Fotografė prisipažino, kad laimėjusi „Eurasian Harm Reduction Network“ (EHRN, Eurazijos žalos mažinimo tinklas. – Red.) konkursą bijojo pasidžiaugti sėkme keliauti po Aziją ir dirbti vienu metu, nes užgulė didžiulė atsakomybė. Ji žinojo, kad keliauti teks ne tik į Kazachstaną, Tadžikistaną, Gruziją, Baltarusiją, Moldovą, bet ir į gyvenimo paraštes ir parvežti vaizdus, kurie padėtų kovoti už vartojančių narkotikus žmonių gyvybę ir sveikatą.
EHRN yra žalos mažinimo tinklas, kurį sudaro 29 šalių iš Vidurio ir Rytų Europos, Centrinės Azijos regionų programos. Jis įkurtas 1997 metais po dramatiško švirkščiamųjų narkotikų vartojimo ir ŽIV epidemijos bumo. EHRN dabar vienija per 600 institucijų ir individualių narių, dalijasi patirtimi, kaip mažinti žalą, reformuoti narkotikų politiką, kaip kovoti su ŽIV, tuberkulioze, hepatitu C, narkotikų perdozavimu. Organizacijos tikslas – skatinti vyriausybines bei teisinės politikos struktūras didinti finansavimą žalai mažinti ir jos prevencijai.
Lina nustebo, kad šioje organizacijoje dirba daug buvusių narkomanų, kurie patys pakilo iš gyvenimo dugno, žino šių problemų esmę ir kaip veikti. Dirba ir tie, kurie yra netekę savo artimųjų dėl narkotikų vartojimo.
Lina prisipažino, kad projekto pradžioje sutikus tokius žmones tekdavo pačiai įveikti sąmonės tamsumą, kuris būdingas dažnam, nesusidūrusiam su tokiais gyvenimo paribiais, sudėtingomis gyvenimo traumomis ar tiesiog kultūrinėmis bei politinėmis tam tikro laikotarpio pasekmėmis.
„Pirmas klausimas, kuris šauna į galvą, – kodėl kaifo visą gyvenimą prasivaikiusiam aš turėčiau padėti? Kodėl turiu jam uždirbti metadonui, reabilitacijai, integracijai? Bet tam yra šimtas priežasčių. Žmoniškumas – viena jų – kažkur sąrašo gale... kol neatsiduri šalia tokio likimo“, – „Stiliui“ sakė Lina.
Dvi savaites lietuvė tapo iš duobės pakilusių žmonių šešėliu. Būtent taip ji sumanė fotografuoti buvusius ar esamus narkotikų vartotojus – praleisdama su jais dalį ar visą dieną jiems įprastoje aplinkoje.
„Šešėlis – talpi metafora. Jame slypi pasąmoniniai reiškiniai, instinktai, vaikystėje patirtos traumos, prievarta, o juk visa tai lemia vienokį ar kitokį mūsų gyvenimo kelią. Bet žaviausia yra tai, kad šešėlio buvimas įrodo kažkur esantį šviesos šaltinį. Pirma asociacija išgirdus žodį „narkomanas“ yra didelė juoda dėmė, tačiau tereikia žengti kelis mąstymo žingsnius į šoną ir pamatai galingą šviesos šaltinį – žmogaus sielą“, – samprotavo fotografė.
Ieškodama būdo, kaip nufotografuoti žmonių, nušokusių nuo adatos, sėkmės istorijas, Lina žinojo, kad rizikuoja – juk tas istorijas lengva paversti reklaminiais, saldžiais, niekam nereikalingais vaizdais.
„Norint to išvengti, reikėjo atsisakyti žinojimo, kaip kuriami sėkmės vaizdai, atsisakyti stereotipinio požiūrio į narkotikų vartotojus, netgi atsižadėti tam tikrų savo, kaip fotografės, įpročių bei taisyklių. Pradėjau nuo tamsios savo neišmanymo dėmės“, – pasakojo Lina.
Iki projekto pradžios fotografė manė, kad jei žmogus vartoja narkotikus, jis tiesiog turi tai mesti, nes žaloja save ir aplinkinius. Tačiau bendradarbiaujant su EHRN organizacija požiūris ėmė keistis, atsirado daug naujų klausimų. Dažnai narkotikų vartojimas yra sąmoningas pasirinkimas, bet dar dažniau tai kultūros ar aplinkos pasekmė.
Fotografei prireikė pastangų suvokti, kad pagalba narkomanams – tai vienas būdų užkirsti kelią plisti AIDS, tuberkuliozei, hepatitui ar mažinti nusikalstamumą. Prisijaukinti, kad narkotikus vartojantis asmuo ateitų į specialius centrus pasikeisti švirkštų, perdozavęs, būdamas abstinencijos būklės ar susirgęs, yra didelis pasiekimas.
