kitą, laikėsi už rankų ir nepraleido progos vienam kito pagirti, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
Olandijoje gimęs ir užaugęs Wilhelmas į Dominikos Respubliką atvyko atostogų nė nemanydamas, kad ten liks visą likusį gyvenimą. Tačiau pamatė dviračius pardavinėjančią Sonią. Išgirdęs, kaip Sonia su klientais kalba prancūziškai, iškart ja susižavėjo.
„Olandijoje gyvenau iki 22-ejų. O Dominikoje jau gyvenu kur kas ilgiau. Į Santo Domingą atvykau aplankyti brolio, kuris tuo metu vadovavo vienai vokiečių kompanijai. Aš tuo metu buvau baigęs tarnybą kariuomenėje, namie buvo žiema, šalta. O brolis mane suviliojo siųsdamas gražias Dominikos nuotraukas su paplūdimiais, palmėmis ir kitokiais gražiais vaizdais. Jis pakvietė mane ten praleisti keletą mėnesių ir aš atvykau.
Grįžęs į Olandiją mamai pareiškiau, kad noriu atgal į Dominiką. Aišku, jai tai labai nepatiko, nes buvau jauniausias sūnus ir vienintelis, kuris su ja tuomet kartu praleido pastaruosius 7 metus. Tačiau viskas išsisprendė. Mama irgi daug keliauja, aplanko mus, seserį, gyvenančią Naujojoje Zelandijoje. Jos gyvenimas irgi tapo įdomesnis“, – džiaugėsi Wilhelmas.
W.Brouweris ir pats daug keliauja, dažnai užsuka ir į Lietuvą. Pirmą kartą mūsų šalyje jis apsilankė 1993-iaisiais, o 1995-aisiais jau tapo garbės konsulu.
„Miestas dabar visiškai kitoks nei tada. Tuo metu Vilnius atrodė visiškai nustekentas, ekonominė situacija buvo labai prasta. Nuostabu matyti, kaip per nepriklausomybės metus Lietuva tapo laisva, demokratiška ir verslia šalimi. Tai yra puiku“, – tikino Wilhelmas. Už savo veiklą garsinant Lietuvą 2001 metais prezidento Valdo Adamkaus jis buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi.
Vyras džiaugiasi, kad čia sutiko nuostabių draugų, kai kurie jų tapo tarsi šeima. Vieni tokių žmonių – prezidentai Algirdas Mykolas Brazauskas ir, žinoma, V.Adamkus. Būtent dėl jo sveikatos Wilhelmas ir apgailestavo pokalbio metu. Kai kalbėjomės, buvo prabėgę vos pora dienų po V.Adamkui atliktos operacijos. Pora negalėjo jo aplankyti, užtat nusiuntė puokštę gėlių.
Vienas tokių svarbių žmonių, nuo kurio ir prasidėjo glaudūs W.Brouwerio ryšiai su mūsų šalimi, buvo tuometis Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Venesuelai Vytautas Dambrava.
„Šis nuostabus žmogus man ir pasiūlė tapti Lietuvos garbės konsulu“, – sakė Wilhelmas. Vyrams iki tol buvo tekę padirbėti toje pačioje ambasadoje.
Priėmęs pasiūlymą tapti Lietuvos garbės konsulu Dominikos Respublikoje, W.Brouweris gilinosi į Lietuvos istoriją, tyrinėjo Rusijos okupacijos metus, visas komunistinės santvarkos baisybes.
„Jaučiau, kad viskas, ką darysiu šiai šaliai, bus daroma su dideliu malonumu. Tad kasmet, vasarį, mes švenčiame Lietuvos nacionalinę dieną. Dešimtajame dešimtmetyje dar mažai kas žinojo apie Lietuvą, tačiau dabar tai dominikiečiams nėra nepažįstamas kraštas“, – pasakojo W.Brouweris.
Su malonumu W.Brouweris rūpinasi ne tik Lietuvos garsinimu, bet ir visomis kitomis savo veiklos sritimis. Vyras įsitikinęs, kad svarbiausias gyvenimo variklis yra optimizmas.
„Tikiu, kad žmonės turi būti labai pozityvūs. Per savo gyvenimą pastebėjau, kad pozityviems žmonėms gerokai labiau sekasi. Pesimistai yra negatyvūs, o negatyviems žmonėms užsiveria visos durys. Tačiau reikia būti realiu optimistu“, – tokiems Wilhelmo žodžiams pritarė ir Sonia. Ji įsitikinusi, kad niekas nenori būti šalia pesimistų.
