Dabar Erika mėgaujasi motinystės akimirkomis ir pirmais kartais, patirtais su vaikais. „Juk laikas taip greitai bėga. Nė nepajusiu, kai vaikai pradės eiti į darželį, mokyklą“, – sako Erika.
– Kaip šeiminiai įsipareigojimai pakeitė jūsų gyvenimą?
– Laiką ir dėmesį, kurį anksčiau skirdavau sau, dabar skiriu vaikams, vyrui ir mamai.
– Merūnas dažnai būna išvykęs, visa našta gula ant jūsų pečių. Ar sunku?
– Be abejo, sunku. Trūksta tėčio, vyriškos rankos, bet ką padarysi. Juk taip gyvena 90 procentų visos Lietuvos.
Atsiradus rūpesčiams niekas neklausia, ar pajėgsi susidoroti. Imi ir susidoroji. Stengiesi nesustoti, judėti į priekį.
– Galbūt jau teko samdyti auklę vaikučiams?
– Vaikus gimdome sau, o ne auklėms. Nė viena auklė vaikui nebus tokia artima kaip mama. Ilgiausiai su vaikais esu išsiskyrusi ne visai dienai.
Kai nusprendžiu pailsėti keletą valandų, vaikus prižiūri mano mama. Ji pataria, dalijasi savo patirtimi, bet neperša savo nuomonės, sugeba išlikti taktiška.
Net negaliu pagalvoti, kad galėčiau praleisti naktį atskirta nuo savo vaikų. Kol kas jie – pernelyg mažos ir trapios būtybės.
– Papasakokite, kokie yra jūsų vaikai? Naktimis dažnai tenka keltis?
– Ir naktimis, ir rytais saldus miegas yra sudrumsčiamas vaikučių. Ajus labai smalsus, veiklus, norintis bendrauti ir sunkiai nustygstantis vietoje. Jis jau būdamas devynių mėnesių pradėjo siaubti namus. Herkus kol kas ramesnis, bet, ko gero, tai tyla prieš audrą. Manau, kad jis bus toks pašėlęs kaip ir Ajus.
– Kokiais momentais jums būna sunkiausia?
– Jaučiausi išsekusi, kai trūksta miego. Psichologiškai galiu pakelti labai daug, bet kūnas siunčia signalus, kad galbūt reikėtų daugiau laiko skirti poilsiui. Tokiais momentais paprasčiausiai reikia miego, saulės ir gyvenimas vėl pasidaro gražus.
– Kokias vertybes norėtumėte įskiepyti savo vaikams?
– Ne taip svarbu, kuo jie dirbs, svarbiausia, kad būtų geri žmonės ir nesuteiktų kitiems skausmo, būtų mylintys, sąžiningi ir sau, ir kitiems. Svarbu, kad jie gerbtų tėvelius, turėtų tvirtą nuomonę.
– Vaikai yra jūsų gyvenimo džiaugsmas, tačiau galbūt juos augindama turite kai ką paaukoti?
– Kaip ir kiekviena motina, turiu ką nors aukoti, tačiau ta auka labai maloni. Gimus vaikui mažiau laiko lieka vyrui. Ne visi vyrai tai supranta, tačiau tai turėtų būti natūralus ir visiškai suprantamas dalykas.
– Kaip Merūnas reaguoja į tai, kad gimus vaikams daugiau dėmesio skiriate jiems?
– Jis supranta, kad taip yra dėl didelės meilės mūsų vaikams. Mums abiem dabar svarbiausia – vaikai.
– Merūnas yra iš tų tėvų, kurie rodo iniciatyvą prižiūrint vaikus ar leidžia daugiau pasireikšti jums?
– Viskas priklauso nuo moters. Kokią šeimą ji kurs, tokią ir turės. Kiek pastumsi vyrą, tiek jis paveš.
– Kaip gimus vaikams puoselėjate romantiškus savo ir Merūno santykius?
– Mes vienas kitą labai gerbiame, mūsų santykiai kupini šilumos. Vaikai mums suteikė pilnatvę.
Gimus Herkui dažniau būnu viena, Merūnas turi dirbti. Tad jam grįžus šiek tiek sunkoka pagauti gyvenimo kartu ritmą. Laikas tiesiog tirpsta, savaitės, mėnesiai bėgte prabėga.
Kai turėjome tik Ajų, buvo daugiau laiko mėgautis tarpusavio santykiais, dabar jo mažiau.
– Kokioje šeimoje jūs pati užaugote?
– Užaugau tik su mama. Buvau vienturtė ir šiek tiek lepinama. Augdama visada svajojau turėti sesių ar brolių.
Mano mama – konservatyvi, griežta, tačiau ji – mano autoritetas. Nors buvo griežta, visada atsižvelgdavo į mano nuomonę. Ji turi tvirtas moralines vertybes ir jas išugdė man.
Buvome ir esame draugės. Mamai baigus darbą stengdavomės praleisti kuo daugiau laiko.
Atmintyje yra išlikęs jaukus prisiminimas, kai drauge važinėdavomės riedučiais.
Man užtekdavo piktesnio mamos žvilgsnio ir suprasdavau, kad kažką darau negerai. Mama niekada nėra pakėlusi rankos prieš mane. Nors, pamenu, vieną kartą kvaršinau jai galvą, prašydama išleisti į lauką, jos kantrybė trūko, gavau į kailį. Po to abi nusikvatojome, ir konfliktas išsisprendė.
– Kaip mama jus lepindavo, pirkdavo viską, ko panorėdavote?
– Mane lepindavo ne materialiais dalykais, o dėmesiu.
– Sakoma, dukroms pagimdžius santykiai su mamomis dar labiau sustiprėja. Taip yra ir jūsų atveju?
– Tikrai taip. Visada buvome artimos, tačiau dabar dar artimesnės. Dabar puikiai suprantu kai kuriuos mamos veiksmus auginant mane.
Bijoti dėl vaikų, juos saugoti – labai didelė atsakomybė. Atrodo, kad galėtum padaryti bet ką, kad tik vaikas visada būtų saugus ir sveikas.
– Kartais pasižadame, kad savo vaikų neauklėsime taip, kaip tėvai auklėjo mus. Ar turėjote ir jūs tokių pamąstymų?
– Esu pasižadėjusi, kad darbas netaps svarbesnis nei šeima. Mano mama buvo darboholikė, kartais pasigesdavau jos šalia. Laukdavau grįžtančios iš darbo. Savo vaikams noriu skirti kuo daugiau dėmesio.
– Kaip pasilepinate laisvesnę akimirką?
– Dabar tokių akimirkų mažai, tačiau jei randu progą, padirbėju. Šiuo metu mano svajonės yra daugiau nei žemiškos. Tai – miegas ir gera knyga.
Daugiau – antradienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