„Juk nenorėtumėte, kad būdamas tokios būsenos jis jūsų tykotų vakare gatvėje su „prašymu“ padėti“, – šyptelėjo Lina.
Dar didesnis laimėjimas, jog dalis jų vėliau sutinka dalyvauti metadono programoje – kasdien gauti atitinkamą dozę specializuotuose medicinos centruose, kad taptų adekvatūs, darbingi. Dalyvaudami šioje programoje žmonės atsitiesia, atkuria savo socialinius ryšius, sukuria šeimas, pradeda dirbti.
Tačiau sudėtinga suvokti, kad dalis vartojančių žmonių niekada neatsisakys narkotinių medžiagų, bet jie taip pat verti pagalbos ir tolerancijos. Kodėl?
Geriausią argumentą Linai pateikė taksi vairuotojas Tolikas Kazachstane: „Narkotikai tik pirmą kartą kaifas, antrą – jau liga.“
Kelionės metu Lina susidūrė su skirtingomis istorijomis. Vieni sutiktieji buvo labiau likimo pamaloninti, kiti – laimingi likę gyvi. Labai nustebino žmonės, kurie narkotikus pradėdavo vartoti ne dėl malonumo, o dėl protu nesuvokiamų priežasčių – noro sulieknėti ar sumažinti danties skausmą.
Baisiausia, kai pats kvaišalus vartojantis vyras žmoną paversdavo tokia pat kaip jis. Taip lengviau – nebegirdėti priekaištų, kad vis daugiau neištesėtų pažadų, skolų, kad reikia parduoti namus, kraustytis į mažesnius, po to pas tėvus ir galiausiai į gatvę.
Linai slogų įspūdį paliko istorijos apie dešimtojo dešimtmečio krizę Temirtau mieste Kazachstane. Čia žmonės išgyveno didžiulę krizę, nebuvo darbo, siautė reketininkai, įsigalėjo smurtas, plėšimai. Žmonės gatvėse kirto medžius, kurdavo ugnį sušilti ir pasigaminti maisto. Gūdus beprotybės laikotarpis. Per Temirtau iš Afganistano ėjo narkotikų kelias, tad kas trečiuose namuose gyveno žmogus, vartojantis arba parduodantis narkotikus.
Prieš krizę miestas turėjo vienas kapines, po jos – ketverias. Žmonės vienas po kito mirdavo nuo narkotikų perdozavimo, kraujo užkrėtimo, hepatito.
Linos herojė Vera prisimena tą laiką kaip zombių erą. Dabar Temirtau tituluojamas AIDS sostine Azijoje.
„Tai vienas liūdniausių mano matytų miestų. Visi vartotojai, su kuriais ten teko bendrauti, – tremtinių palikuoniai, nė vieno kazacho nesutikau. Dažnas sutiktas žmogus turi pažįstamą lietuvį, pats turi lietuviško kraujo arba kartu tarnavo armijoje. Peršasi mintis, kad būtent šitame visų pamirštame mieste, kur klimatas atšiaurus, kur žmonės atplėšti nuo savo šaknų, papročių, artimųjų, kur neviltis sklando virš miesto visus 75 metus (tiek šiemet miestui sukako metų), daugeliui narkotikų dozė atrodė kaip gurkšnelis atokvėpio nuo beprotybės, – pasakojo Lina. – Dabar savo projekto herojams jaučiu didelę, visas kitas mintis persmelkiančią pagarbą. Pabandykite pusmečiui atsisakyti to, kas jus kasdien daro laimingą, – pyragėlių, alkoholio, cigarečių arba reguliariai darykite mankštą.“
EHRN organizacija rugsėjo pabaigoje Tbilisyje surengs didžiulę konferenciją. Lietuvių fotografės misija konferencijoje – kalbėti apie problemas vaizdais. Iki tol dar liko kelionė į Moldovą ir Baltarusiją. Konferencijos metu Eurazijos šalių atstovams bus pateikiami faktai, skaičiai, įtikinantys, kad žalos mažinimo veikla naudinga ne tik narkotikus vartojantiems, bet ir visai su tuo nesusijusiems žmonėms, nes toks likimas tam tikromis aplinkybėmis gali ištikti bet ką. Juk sakoma, kad niekada „neišsižadėk lazdos, terbos ir tiurmos“.
Ilgai delsęs džiaugsmas dėl laimėto konkurso Liną aplankė kelionės pabaigoje.
Kiekvieną savo projekto herojų fotografė atsisveikindama apkabindavo: „Žinau, kad tą akimirką laikiau apkabinusi mirties, demonų, kančios išbučiuotą sielą.“