„Vienintelis dalykas, dėl kurio gailiuosi, yra tai, kad nekalbu lietuviškai, – tai visiškai kitokia kalba. Jeigu Lietuvoje būčiau praleidęs bent 7 mėnesius, tikrai būčiau pramokęs“, – kalbėjo jis. Vyras, baigęs verslo administravimo mokslus ir apsigynęs teisininko daktaro diplomą, laisvai kalba net penkiomis kalbomis.
– Galbūt turite lietuviškų šaknų, jei sulaukėte pasiūlymo tapti vienu Lietuvos garbės konsulų?
Sonia: Atgavusi nepriklausomybę Lietuva žvalgėsi, kas galėtų būti geras kandidatas tapti konsulu. Tad tuo metu V.Dambrava nusprendė, kad geriausiu kandidatu galėtų tapti mano vyras. Jis tuo metu rašė straipsnius apie Lietuvą laikraščiams, gilinosi į „perestroikos“ niuansus.
Wilhelmas: Tai vis dar darau. Neseniai parašiau straipsnį apie tai, kokia grėsmė kyla Lietuvai iš Rytų...
– Koks buvo pirmasis įspūdis apie Lietuvą?
Sonia: Kas keletą metų mes čia atvykstame maždaug savaitei. Čia viskas labai gražu, pasikeitę. Matau, kaip šalis auga, žmonės turi daugiau pinigų, vyksta daugybė statybų, klesti turizmas. Smagu, kad čia visada yra galimybė nuvykti už miesto. O žmonės, čia esantys draugai, yra labai šilti ir draugiški.
Wilhelmas: Matau daugybę automobilių. Kai pirmą kartą atvykau, jų čia beveik nebuvo. (Šypsosi.)
– Dominikos Respublika ir Lietuva – itin skirtingos šalys. Ar atvykę čia nepatyrėte kultūrinio šoko?
Sonia: Lotynų Amerika ir Baltijos šalys tikrai yra skirtingos: tiek kultūra, tiek menu. Neseniai Dominikoje surengėme lietuvių tapytojų parodą. Išties galima palyginti jų koloritą... Bet tai ir yra pasaulio grožis, kai gali viską pažinti giliau.
Mes taip pat esame maži, netgi mažesni, tiesa, turime 11 mln. gyventojų. Bet jūs esate labai stipri ir užgrūdinta tauta, tad Dominikoje lietuviai turi daug simpatijų. Be to, esame irgi katalikiška šalis.
– Kaip Dominikos žmonės įsivaizduoja Lietuvą, esančią kažkur toli Europoje?
Sonia: Dar retam tai yra kelionės tikslas. Tačiau Klaipėda žinoma, nes ten atplaukia kruizinių laivų. Dažnai žmonės man skambina, prašo rekomendacijų, ką čia aplankyti. Visada jiems patariu aplankyti Kryžių kalną ir, žinoma, Vilnių. Tačiau sostinė toli nuo jūros, jiems ne visada užtenka laiko.
Manau, kad pamažu žmonės vis labiau susidomės Lietuva. Dominikiečiai keliauja daug ir atvyksta aplankyti Baltijos šalių. Tad Klaipėda yra labai svarbi plėtojant turizmą.
Wilhelmas: Sonia paminėjo Kryžių kalną. Tai yra įspūdingiausia vieta, kokią tik kada nors esame matę. Beveik kaskart atvykę į Lietuvą važiuojame jo aplankyti. Tai taip įspūdinga! Juk šio kalno, kaip katalikybės simbolio, vertę įžvelgė ir Jonas Paulius II.
– Sonia, jūs taip pat esate konsulė, tik Monako.
Sonia: Man pačiai buvo staigmena, kad sulaukiau tokio pasiūlymo. Konsule dirbu jau antrą kadenciją. Įdomu, kiek daug gali padaryti tiek savo šaliai, tiek šaliai, kurią reprezentuoji. Santo Dominge turime net 80 konsulų, kurie visi turi labai daug veiklos.
Wilhelmas net du kartus vadovavo diplomatiniam korpusui. Tad labai daug šio darbo subtilybių išmokau padėdama jam. Ir prieš mūsų santuoką mano gyvenimas buvo itin glaudžiai susijęs su diplomatija.
