Šiandien Jurga pati galėtų bet kam mestelėti savo feisbuko herojės Liucijos frazę: „Jei aš tau nepatinku – užsipilk cukraus.“ Todėl patenkino aistrą rašyti ir išleido knygą „Lietaus žemė“.
„Lietuva“ – knygai tiktų ir toks pavadinimas, nes fantastinis romanas sudėliotas tariantis su istorikais. Ji skirta paaugliams.
„Tačiau joje kai ką sau ras ir moterys, kurioms per keturiasdešimt metų, – “Stiliui“ pasakojo Jurga. – Knyga man – tarsi antras kvėpavimas. Jaudinuosi, bet labai geras tas jausmas.“
– Gal jus palietė amžiaus atnešamas lūžis? Vienos moterys skiriasi su įkyrėjusiais sutuoktiniais, o jūs susiorganizavote sau nervų leisdama knygą?
– Neseniai su bičiule Lietuvos kultūros atašė Briuselyje Vida Gražiene kalbėjomės ta tema. Man dar buvo negirdėta teorija apie mūsų amžiaus moterų ypatumus, kuria pasidalijo Vida. Anksčiau moterys, vos sulaukusios keturiasdešimties ar net mažiau, mirdavo. Reta tempdavo ilgiau. Šiais laikais, kai gyvenimo trukmė pailgėjusi, mes tarsi gauname dovanų antrą gyvenimą. Mums tarsi prasideda antra paauglystė ir nežinia, ką su ja veikti.
– Tai kaip jaučiatės jūs?
– Aš tiek daug dirbu, kad mažai ką jaučiu. Menininko misija – jausti, būti jautriam, bet sustoti neturiu laiko.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Skamba banaliai pasakymas, kad negaliu gyventi be kūrybos, bet taip yra. Neturiu darbo stalo – turiu darbo lovą ir dirbu prie bet kurio stalo, kur tik prisėdu. Kelionių metu piešiu papuošalų, daiktų eskizus, grįžusi į Vilnių jau turiu peno konkrečiam darbui.
Šiuo metu jau ruošiu ir antrąją knygą – turėtų pasirodyti kitais metais.
– „Lietaus žemė“ – knyga, skirta paaugliams. Ar nebijote apsijuokti – jaunuoliai priekabūs?
– Mano didžiausi kritikai – paaugliai. Sūnūs – 16 metų Nojus ir 10-metis Lukas – juokais grasino: „Mama, jei užtrauksi debesį gėdos...“ – juokiasi Jurga. – Atsakomybę jaučiu, nes, jei ką, tikrai vaikams bus blogai, juk paaugliai žiaurūs. Tad prieš leidžiant knygą skaitė sūnūs ir jų draugai.
Kartu knyga skirta ir paauglių tėvams.
„Lietaus žemę“ rašiau penkerius metus. Kai leidykla susidomėjo, paprašė ją papildyti, tai užtruko metus. Paskui leidėjams kilo idėja, kad knygą reikia iliustruoti. Jų pasirinktas dailininkas man nelabai patiko. Ir tuomet aš prisiminiau, kad beveik 20 metų piešiau. Nuo mažens – įvairios dailės mokyklos. Paskui Vilniaus dailės akademija, studijavau metalo raižinius – oforto, senovinės graviūros techniką, štai kodėl nuklydau į juvelyriką – mokėjimas ant metalo išraižyti bet ką pravertė. Tai mane ir išgelbėjo, kai baigusi mokslus sudėjau ginklus ir pasakiau, kad niekada nebepiešiu.
Kai leidyklai pasiūliau pati nupiešti iliustracijas, manęs tik paklausė, gal aš ir automobilį moku suremontuoti. Taigi iliustracijų ruošimas užtruko dar metus.
– Paaugliams ir ne tik jiems, atrodo, nuobodoka viskas, kas susiję su istorija, sava šalimi, nesvarbu, kad ją myli.
– Rašau apie mūsų istoriją ir karus, per tai – apie nemokėjimą būti vieniems su kitais, negirdėjimą vienas kito, gebėjimą išlikti kartu, nors mąstymas skirtingas. Apie buvimą vienodais ir to nematymą, pavydą. Apie mūsų bendravimą, toleranciją – apie tai labiausiai, – aiškina Jurga, o kas ją labiau pažįsta, neabejoja, kad knygoje didaktikos ar istorijos dulkių nė su žiburiu nerasi.
