Dėl visų sprendimų gyvenime Liną labai palaiko vyras Seimo narys Arvydas Anušauskas (52 m.). Garsus politikas žavisi žmonos veikla ir siekiais.
Neseniai spintoje atradusi nebaigtą mezginį Lina netikėtai grįžo prie savo seno pomėgio – rankdarbių. Be to, pradėjo lankyti siuvimo kursus, nors laisvas laikas nuo kultūros vadybos ir kultūros politikos magistro studijų Vilniaus dailės akademijoje ir taip greitai pranyksta: jį ištirpdo namai, buitis.
Jau metus nedideliuose šeimos namuose sostinės centre karaliauja ir trečias šeimos narys – Linos išsvajotas auksaspalvis retriveris. Nenuostabu, kad planuodami ateitį, gausesnę šeimą juodu pasikalba ir apie erdvesnį būstą.
– Rankdarbiai nėra įprastas šiuolaikinių moterų užsiėmimas. Kuo tai patraukė?
– Iš mano draugių reta kuri užsiima nėrimu ar mezgimu. Ne visos mėgsta ar netgi moka. Aš pagrindus išmokau dar mokykloje, per technologijų pamokas. Pamenu, kai kurios klasės draugės vengdavo rankdarbių, stengdavosi kuo greičiau jų atsikratyti ar prašydavo, kad kas nors tai padarytų už jas. O man tie darbai visai patiko.
Daug ką išmokau pati – internete galima rasti įvairiausių schemų. Patikusius pavyzdžius bandau kopijuoti, kurti savo.
Neseniai tvarkiausi spintą ir radau pusiau baigtą šaliką. Jį pradėjau megzti dar praėjusią žiemą. Dabar užbaigiau, kad neerzintų nebaigtas darbas. Vėliau atradau nebaigtą nerti servetėlę, susiradusi seną schemą kompiuteryje, taip pat užbaigiau.
Megzti ir nerti labiausiai užsimanau prieš šaltąjį sezoną, kai norisi jaukios veiklos. Tačiau negaliu tuo užsiimti visą dieną, nes šiam kruopščiam darbui reikia didelio susikaupimo. Prisėdu vakarais – valandai dviem.
– Tikriausiai dėl rankdarbių sulaukiate nemažai pagyrų?
– Kadangi mažai kas tuo užsiima, kartais sulaukiu. Pastebiu, kad tai nebėra populiaru. Dabar viskas orientuota į masinę gamybą, o rankdarbiai dažniau lieka saviems poreikiams.
Studijuoju, akademinės veiklos užtenka. Pamaniau, kad noriu išmokti ko nors praktiška, tad pradėjau domėtis įvairiausiais kursais. Ėmiau lankyti dizaino, modeliavimo ir siuvimo kursus.
Pabandysiu, gal patiks. Siuvimas ir modeliavimas turi visai kitokią specifiką nei mezgimas. Arvydas dabar juokiasi, kad tuoj ir siuvamosios mašinos užsimanysiu. Jis mane palaiko ir pritaria, kad tai – praktiška veikla. Kol kas dar neskubu pirkti siuvamosios mašinos, ją paskolino gera draugė – kol pačiai taps aiškiau, ar jos man tikrai reikia.
- Kam dažniausiai mezgate?
– Arvydui jau ankščiau esu numezgusi šaliką ir šiltas vilnones kojines. Įsivaizduoju, daugelis galvoja, kam visa tai? Juk galima įsigyti. Bet savas mezginys – didesnės vertės. Labai malonu, jei galiu kam nors padovanoti. Esu primezgusi ir mažų kojinyčių. Jos man yra kaip suvenyras arba ateičiai, kad ir savo vaikams...
- Esate tobula žmona!
– Neužsiimu šiais dalykais ištisus metus. Nežinau, kiek ilgai šis pomėgis tęsis, o ir gyvenimo tempas labai pasikeitė, paspartėjo. Natūraliai, vis norisi išbandyti kažką naujo, nes laikui bėgant senieji pomėgiai pabosta. Gal per žiemą išmoksiu siūti ir ateinančią vasarą siūsiu sukneles.
