Prieš metus aukso žiedus sumainę dainininkai tebegyvena lyg jaunavedžiai. Dėl intensyvaus gyvenimo ritmo – repeticijų, koncertų, filmavimųsi ir bendravimo su žiniasklaida – Deivydas ir Katažina džiaugiasi kiekviena akimirka, kurią gali praleisti kartu, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
Tarpusavio supratimo šiai porai galėtų pavydėti daugelis. Jų namuose nėra jokios trinties dėl buitiškos kasdienybės, jokių pykčių, tik begalinis noras pradžiuginti vienam kitą.
„Manau, gražaus mūsų bendravimo paslaptis yra tokia, kad ši moteris turi viską, ko man reikia, ir, tikiuosi, turiu bent pusę to, ko reikia jai, – pasakė Deivydas ir atsisukęs į Katažiną nusijuokė. – Šioje vietoje turėjai pratęsti mano mintį.“
„Aš nieko nekomentuosiu. Man labai patinka, kaip tu kalbi. Kai pratęsiu mintį, ji gali tęstis be galo, o tu susakai viską konkrečiai ir aiškiai. Čia dar vienas bruožas, už kurį myliu tave“, – šypsojosi Katažina.
Toks ir buvo visas interviu – kupinas užslėptų meilės prisipažinimų, šviesių ateities planų bei svajonių, nuoširdaus juoko ir šildančio namų jaukumo. O jaukų lizdelį pramogų pasaulio žvaigždės kuria naujuose namuose Vilniuje. Pro didžiulius langus matyti rudens auksu nudažytas miškas, kuris geriau nei bet kas kitas padeda atsikratyti įtampos ir pasislėpti nuo visą dieną persekiojančio aplinkinių dėmesio.
– Jūsų pilna visur: koncertuose, televizijoje, spaudoje... Kaip pavyksta nepamiršti dėmesio vienas kitam, esant tokiai griežtai dienotvarkei?
Katažina: Štai šiandien turime progą susitikti – kalbamės su jumis. Taip ir susimatome. (Juokiasi.)
Kalbant rimtai, mes abu esame veiklūs žmonės ir užimtumas patinka turbūt net labiau nei laisvadieniai. Be jokios abejonės, pasiilgstame ir laisvų dienų, bet kartu stengiamės pabūti kiekvienai progai pasitaikius. Tokias akimirkas, nors ir trumpas, labai vertini.
– Kiek ilgiausiai iki šiol esate buvę atskirai?
Deivydas: Apie savaitę. Bet galėtume būti atskirai tiek, kiek reikėtų. Meilė yra amžina. Jeigu žinai, kad yra ko laukti, tai gali laukti kad ir visą gyvenimą.
– Neseniai buvo popierinės jūsų vestuvių metinės. Kaip jas atšventėte?
Deivydas: Aplankėme savo pamėgtą vietą Dzūkijoje – sodybą „Nakcižibis“.
Katažina: Turbūt nuo šiol su Deivydu turėsime naują šeimos tradiciją – vestuvių metines švęsime būtent ten.
O ten... ramybė. Kasdien mes su Deivydu visur bėgte, visada esame tarp žmonių... Po savo didelių, skambių ir linksmų vestuvių labai ramiai praleidome laiką šioje sodyboje, todėl norėjosi joje apsilankyti ir šiemet. Ko gero, ne tik popierinės, bet ir kitos mūsų vestuvių metinės bus švenčiamos ten.
– Šiais laikais dažnas sako, kad santuoka – tai tik antspaudas pase. Ar vieni santuokos metai pakeitė jūsų gyvenimą?
Katažina: Pasikeitė mano pavardė, ir man tai labai patinka. (Juokiasi.)
Ar daugiau kas pasikeitė, nežinau. Giminės ir draugai dažnai klausia, kas pasikeitė. Iš esmės niekas nepasikeitė.
Nuolat kartoju, kad kuo toliau, tuo įdomiau, tuo geriau rutuliojasi santykiai, tuo labiau mes vertiname vienas kitą.
Bažnytinė santuoka man buvo labai svarbi. Juk per ją du žmones palaimina Dievas, o paskui brangių žmonių akivaizdoje jie vienas kitam prisiekia meilę ir pagarbą. Reikėjo subręsti viduje, kad ir Dievo, ir savo pačios akivaizdoje galėčiau atsakyti į klausimą, ar tikrai noriu su tuo žmogumi būti iki paskutinio atodūsio.