Wilhelmas: Sonios senelis buvo Dominikos Respublikos prezidentas. Tad ji visada buvo įsitraukusi į politinį gyvenimą.
Sonia: Kai gyveni mažoje šalyje, labai lengva įgyvendinti projektus – žinai žmones, kuriems gali tiesiog paskambinti ir paprašyti pagalbos. Visa mano šeima dalyvavo politikoje: vieni vienoje, kiti – kitoje pusėje. Taigi turi žinoti visus, suprasti įvairius politinio gyvenimo aspektus. Labai įdomu.
– Atrodo, kad mėgaujatės savo aktyvumu.
Sonia: Jeigu turi gerų pažinčių, viskas įmanoma. Vilhelmas yra labai praktiškas žmogus. Kai tik jis atvyko į Dominiką, iškart paaiškino, kad čia jis – tikrai ne dėl pinigų. O dėl to, kad galėtų įsitraukti į šalies ekonomiką, kultūrą, socialinius reikalus ir švietimą.
Mes dirbame visada, net per atostogas. Esame labai užsiėmę ir jis net norėtų, kad dirbčiau mažiau. (Šypsosi.)
Su šeima turime verslą, bendrovę, kuri pardavinėja įvairiausių markių automobilius – taigi tai yra mano svarbiausias darbas. Turiu du brolius ir dvi seseris, su kuriais kartu ir dirbame.
Wilhelmas: Jos tėvas šiuo metu nėra geros sveikatos, todėl visą verslą nusprendė atiduoti keturiems savo vaikams. Sonia nusprendė, kad šiam reikalui turėtų skirti daugiau dėmesio. Tai puiku, tačiau man tai ne itin patinka todėl, kad ji toje bendrovėje praleidžia daug laiko. Man labiau patiktų, kad ji šį laiką praleistų su manimi. (Šypsosi.) Tačiau džiaugiuosi, kad verslas jiems sekasi puikiai.
Aš pats turėjau verslą, kurį pradėjau gal prieš 40 metų. Tačiau turime du sūnus, kurie niekada nebuvo susidomėję verslu, todėl pamanėme, kad jį parduoti – galbūt ir gera idėja. Pardavę jį pajutome daugiau laisvės. Nors visą pasaulį apkeliavome dar turėdami savo bendrovę, dabar galime išvykti bet kada ir atsidėti kitiems geriems darbams.
Dar kalbant apie Lietuvos ir Dominikos ryšius, tai Santo Dominge esu simfoninio orkestro fondo viceprezidentas. Kartais mes pasikviečiame koncertuoti artistų iš Lietuvos. Ten jau lankėsi Vilhelmas Čepinskis, Petras Geniušas, Juozas Domarkas.
Esu vieno banko vadovų valdyboje. Tai labai įdomus darbas. Taip pat esu universiteto viceprezidentas – tai man suteikia daug galimybių bendrauti su jaunimu. Turiu pakankamai veiklos, todėl man niekada nėra nuobodu. Manau, turime labai gražų gyvenimą ir ačiū Dievui už viską.
Žinote, mano gyvenimas labai gražus – pilnas įvairiausios veiklos. Ir Lietuva tapo mūsų gyvenimo dalimi. Esu įsitikinęs, kad nors man pradedant eiti garbės konsulo pareigas mūsų krašte apie Lietuvą niekas nežinojo, dabar žmonės žino, kas ji ir kur yra. Tokia ir buvo mano užduotis.
– Užsiminėte apie savo sūnus. Jie irgi įsitraukę į Lietuvos gyvenimą?
Sonia: Vienas jų kartą su mumis lankėsi Lietuvoje. Ir jis buvo labai patenkintas. Liko ypač sužavėtas gražių lietuvaičių. (Juokiasi.) Jis spėjo susirasti daugybę draugų.
Wilhelmas: Phillipui, kai jis čia atvyko, buvo 26-eri. Čia mes viešėjome keletą dienų ir jo faktiškai nematėme!
Sonia: Jis yra jaunesnysis sūnus – dabar jam 30 metų, o vyresnėliui Alexui – 33-eji. Phillipas gyvena Los Andžele, o Alexas šiuo metu taip pat keliasi ten. Jie abu sukasi muzikos versle.