– Daug lengviau mylėti tėvynę, kai dažnai gali išvažiuoti į užsienį, o tiek jūs, tiek jūsų vyras ispanų menininkas Linas Lago turite tokią privilegiją.
– Keliauju beveik kas mėnesį. Turime namus Ispanijoje, Vigo mieste. Kaip tik keliaujantiems žmonėms sunku kalbėti apie meilę savo šaliai, nes mes matome ir kaip gali būti kitaip. Juk kai neturi su kuo lyginti, gyveni ramus ir laimingas.
Nekeliaujant, būnant vienoje erdvėje sunku suvokti kai kuriuos dalykus.
– Nustebau kartą išgirdusi, kad juvelyrė sako, jog negali nerašyti.
– Norėjau rinktis žurnalistiką, bet tėvai neleido. Visada rašinėjau ir pavydėjau rašantiems. Žodis – begalinė jėga. Kai leidau sau rašyti – sustoti nebegalėjau, prisėdus prie teksto knyga man buvo aiški nuo pradžių iki galo. Lygiai taip pat atsiranda ir mano papuošalai – jie visi turi savo gimimo istoriją, kurią seka pasauliui, nemėgstu vienadienių beprasmiškų barškalų.
– Todėl jūsų įrašai feisbuke aktualūs? Nebijote paprieštarauti netgi žinomų žmonių nuomonei, tarkim, kartą viena jauna moteris rėžė, kad nesupranta brandaus amžiaus moterų apsimetinėjimo, neva senti visai gerai.
– Feisbukas man labai patinka, priimu kaip dar vieną saviraiškos galimybę, šių laikų dovaną. Turiu draugių, su kuriomis kalbame apie literatūrą, politiką, maistą, naujausią pudrą. Kodėl nepasinaudoti feisbuku? Reikia būti pozityviam gyvenime.
Tai nereiškia, kad feisbuke jaučiuosi saugi paleisdama mintį, daug ką esu nutylėjusi. Bet kartais smagu pasakyti, ypač kai išgirsta tas, kuriam skirta.
Menininkų toks pašaukimas: dažnas iš jų nebėgs su mase, platesnės pažiūros neleis teisti. Kartais mūsų nemėgsta, bet esame tie, kurie garantuoja visuomenės sveikatą.
Gerbiu kitų žmonių nuomonę ir, tikiuosi, jie gerbs manąją. Kaip tik apie tai – „Lietaus žemėje“. Menininkai užvažiuoti gali labai stipriai, bet tokia jų pareiga.
– Dažnas jūsų įrašas feisbuke – apie patrakusią kaimynę Liuciją. Daug kas jau laukia knygos apie ją, tos moters poelgiai ir mintys puikiai nulupa nereikalingą puikybės, kvailumo, naivumo luobą nuo asmenybės, kasdienybės, visuomenėje vyraujančios nuomonės. Tam, kuris nesekė jūsų įrašų, kaip trumpai galėtumėte apibūdinti tą aštrialiežuvę senjorą?
– Tai 86 metų moteris, kuri nebebijo nieko, – ji jau tiek visko bijojo, daug patyrė, išgyveno ir matė.
Ją geriausiai apibūdina frazė: „Aš esu tokia. Jei tau nepatinka – užsipilk cukraus.“ Ji – atominė boba. Iš tiesų Liucija mane pačią pralinksmina, įkvepia. Būdama tokio amžiaus išmoko vokiečių kalbą. Laikė egzaminus Vilniaus Goethe’s institute su į anūkus tinkančio amžiaus žmonėmis.
– Turėdama tokią kaimynę, o ir draugių daugelyje pasaulio šalių, gal jau žinote, kas Lietuvoje yra ne taip vyresnėms nei 40 metų moterims – apie tai kalbate ir savo knygoje?
– Su motinos pienu išgėrėme, su oru kasdien įkvepiame visuomenės požiūrį į moters padėtį visuomenėje. Kas mums negerai? Viskas gerai, tiesiog moteriai Lietuvoje sunkiau nei kitose šalyse.
– Balsuoti galime, užimti aukštus postus – taip pat. Ką turite galvoje?