Man santuoka yra šventas dalykas. Norėčiau, kad man ji būtų pirma ir paskutinė. Aišku, gyvenimas nuolat duoda įvairių išbandymų, bet tam ir yra sukurti du žmonės, kad kartu prieš juos atsilaikytų.
Deivydas: Šiaip mes gyvename gana gerai ir tokių rimtesnių išbandymų, pavyzdžiui, kad liktume be stogo virš galvos, nebuvo. Be abejo, jeigu atsirastų kokių nors sunkumų, neišsigąstume, nes sunkumai tik sutvirtina.
– Dėl kokių dalykų jūsų nuomonės išsiskiria?
Deivydas: Matomės ne taip dažnai kaip įprastos poros, todėl spėjame vienas kito pasiilgti. Todėl natūralu, kad ir ta pati buitis nevargina, nes jos mūsų gyvenime mažai.
Dėl profesijos pas mus nėra ir rutinos – kiekviena diena vis kitokia.
– Tačiau buitis vis tiek egzistuoja. Kaip pasiskirstote namų ruošos darbus?
Deivydas: Žinoma, ja daugiau rūpinasi žmona, tačiau aš nespjaunu į šulinį. Jei nutiktų taip, kad kurį nors sezoną turėčiau daugiau laisvo laiko negu Katažina, mielai patraukčiau šią naštą nuo jos pečių.
– Ar vis dar palepinate vienas kitą kasdieniškomis smulkmenomis? Kad ir pusryčiais į lovą.
Deivydas: Lovoje valgyti nesveika. Ten reikia ne valgyti, o kitais dalykais užsiimti. (Juokiasi.)
Kavos į lovą retkarčiais vis dar atnešu. Matau, kad tai jai vis dar taip pat patinka ir daro įspūdį kaip ir prieš ketverius metus.
Kalbant apie staigmenas, mano fantazija beribė. Aš toks kaip ir visi pramogų verslo atstovai – nevisiškai normalus žmogus. Todėl kartkartėmis į galvą šauna kokia nors nesąmoninga idėja. Laimė, ta nesąmonė dažniausiai būna teigiamai priimama. (Juokiasi.)
Katažina: Stengiuosi nekreipti dėmesio į nereikšmingus dalykus, žiūrėti į viską pozityviai. Tuomet ir iš pirmo žvilgsnio paprastas kavos atnešimas į lovą nenustoja stebinti.
Dažnai, ypač merginos, po vestuvių skundžiasi: „Sustabarėjo ir aptingo tas mano vyras, romantikos nebeliko.“ O mes kasdien vienas kitą kuo nors nustebiname – kad ir žinutę kokią šmaikščią atsiunčiame.
Reikia džiaugtis tokiomis smulkmenomis ir nesitikėti, kad pro langą pamatysi vyrą, sklendžiantį parašiutu. Svarbu įvertinti tai, ką turi.
– Ko išmokote vienas iš kito?
Deivydas: Aš išmokau apie 20 lenkiškų žodžių. Jaučiuosi gerokai patobulėjęs ir dabar bent jau suprantu, ką žmona su seserimi arba mama kalbasi apie mane. Jau sunkiai joms pavyktų kalbėtis taip, kad jų nesuprasčiau.
Katažina: O aš vis dar mokausi. Mokausi tos vidinės ramybės į viską žiūrėti paprasčiau, ramiau. Ne visada tai pavyksta, nes esu karšto temperamento ir kartais užsidegu ne vietoje ir ne laiku. Būna, kad supykstu ir be rimtos priežasties. Užtat Deivydas visada mane nuramina.
Nesipykstame dėl niekų. Būna, kad supykstu dėl ko nors, o Deivydas net nekreipia dėmesio. Truputį pasinervinu, kad niekas nereaguoja į mano pyktį, o paskui susimąstau, kad nėra ko pykti – viskas gerai.
– Kuris iš jūsų yra linkęs nusileisti?
Deivydas: Abu. Bent jau kol kas. Aš esu labai taikaus būdo, bet žmona papildo šią mano savybę.
– Kaip su to tradicinio plano vykdymu: sužadėtuvės, po metų – vestuvės, o dar po metų – vaikai?
Deivydas: Mes gerbiame tradicijas, bet tradicijos ne visada gerbia mus. Viskas bus savo laiku.
– Kiek vaikų svajojate turėti?
Deivydas: Mes išauklėti taip, kad vaikų reikia turėti tiek, kiek sugebi pasirūpinti, išlaikyti. Jeigu gyvenimas klosis ir toliau taip sėkmingai kaip dabar, aš trijų vaikų tikrai norėčiau.
