Skandalinga – tokiu epitetu dažnai apibūdinama ši ponia.
„Prašyčiau paaiškinti, kuo esi skandalinga“, – kartą paprašė vienas A.Maldeikienės bičiulis amerikietis, sekantis įrašus jos tinklaraštyje.
„Pati nežinau – gal kad mano balsas pora tonų aukštesnis nei daugumos žmonių, – juokiasi Aušra, apibūdinama ir kaip „elementari klimaksinė boba“. – Taip, vagiama tyloje ir patamsiuose. O kai aš einu, labai girdisi.“
Bet prisipažįsta, kad kai kada sąmoningai kelia konfliktus, nes jų metu sunku paslėpti tiesą.
– Turite kietą išsilavinimą, nenuginčijamą nuomonę įvairiais gyvenimo klausimais, bet ar turite draugių, kurioms galite paverkti ant peties ar paprašyti patarimo?
– Žinoma. Kai sprendžiu sudėtingą gyvenimo klausimą, skambinu vienai draugei. Kai noriu pati sau atrodyti geresnė, ji gali pasakyti, kad nustočiau vaidinti, – už tai esu jai dėkinga.
– Kuo gyvenate pastaruoju metu?
– Svarbiausia – priėmiau sprendimą atsiduoti politikai. Nors viešas žmogus esu jau 26 metus, tokiam sprendimui teko pasiryžti. Man visada buvo svarbios klasikinės moters vertybės – Bažnyčia, vaikai, virtuvė (ne puodai, o šeima), puikiai jaučiuosi savo lysvėse tarp pomidorų ir agurkų. Bet ateina momentas, kai imi suprasti, kad kiekvienas turime pašaukimą ir geriau jam nesipriešinti. Manasis – mokyti ir būti politikoje vakarietiška jos prasme.
Žmonėms politikai – prie lovio besibraunančios personos, bet iš tiesų skirti savo gyvenimą politikai yra auka. Labai didelė auka.
– Tikriausiai jums reikia užimti kokį nors postą, kad galėtumėte ką nors nuveikti žmonių labui?
– Politikai reikia meilės žmonėms, o ne pinigų ir postų. Visa mano šeimos istorija glaudžiai susijusi su politika: esu politinio kalinio anūkė, dukra, sovietinio disidento, kalinto psichiatrijos ligoninėse, sesuo. Esu politiko, kuris nepasirašinėjo sutarčių pagal įtakingųjų užmačias, žmona ir pagaliau politiko motina. Taigi aš žinau politikos kainą, o jei į ją einama ko nors gauti, – tai ne politika. Tai vergavimas savo žmogiškam ribotumui.
Į politiką einu kalbėti už tuos, kurie neturi laiko, nes persidirba, už tuos, kurie bijo, už tuos, kurie nepakankamai išsilavinę ir nesuvokia savo teisių. Šalia yra žmonių, kurie mane palaiko, tačiau, kaip patys sako, jau yra atsidūrę intelektualinėje emigracijoje. Taigi kalbėsiu ir už tuos, kurie lieka šone ar tiesiog nebeturi jėgų.
– Ką konkrečiai darysite?
– Jau padariau – paskelbiau sprendimą viešai savo tinklaraštyje. Buriu jaunų savanorių grupę. Kalbu apie idėjas, o ne apie pinigus. Kita vertus, darau tai jau seniai. Nors niekada nepriklausiau jokiai partijai, politikų reitinguose esu aukštose pozicijose. O pastaruosius pusę metų, kai esu Vilniaus miesto tarybos narė, nuoširdžiai skaitau dokumentus ir stengiuosi perprasti, kas juose parašyta. Nuolat savo tinklaraštyje aiškinu, ką matau ir suprantu.
Tiesa, darbas taryboje parodė dar vieną netikėtą politikos pusę – ji labai sudėtinga tam, kuris turi žinių ir atsidavimo, bet neturi turtų ar pelningo verslo. Išmoka Vilniaus tarybos nariams už darbą dabar yra vos per 220 eurų. Tai daug ar mažai? Tai nežmoniškai daug, jeigu nieko nedarai, o nieko nedaryti labai paprasta – ateiti į keletą posėdžių per mėnesį ir pakelti ranką už sprendimus, kurių net nebandai suprasti.
Bet politikui, kuris nuoširdžiai gilinasi, skaito, diskutuoja, aiškinasi ir kovoja už informaciją, tokia suma labai maža. Tikrai ne aš viena skaitau kalnus popierių. Prieš kurį laiką tris paras krimtau 150 puslapių miesto biudžeto analizės – ten galai visai nesueina, o kai paprašai paaiškinimų, girdi patyčias.
Rezultatas: žmogus, kuris neturi sukaupęs turtų, bet sukaupęs žinių, galėtų profesionaliau atstovauti rinkėjams, bet jis nepragyvens, nes yra tik visuomenininkas. O štai koks nors turtingas verslo žmogus ar biudžeto pinigais maitinamos partijos pasiųstas politikas labai nesigilindamas ir išmoką gaus, ir dar naudinga sau linkme sprendimus gali pasukti. Nesakau, kad tai daroma masiškai, bet tai, jog iš esmės niekas nekelia klausimo dėl išmokų dydžio, kelia rimtų minčių, – juokiasi Aušra. – Kita vertus, vadinamosios kanceliarinės išlaidos – o tai dar 300 eurų – leidžia net už taksi susimokėti. Niekada to nepadaryčiau, nes pas rinkėjus galima ir autobusu nusigauti. Bet jei neturi sąžinės, savo asmenines išlaidas perkeli ant miesto gyventojų.
Mano įtarimų dėl vienų ar kitų sprendimų vargu ar kas nors klausys, bet išdėstau juos viešai savo tinklaraštyje. Ir toliau vis daugiau dirbsiu ir aiškinsiu žmonėms, ko jie turi reikalauti iš tų, kurie eina į politiką.
– Manote, kad viešas kalbėjimas, problemų kėlimas anksčiau ar vėliau turės poveikį? Kokią reikšmę jūsų veiksmai turės, tarkim, kaimo moteriai, kuri vos spėja apeiti savo ūkį?
– Nežinau, mano darbas veikti, o Dievo – ką nors su tuo veikimu daryti.
O paprastai moterėlei (tokia, beje, esu ir aš) privalu mokėti suskaičiuoti ne tik tuos pinigus, kurie jos piniginėje, bet ir tuos, kurie valstybės kišenėje: iš kur jie ateina ir kur dedami. Juk tai pinigai, skirti mūsų vaikų mokslams, tėvams gydyti ir anūkų darželiams.
Net šeima, kurioje dirba abu tėvai, didžiąją dalį uždirbamų pinigų skiria būsto paskolai ar nuomai. Vaikams pinigų beveik nelieka. Tad dar toms moterėlėms pasakyčiau, kad nustotų verkti dėl savęs, o galvotų apie vaikus.
Visą interviu skaitykite „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.