Jie mokėsi mokyklose Prancūzijoje ir Šveicarijoje, o Amerikoje baigė universitetus.
– Ar bent įsivaizduojate, kad šiuo metu jūsų gyvenimas galėjo susiklostyti ir kitaip?
Wilhelmas: Mes esame visiškai patenkinti tuo, ką turime. Esame laiminga pora. Santuokoje gyvename jau 35 labai gražius metus. Palyginti su Sonia, esu jau senas, tačiau, ačiū Dievui, geros sveikatos, entuziastingas ir viskam atviras. (Šypsosi.)
– Stengiatės gyventi sveiką gyvenimą?
Sonia: Tiesą sakant, turėčiau prisižiūrėti kur kas labiau nei Wilhelmas. Todėl lankausi sporto salėje, žaidžiu tenisą, golfą, bridžą, nors tam daug laiko neturiu.
Wilhelmas: Sonia pirmoji mūsų šalyje laimėjo tarptautinį bridžo konkursą. Ji yra puiki žaidėja!
Sonia: Man patinka bridžas. Jis toks pat iššūkis kaip ir golfas – padeda tobulėti. Šie du žaidimai turi kažką neįtikėtinai bendra: niekada nežinai pakankamai, niekada negana mokytis. Šiuo metu kuriu golfu žaidžiančių diplomatų ir konsulų grupę, tad esu priversta žaisti, daug praktikuojuosi.
Apskritai manau, kad gyvenimas visada duoda kokį nors ženklą. Tikiu, kad Dievas parodo, kur kasdien eiti. Juk mums nutiko daug įdomių dalykų: buvau įtraukta į daugybę nevyriausybinių organizacijų, mūsų šeima įkūrė fondą, skirtą specialių poreikių turintiems vaikams, – brolio sūnus serga Downo sindromu. Fondo veikla prasidėjo kaip stebuklas: tas vaikas gimė tam, kad išgelbėtų kitus.
Wilhelmas: Iki tol mūsų šalyje tokiems vaikams nebuvo padaryta nieko.
Sonia: Šis fondas lietuviškai vadinasi „Mylėk mane tokį, koks esu“. Fondas, skirtas padėti specialiųjų poreikių turintiems vaikams ir jų šeimoms, jau yra laimėjęs vieną tarptautinį prizą. Mano brolis yra nuostabus tėvas, kuris padarė neįtikėtiną darbą motyvuodamas žmones ir siųsdamas jiems žinią.
– Kokias gyvenimo vertybes skiepijote savo sūnums?
Sonia: Manau, svarbiausia žinia yra tai, kad nesvarbu, kaip būsi apsirūpinęs materialiai, svarbiausia vertybė yra šeima. Tikiu, kad dėl šeimos jie stengsis visą gyvenimą.
Wilhelmas: Ir tikiuosi, kad turėsime anūkų. Jie abu jau baigę mokslus ir perkopę 30 metų, tačiau kol kas nėra išsirinkę sau žmonų. (Juokiasi.)
– Jūs kartu praleidote jau tiek metų, atrodote nuostabiai. Turite receptą, kaip sukurti tokią stiprią šeimą?
Sonia: Kai sutikau Wilhelmą, nežinojau, kokios yra jo šeimos vertybės. Bet svarbiausia – priimti vienam kitą. Jeigu vertybės nesutampa, su tuo gyventi gana sunku. Bet Wilhelmas labai susigyveno su mano šeima ir netgi juokauja, kad vedė ne mane, o visą šeimą.
Jis mus vadina Villanuevų gentimi – pagal mūsų šeimos pavardę. Linksma, nes Wilhelmo kambaryje net šviestuvai pažymėti Villanuevų šeimos simboliais. Manau, svarbu didžiuotis savo šeima, gerbti vyresnius, stengtis sutarti.
Mūsų santykiams dar padeda tai, kad jis yra europietis – atvirai mąstantis. Dominikiečiai yra siauresnių pažiūrų.
– Sonia, žinau, kad esate laimėjusi vieną Dominikos grožio konkursų.
Sonia: Kadaise buvau išrinkta Santo Domingo festivalio grožio konkurso nugalėtoja – čia kasmet renkama Gėlių karalienė. Mano tėtis niekada man neleido dalyvauti nacionaliniuose grožio konkursuose. (Šypsosi.)
