Ne, ji nenutrenkė prieš keturis mėnesius gimusio sūnaus Jono Antano ir neišlėkė beatodairiškai tenkinti savo karjeros troškimų. Viskas Rūtos gyvenime tiksliai pasverta miligramais, būtų galima pajuokauti: juk ji baigusi medicinos mokyklą ir įgijusi vadybos bakalauro diplomą.
Taip, ji elgiasi skrupulingai. Štai užsisako kavos, o karšto pieno šlakelis būtinai patiekiamas atskirai. Jei būtų sumaišyta, Rūta tokios kavos negertų.
Bet kava – didžiausias mažytis dienos malonumas, dar gardesnis šiuo metu, kai Rūta krūtimi maitina kūdikį ir kiek panorėjusi jos gerti negali.
Tuo metu, kai kalbamės, praėjusio gruodžio pradžioje gimęs sūnus Jonas Antanas atiduotas Rūtos tėvelių priežiūrai.
Greitas grįžimas į darbą – moters kruopščiai apgalvotas. Jei ji televizijos sezono viduryje pavaldiniams būtų pranešusi apie atsidėjimą motinystei, griūtų ne vieno gyvenimas. Tai ne vienam reikštų nedarbą, o juk ne vienas kolega turi paėmęs paskolą.
„Turiu žmonėms mokėti atlyginimus. Be to, negaliu sau leisti prabangos nedirbti – privalau prisidėti ir prie šeimos biudžeto“, – sako Rūta.
– Moterys pavydžiai kalba, kad puikios figūros Rūta Mikelkevičiūtė soti tik salotos lapu. Tai tiesa?
– Taip, ir dviejų lapų jai per daug! Tikrai taip, – juokiasi Rūta. – Daug apie save esu girdėjusi kalbų, anksčiau reaguodavau – gindavausi, vėliau gandai kėlė juoką, o dabar – apatiją.
Laukdamasi sūnaus, galima sakyti, beveik nepriaugau svorio, na, gal kelis kilogramus, o dabar kelis net numečiau. Užtai sūnaus žandai plyšta! Ir vėl girdžiu kalbas, kad badauju ir esu gyva tik oru.
Girdėjau net, kad iš tiesų nesilaukiau, – nešiodavausi pagalvę po drabužiais, kad įsivaikinčiau kūdikį, – vos nenugriuvau tai išgirdusi!
Aišku, mažylis iš globos namų – nuostabi mintis, bet tai juk galima padaryti be jokių spektaklių.
Laukdamasi Jonuko jaučiausi taip, it nuolat supčiausi, – amžinas šleikštulys neleido kirsti iki soties, o ir sūnus, matyt, ėmė iš mamos viską, ką galėjo, todėl aš, priešingai nei daugelis, turėjau rūpintis ne kaip nepriaugti, o kaip nenumesti svorio. Mano gydytojas liepė net valgyti kuo daugiau angliavandenių – bandelių, saldumynų.
Įsivaizduojate, kokia laiminga moteris buvau, – oficialiai liepta valgyti saldumynus! Bet aš visiškai abejinga saldumynams, todėl važiuodavau į lietuviškų patiekalų restoraną cepelinų! Po vienos tokios cepelinų vakarienės išvažiavau tiesiai į gimdymo namus, – entuziastingai kloja Rūta. – Mano genai turbūt tokie, kad nestorėju, be to, esu judrus žmogus – vietoje negaliu sėdėti, o ir nekišu į skrandį visko, kas pakliūva, be to, sportuoju ir nekenčiu apsileidėlių. Apsileidusi moteris, mano galva, nemyli nei savęs, nei šalia esančio vyro, nei aplinkinio pasaulio.
Kita vertus, aš – televizijos laidų vedėja, turiu gerbti žiūrovą, tad privalau būti pasitempusi. Be to, man tiesiog reikia fizinių jėgų.
Pabandykite visą dieną pastovėti ant kojų ir nieko nedaryti. Galite nestovėti, sėdėkite – pamatysite, kaip tai nelengva fiziškai, o dar reikia vesti diskusiją, sekti pokalbį, stumti jį į priekį ir nenusišnekėti, nors žurnalistikoje nėra kvailo klausimo, yra tik kvailas atsakymas.
Ateina į filmavimus moterys nutįsusiais sijonais, nežinia kada plauta galva, netvarkytomis rankomis, žiūri į pasitempusius kitus pašnekovus ir paniekinamai stebisi: kam čia tiek išsipustyti – suprask, kokia tuštybė. Bet juk tu, atėjusi į filmavimą, tarsi ateini į svečius į kiekvieno žiūrovo namus! Tai elementari pagarba kitam.
Man netinka posakis: „Svarbu, kad vidinis pasaulis gražus.“ Nieko panašaus.
Vidinis gražus pasaulis būtinas, bet graži siela – gražiame kūne. Nekenčiu kraštutinumų.
Bet kai kada tenka sutrikti. Štai mano keturiolikmetė dukra Dominyka, žiūrėk, vakare ima ir suvalgo tris cepelinus. Kokius tris – apsisuka ir vėl sukerta tris. Be to, kaip ir dažnas paauglys, ji labai mėgsta miltinius patiekalus, o daržovių purtosi. Bandau kalbėtis apie sveiką maistą, ji atšlyja ir palaimingai sako: „Mama, bet užtai aš turiu laimingą vaikystę.“
– Dabar tokia jautri aplinka svorio klausimu. Štai neseniai nuskambėjo vienos žinomos moters pareiškimas feisbuke apie toli gražu ne modelio matmenų 16-metę. Nebijote apie svorį, mitybą, išvaizdą kalbėti viešai?
– Niekada nesirenku tik juodos ar tik baltos spalvų. Bet kad nutukimas sukelia daugybę ligų – faktas.