- O pati nešiojate savo mezginius?
– Esu linkusi peršalti, norisi šiltų megztinių ir kitokių mezginių. Nešioju savo megztą šaliką. Esu nusinėrusi tik vieną megztinį – jį pradėjau dar mokyklos laikais, o ištraukusi iš stalčiaus pabaigiau tik studijų metais. Mezgu tik laisvu laiku, o ne kai bėgu, lekiu ar lankau paskaitas, ruošiuosi atsiskaitymams. Dažniausiai tai nutinka per atostogas. Štai didesniems rankdarbiams kartais ir pritrūksta kantrybės, juos užbaigiu ne iš karto.
- Išties, nepaisant visų pomėgių, dar turite ir sunkiai mokytis, rūpintis namais. Negana veiklų?
– Šiemet – paskutiniai studijų metai, tad paskaitų bus mažiau, daugiau laiko baigiamojo darbo rašymui. Svarstau, gal metas kibti į darbus... Daug kas mano, kad dabar gyvenu labai gerai, Arvydas mane išlaikys, o man nereiks nieko veikti.
- Tokio pobūdžio kritika vis dar pasiekia jus?
– Dauguma taip galvoja. Esu tuo įsitikinusi. Bet niekada gyvenime neturėjau tikslo nedirbti. Ne veltui studijuoju aukštąjį mokslą. – Atskleiskite, ar po vestuvių jūsų buitis neprislėgė labiau?- Praėjo nedaug laiko, nedaug kas ir pasikeitė. Tik santykiai tapo įteisinti ir stabilūs. Patys jaučiamės tvirčiau.Sulaukiu klausimų, kaip jaučiuosi, kai pasikeitė statusas, pavardė... Pavyzdžiui, kai reikia pasirašyti, dar vis imu rašyti mergautinę pavardę. Matyt, turi praeiti daugiau laiko įprasti.O kai gyveni kartu, buities tikrai yra daugiau. Ir šuo atsirado. Aišku, daugiau rūpesčio dėl jo tenka man, nes augintinio norėjau aš pati. Tad dabar matau, kad šeimos kūrimas yra didelis ir kantrus darbas. Visi turi ir malonių, ir nemalonių pareigų. Savaime suprantama, kad moteriai turi kliūti daugiau buities. Būtų nemalonu, jei viską užkraučiau vyrui, kuris ir taip labai užsiėmęs. Neseniai buvo Arvydo gimtadienis – į darbą išėjo 8 ryto, o grįžo tik 8 vakaro. Niekada negali žinoti, kada baigsis posėdžiai ir susitikimai.
- Aplinkiniai nespaudžia jūsų dėl šeimos pagausėjimo?
– Kas kuria šeimą, reiškia, nori jos. Ir pas mus gal kažkada tai įvyks. Susidarė įspūdis, kad visi nori, jog įvardytume konkrečią datą. (Šypsosi). Kol kas laiką užpildo šuo, tikrai šiuo metu turime ką veikti.
- Užsiminėte apie darbo paieškas. Tai irgi siesis su pomėgiais, mada?
– Domiuosi savo sfera: kultūros sritimi. Tačiau tokio pobūdžio darbai nesimėto. Visų pirma, norisi, kad darbas teiktų malonumą, o uždarbio klausima – antraeilis. Pajutau, kad geriausiai jaučiuosi, kai esu labiau užimta. Be to, turėdama tris skirtingas veiklas, padarau daug daugiau.
- Ne be reikalo sakoma, kad šiuolaikinei moteriai – ne prie puodų sėdėti... Lina, jums patinka gaminti?
– Gaminti moku, tačiau didelės silpnybės tam nejaučiu. Mūsų virtuvė nėra didelė, tad gaminimui nėra daug erdvės. Ir pats butas nedidelis – dviejų kambarių. Manau, kad procesas teiktų malonumą, tam tiesiog reikia daugiau vietos.
- Turite planų keisti namus?
– Ateityje galbūt ir norėčiau. Bet dabar gerai ten, kur gyvename. Arvydui patogu pasiekti darbą, o man – paskaitas.