Katažina: Apie tokius dalykus vienas Dievas težino, tačiau visai pritariu Deivydui. Pati augau trijų vaikų šeimoje, turiu dvi seses, todėl neįsivaizduoju vaikystės be sesers ar brolio. Kitiems gal ir smagu turėti vieną vaiką, vieną palikuonį, bet tik ne mums. Tikiu, kad Dievas duoda tiek, kiek žmogus gali panešti. Tad kiek bus vaikų, tiek ir užauginsime. Svarbu, kad būtų.
– Deivydai, jums ši santuoka – antroji. Dažnai suklupimai ir nesėkmės žmones stabdo nuo antro bandymo. Ar nebuvo baisu ryžtis dar kartą vesti?
Deivydas: Pažiūrėkite į mane, ar atrodo, kad man dėl ko nors būtų baisu? Kad būtų baisu, būtų reikėję susirasti baisią žmoną, o aš susiradau gražią.
– Nors jūs, Deivydai ir Katažina, kartu jau ketverius metus, žmonės vis dar stebisi dėl artimos draugystės su pirmąja Deivydo žmona Natalija Bunke.
Deivydas: Mes gyvename tokioje keistoje visuomenėje, kurioje draugystė yra priimama kaip kažkas nesveika.
Mes bandome pakeisti šį požiūrį rodydami, kad draugystė yra normalus ir net sveikintinas dalykas.
Katažina: Aš labai myliu ir gerbiu savo draugus. Natalija yra žmogus, kurio aš neišduočiau, kuriuo pasitikiu. Viliuosi, kad ir toliau pasitikėsiu, nepaisydama kitų žmonių nuomonės.
Labai kvaila, kai besiskiriančios poros uždraudžia bendriems draugams bičiuliautis su kita puse. Tai vaikiškas požiūris, o mes juk jau suaugę.
Bet kaip tik nebuvome išvadinti! Keistuoliai – būtų pats gražiausias mūsų draugystės ir bičiuliavimosi su Natalija apibūdinimas.
Natalija yra gera mano draugė. Kad ir kaip keistai skambėtų, džiaugiuosi, kad buvo toks etapas jos ir Deivydo gyvenime. Tai buvo gyvenimo pamokos, kurios labai stipriai užgrūdino.
Prieš ketverius ar penkerius metus net nebūčiau pamaniusi, kad gyvenimas taip susiklostys. Bet susiklostė būtent taip, ir už tai aš kasdien dėkoju likimui.
– Karjeros siekiai toje pačioje srityje turi daugiau pliusų ar minusų?
Katažina: Žinoma, pliusų. Turbūt taip kaip mes užsiėmusiam kitos srities žmogui būtų sunku.
Nesakau, kad tai neįmanoma, bet dažnai žmonėms iš šalies sunku tai priimti. Tuomet santuokos sėkmė priklauso nuo to, ar pakanka meilės, supratingumo ir ištvermės. Sunku, kai žmonos taip dažnai nebūna namie, kai ji neparuošia pietų, kai ji šmėžuoja tik televizijos ekrane, visą vasarą praleidžia kelyje, o ne su vyru prie ežero.
Tad taip, šiuo atžvilgiu mums su vyru lengviau. Mes abu puikiai žinome, koks tai darbas, kiek daug jam reikia pastangų ir laiko.
– Ar yra kas nors, ką vienas iš jūsų mėgsta, o kitas negali pakęsti?
Katažina: Ko tikrai nemėgsta mano vyras, tai degintis. O aš labai mėgstu gulinėti saulėkaitoje! Bet ir šiuo klausimu susitariame. Pavyzdžiui, per atostogas Deivydas užsiima savo reikalais, tarkime, pasėdi prie kompiuterio, paskaito knygą ar išeina pasivaikščioti. O aš deginuosi, tačiau ne keturias valandas, bet dvi. Tai dar vienas kompromisas. Atrodo, galėčiau visą dieną gulėti, bet stengiuosi daryti taip, kad ir man, ir jam būtų gerai.
– Kaip pavyko rasti sėkmingos santuokos receptą?
Deivydas: Susituokėme abu jau perkopę per trisdešimt, turėdami gyvenimo patirties. Dėl to beveik nėra jaunatviškų kvailysčių grėsmės.
Dar tikiu, kad mums paprasčiausiai pasisekė vienam kitą surasti.