– Rytų Europa žiauri moteriai, nors taip netoli tie Vakarai. Esame labai alkanos – mes visko dar norime, nes daug ko neturėjome, taip pat reikia labai gerai atrodyti. Mes turime būti tobulos mamos, tobulos žmonos, tobulos meilužės. Iki to prisigyvenome, kad turime būti amžinai jaunos. Mes išgyvenome kelias kultūras, o atėjusi vakarietiška taip dėjo per galvą, kad tapome supermoterys.
Tuo metu mano kolegės prancūzės, ispanės, amerikietės, japonės leidžia sau gyventi ramiai, net pastorėti, neišgyvena dėl savo bet kaip leidžiamų dienų, dėl vienatvės be vyro. Nejaučia visuomenės spaudimo dėl nenulakuotų nagų, nenudažytų plaukų šaknų.
– O jums tai patinka?
– Aš esu Rytų Europos moteris, – su šypsena sako Jurga. – Tiesa yra kažkur per vidurį. Dabar aš sau jau atlaidi, anksčiau reikalaudavau daugiau, kaip ta archetipinė Rytų Europos boba – būti tobula visomis prasmėmis.
Mes stengiamės ne dėl vyrų, tiesiog jaučiamės nesaugios.
– Ar turite pavyzdžių savo aplinkoje – moterų, kurios išvyko gyventi kitur ir pasveiko nuo to nesaugumo?
– Taip, turiu, ir labai daug. Laimė yra tavo viduje, pasirenki būti laimingas ar nelaimingas. Mano draugės pasirinko būti laimingos, tik visuomenėse, kur nėra spaudimo, tai daryti kur kas lengviau. Bet tai nereiškia, kad esame blogesnės. Štai mano Liucija laiminga, nesvarbu, kad užrašius jos gyvenimą tai būtų siaubo romanas.
Jei jautiesi įsitempusi, reikėtų ne išvykti, o paieškoti priežasčių savyje.
Juolab galimybių profesine, verslo prasme Lietuvoje dabar gal net daugiau nei užsienyje.
Negyvenau prieškariu, pokariu, bet šiandien Lietuvos padėtis yra geriausia, nepaisant politinės situacijos, kuri yra siaubinga. Čia gera dirva augti ir kurti savo gyvenimą.
– Kas krinta į akis – dėl ko moterys zyzia, priekaištauja, jaučiasi nelaimingos?
– Jei jautiesi nelaiminga, tai neturi nieko bendra su tavo darbu, vyru, vaikais. Sveikata – vienintelė nusiminimo priežastis, visa kita – tavo pasirinkimas. Jei diedas duoda į dantis, kalta esi tu. Seni žmonės sako: pirmą kartą kaltas jis, antrą kartą – tu.
– Gerai jums kalbėti, kai pati greičiausiai to nepatyrėte...
– Aš netuščiai kalbu. Išėjau, nes vyras smurtavo. Buvo graži jaunystės meilė, bet alkoholis padarė savo darbą – pavertė mano vyrą žvėrimi. Nepaisant to, kad tai buvo talentingas žmogus. Kartu pratempėme metus, sūnus iki šiol jo nėra matęs.
Nesakau, kad užsienyje to nebūna, bet mano pažįstami ispanai to nesuprastų.
– Todėl jūs su Lino gražiai ir laimingai kartu 15 metų?
– Pirmuosius septynerius dažnai skirdavomės. Manau, kad yra nedidelis procentas porų, kuriose žmonės tinka vienas kitam tobulai, visos kitos turi mokytis sugyvenimo technikos. Mudu pykdavomės dėl neišplauto puodo, ne vietoje paliktų batų. Tai smulkmenos, kurios dengia tavo egoizmą, norą pakeisti kitą žmogų, nenorą priimti jį tokį, koks yra.
Po paskutinio barnio, kai labai pavargome, pasiūliau nueiti pas psichologę.
Iki šiol nežinau – ji buvo išmintinga ar ypatingo kvailumo. Ji paklausė, kiek vaikams metų, kiek man.
„Kas tave ims, kai tau tiek metų, ir dar su dviem vaikais?! Tu pasižiūrėk, kaip atrodai!“ – toks buvo psichologės komentaras.
Po to pokalbio išėjau tokia „susipaprastinusi“! Žiūriu į savo vyrą ir galvoju: Dieve, kaip gerai, kad jis su manimi gyvena, vaikus myli, prižiūri. Man nieko daugiau nereikia. Nežinau, ką psichologė pasakė Lino, mat susitikimai vyko atskirai, bet nuo to karto gyvename labai gražiai.
