Tokia charakteristika – visiškai priešinga Emilijos vaidinamam personažui seriale „Juodos katės“, kur jos herojė Estela ne tik piktnaudžiauja alkoholiu, bet ir įsivelia į visa griaunančius santykius. Tiesa, gyvenimas ironiškas – būtent šis personažas ir televizija aktorei leido patirti, ką reiškia turėti gerbėjų, nors jai kur kas mieliau būti gatvėje neatpažįstamu žmogumi.
Netrukus, nuo sausio 29 dienos, Emiliją bus galima išvysti ir kino teatruose, mat ji nusifilmavo lietuviškoje komedijoje „Patriotai“.
Emilijai pasisekė – žinomos meno pasaulyje pavardės šešėlis jos nepersekiojo ir studijuojant aktorystę Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje, nors jos tėtis – garsus aktorius ir režisierius Algirdas Latėnas, mama – aktorė Elvyra Piškinaitė, dėdė – kompozitorius Faustas Latėnas... Talentų šeimoje yra ir daugiau.
Atrodo, Emilijai buvo lemta užaugti tikru bohemos vaiku. Tačiau, daugelio nuostabai, iki pat mokyklos baigimo ji niekaip savęs nesiejo su aktoryste, o prieš tai turėjo visiškai normalią, niekuo neišsiskiriančią vaikystę. Gal todėl, galiausiai vis dėlto pasirinkusi aktorės kelią, Emilija tuo nesipuikuoja ir viską vertina labai realistiškai.
Į susitikimą Emilija atbėgo iš varginančios repeticijos – pastaruoju metu Valstybiniame jaunimo teatre ji ruošiasi Gintaro Varno spektaklio „Pabaigos ugnis“ premjerai.
– Kaip įprastai jaučiatės po repeticijų išnirusi iš teatro prieblandos?
– Teatre labiausiai trūksta gryno oro ir tikros šviesos. Visi pojūčiai ten kitokie, nei norėtum jausti viduje. Daug dirbtinai sukuriamų dalykų.
– Turite galvoje personažo pojūčius?
– Tenka vaidinti reikiamus jausmus, gyventi jo gyvenimą. Ilgai sėdint užkulisiuose trūksta tikro gyvenimo. Kadaise pamaniau, kad nėra grynesnio oro už tą, kurį įkvepi atidaręs teatro duris į lauką. Po spektaklio oras visada atrodo grynas – dieviškas jausmas.
– Ar turite bent kiek atokvėpio minučių dienomis, kai ruošiatės spektaklių premjeroms?
– Priklauso nuo dienos, repeticijos, spektaklio. Labiausiai vargina nežinia, kada bus repeticijos. Kad bus repeticija, sužinai tik tada, kai ji atsiranda. Tai išbalansuoja.
– Ar greitai grįžusi po spektaklių, repeticijų namo pamirštate personažą?
– Man tai nėra problema. O jei po to dar nereikia šokti į automobilį, lėkti į kitą darbą ir turiu prabangą pasivaikščioti, išvis gerai. Į save grįžtu su dideliu džiaugsmu. Užtat laisvalaikis man asocijuojasi su ramybe.
– Kaip laisvalaikiu atsikratote nuovargio ir kompensuojate ramybės stoką?
– Mėgaujuosi pačiu buvimu, kai nėra pareigos jausmo ką nors padaryti, kai galiu iš savęs nieko nereikalauti. Tada spontaniškumas veržiasi pats. Didžiulė prabanga yra vien buvimas su šeima, artimaisiais, savimi. O mano tobulas laisvalaikis – buvimas gamtoje, vasarą – kaime. Arba kelionės, knyga, koncertai...
Vienuma man yra būtina, kad atgaučiau jėgas. Tik iš ten gaunu tvirtybės.
– Ar galite įvardyti, kiek skirtingų darbų šiuo metu turite?
– Repetuoju teatre, filmuojuosi keliuose projektuose, dirbu mokykloje – vedu teatro ir dramos būrelius, į kuriuos renkasi raidos sutrikimų turintys vaikai, individualiai dirbu su vaikais autistais. Dar Vilniaus universitete studijuoju psichologiją.
Neseniai buvo spektaklio „Skelbimo klaida“, kurio bendraautorė esu, premjera. Tai pirmasis klounados tipo spektaklis Lietuvoje, kurio autorė – Indrė Lencevičiūtė.
– Ar lieka laiko pavalgyti, pamiegoti?
– Sunkus laikas užklumpa per atostogas, kai normalūs žmonės džiaugiasi. Smagu pailsėti, bet kai esi nepriklausomas aktorius, atostogos asocijuojasi su nerimu: kas po to? Ar bus naujų darbų?
– Rinkdamasi specialybę turėjote nujausti, kad bus nerimo. Juk šeimoje – visi menininkai. Vis dėlto drąsiai ryžotės?
– Rinkausi specialybę, o ne kelią, man tai – darbas. Nors specialybė ta pati, mano ir tėvų kelias skiriasi. Savo gyvenimą pripildžiau ir kitos veiklos, kuri tolima nuo teatro, aktoriaus kelio.
Kai ryžausi studijuoti akademijoje, nerimas nebuvo įtrauktas į mano planus. Nemaniau, kad jo gali būti tiek daug, ir... nustebau pamačiusi, kiek jo yra. Bet bandau tvarkytis – pati esu jo valdovė. Dabar žinau, kad aš jį valdau, o ne jis mane.
– Vieni savo profesiją laiko gyvenimu, kiti šiuos dalykus griežtai atskiria. Jūsų atvejis – pastarasis?
– Aš griežtai atskiriu. (Juokiasi.)
– Ištvertumėte be vaidybos?
– Fiziškai ar morališkai? Mėgstu savo darbą ir noriu būti tuo, kuo dabar esu. Bet apsiriboti tik aktoryste irgi negalėčiau.
– Jūsų šeimoje – beveik visi menininkai. Augdama tokioje aplinkoje turėjote daug progų pasirinkti kitokį kelią. Kaip vidurinėlei, matyt, dar kliuvo nemažai tėvų įtakos?
– Sunku į save žvelgti iš šalies. Niekada nemaniau būsianti aktorė. Teatras tikrai visada buvo mano gyvenimo dalis, bet mano energija į jį buvo nukreipta iš žiūrovo, mėgėjo pozicijos. Niekada nelankiau teatro būrelio, nevaidinau, nes aktorystė man atrodė tarsi neliečiamųjų, išskirtinių žmonių profesija. Taip gerai tada apie save nemaniau.
– Kuo svajojote būti suaugusi ankstyvoje paauglystėje?
– Vaikystėje labiausiai norėjau tapti gamtos tyrinėtoja. Tai ir apibrėžia, ką dabar veikiu ar noriu veikti gyvenime. Tai apima aktorystę, psichologiją ir visą kitą mano veiklą. Svarsčiau apie filosofiją, o dvyliktoje klasėje blaškiausi rinkdamasi tarp kultūros istorijos ir antropologijos studijų ir aktorinio meno. Pamaniau: pabandysiu, niekas galvos nenuims.
Daugiau – „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