Mes iš tų porų, kurios niekada nesiskiria, bent jau kai Lino būna Vilniuje, nes dalį mėnesio praleidžia čia, dalį – Ispanijoje. Mes kartu kaip tie du paukščiukai. Kai išeinu į darbą – Lino tai pats blogiausias gyvenimo momentas tą dieną.
Dabar mes vienas kitam nebekeliame problemų, daug ką nurašome į nuostolius. Atsipalaidavome dėl tvarkos, jei jis tų batų nepadeda į vietą – aš juos sutvarkau. Be to, kai atsirado pinigų, nusisamdėme namų tvarkytoją. Nuostabu – ji ateina su šypsena, mudvi išgeriame kavos, žmogus sutvarko namus, ir tai išsaugo tavo šeimą.
– Gal bendro gyvenimo pradžioje trukdė tai, kad buvote tikriausiai išlepinta – jūsų tėvai Eugenija ir Vytautas Karčiauskai yra žinomi juvelyrai, greičiausiai ir gyveno pasiturimai?
– Tėvai mano jaunystės laikais nebuvo pasiturintys, aš niekada neturėjau džinsų, nes jų man negalėjo nupirkti. Nuo vaikystės dirbau pas tėvą pameistre – poliravau kirvių rankenas. Studijuodama nuo pirmo kurso dirbau graikų skambučių centre, paštininke.
Štai mano vyras – iš pasiturinčios šeimos, visada turėjo dvi tarnaites, jis įpratęs, kad buitis pati susireguliuoja. Bet jis be galo darbštus, atsakingas ir šiaip geras žmogus. Labai myli vaikus – geresnio tėvo mano vaikams negali būti.
– Kada, Jurga, jautėtės blogiausiai?
– Kai pasiėmusi vos metukų sūnų išėjau iš namų kaip stoviu. Grįžau pas tėvus į Klaipėdą. Buvo sunku – juk dar turėjau baigti studijas. Bet aiškiai suvokiau, kad šalia esantis žmogus negali manęs skriausti, vaikas neturi matyti tokių nesąmonių. Suvokiau, kad viską nutraukti reikia, kol vaikas dar iki galo nesupranta, kas vyksta.
Tai buvo depresyvus metas, netekau 10 kilogramų. Psichiatrai gal būtų nustatę diagnozę, nes į sesers (vitražistės Lauros Karčiauskaitės-Potet. – Red.) vestuves atėjau su juodu kostiumu, skrybėle ir saulės akiniais! Gerai, kad sesuo tik pasijuokė.
Todėl aš dabar atkreipiu dėmesį į socialinę smurto prieš moteris reklamą. Turi poveikį, kai pamatai žurnale straipsnį ta tema ar stende skelbimą su pagalbos numeriu. Gerai, kai turi draugę, kuri tau pasako: „Gana, ištrauksiu tave iš čia.“
Aš jokios pagalbos neturėjau, nes man buvo gėda apie tai kalbėti. Net tėvams iki šiol nelabai ką esu sakiusi.
– O kada jautėtės laimingiausia?
– Dabar. Tikrai! Iki šiandien išgyvenome, esame sveiki, turime du vaikus. Namuose laukia vyras ir tuoj eisime pietauti. Sėdžiu ant fotelio vidury Vilniaus – ko dar žmogus gali norėti?
– Ko nors nauja pavasariui, – bandau juokauti, tikėdamasi, kad menininkei spinta rūpi mažiausiai.
– Ką tik grįžau iš Paryžiaus ir viską, ko norėjau, ten nusipirkau. Tai medikų chalato stiliaus žydra suknelė, smėlio spalvos bateliai ir labai gražus juodas švarkas. Nors perku ir kuriu atsakingai – pasaulis ir taip pilnas šiukšlių, nereikia jų dauginti.
– O jūs turite kokių nors kaprizų, kuriuos kartais išpildote?
– Leisti laiką su draugėmis pabėgus iš šeimos, – juokiasi Jurga. – Pavyzdžiui, prieš tris dienas gal 12 valandų praleidau su drauge. Tupėjome restorane nuo ryto iki vakaro, turėjome labai daug ką aptarti.