Mane stulbina patyčios viešojoje erdvėje. „Višta, stora, kvaila beraštė, nupudruota žvaigždė, emigravai – ir gerai, durniau!“ – tokiais ir panašiais paniekinamais žodžiais vienas kitą viešojoje erdvėje vanoja net mūsų garsenybės – politikai, artistai, žurnalistai, stilistai ir ekonomistai. O kiek džiaugsmo iš to aplinkiniams!
Pasityčiojai – tu šaunus, nepritarei – nevykėlis. Patyčios netgi tapo tiesiu keliu į žinomumą – pasityčiojai feisbuke iš garsaus žmogaus, apdrėbei jį, žiūrėk, tuoj antraštė žiniasklaidoje: „Pilietis X sumalė į miltus žvaigždę“, ir visa minia ošia iš pasitenkinimo. Dar keli panašūs įrašai feisbuke, ir tu jau garsenybė!
O kiek tyčiotasi iš feisbuko žvaigždutės Monikos Šalčiūtės, beje, našlaitės?
Nėra jokios pateisinamos priežasties tyčiotis, net jei žmogus patologiškai trokšta dėmesio, – tyčiotis tiesiog žema! Galime ginčytis iki pamėlynavimo, kas tai – laisvas žodis, nuomonė ar elementariausios patyčios?
Bet vaikų psichologai jau skambina pavojaus varpais: patyčios tapo mūsų bendravimo forma. Garsūs žmonės, tyčiodamiesi vieni iš kitų, jaunimui rodo pavyzdį, kaip reikia bendrauti, jei nori būti kietas.
O pagalbos linija per dieną sulaukia 350 vaikų skambučių! Galiu tik įsivaizduoti, ką jautė vieno muzikinio šou nugalėtoja, viename portalų išvydusi straipsnelį apie save su antrašte: laimėjo dėmesio ištroškusi vištelė...
– Bet jūs puikiai žinote, kad kuriamas toks produktas, kuris bus vartojamas, perkamas, skaitomas, žiūrimas.
– Visa bėda, kad sąlygos žiniasklaidai sudarytos tokios pat kaip verslui. Jūs nežiūrite laidos – mes ją išjungiame. Tarsi keptume bandeles. Pirkėjai neperka bandelės su razinomis – kepu kitokią. Bet tai pavojinga, nes žiniasklaida nėra elementarus verslas, jis formuoja visuomenės požiūrį. Tai milžiniškas ginklas.
Ji gali suformuoti tokį kartos požiūrį, kad nežinosi, ką daryti. Jei nemokėme jaunimo mylėti Tėvynės ir šeimos, o tai, pasirodo, nėra savaime suprantama, kodėl stebimės, kad jis mieliau renkasi Angliją, o pakviestas į kariuomenę pirma paklausia, kas jam už tai mokės.
Vyksta amžina kova tarp televizijos ir žiūrovų ar spaudos ir skaitytojų. Komentatoriai putoja: „Kokį šūdą mums rodot, rašot, mes to nežiūrim, neskaitom.“ Mielieji, baikite vaidinti cirką, mes matome kreives, ką jūs žiūrite ir ko ne, apie ką nesustodami šnekate, o ko net nepastebite!
– Nejaugi mes tokie primityvūs – domina tik gandai, svetimos dramos?
– Žinoma, kad ne tik, bet iš esmės taip. Žvaigždę žmogus keikia, bet jam smalsu, su kuo ji miega, ką valgo ir kur gyvena. Faktas. Ir nereikia to gintis, juk toks smalsumas žmogaus nepadaro mažiau protingo. Tai tiesiog žmogiškos silpnybės, su kuriomis labai smagu gyventi, – su šypsena užbaigia Rūta.
– Tuomet kaip jaučiatės jūs – žmogus, įkūręs „Mamų uniją“, skirtą padėti šeimoms, auginančioms vėžiu sergančius vaikus, ir kartu kuriantis produktą, kuris turi įtikti masėms?
– Manęs nestebina, kad žiūrimiausios yra skandalingos laidos. Bėda tada, kai nebelieka programoje pusiausvyros. Tačiau keletą kartų per metus leidžiu sau užsimerkti prieš krintančius skaičius ir kuriame, kaip sakau, „misijines“ laidas, pavyzdžiui, apie beglobius gyvūnus, o tokių turiu ir aš namuose, ir mano tėvai.
Savoje laidoje skatinu paimti gyvūną, nutrenktą į prieglaudą. Tačiau kitą dieną, nepaisant feisbuke prirašytų ditirambų, kad pagaliau – kokia šaunuolė televizija, parodžiusi laidą apie tikrąsias vertybes, matau liūdną vaizdą reitingų lentelėje. Ir galbūt sulaukiu griežto programų direktoriaus skambučio: „Ką rodom?!“
Tas keikiamas reitingas nėra mistinis žodis, tai – žiūrovas: jūs, aš, kaimynas ar uošvė. Televizijoje dirbantys žmonės nėra idiotai, nesugebantys arba nenorintys kalbinti rašytojų, dailininkų, vytelių pynėjų ar kanklininkų. Deja, kuriame produktą, kuris yra perkamas.
Žinoma, pasitelkiu gudrybes, kad galėčiau pasiekti kompromisą. Tarkim, kviečiu į itin žiūrimą laidą ne tik žvaigždes, bet ir nežinomus, negirdėtus, bet turinčius ką pasakyti žmones.
Šį ketvirtadienį laida „Valanda su Rūta“ ir bus tokia – su kilnia misija. Su „Mamų unija“ raginsime žiūrovus aukoti pinigų vėžiu sergantiems vaikams. Bus sunku. Ruošdamasi laidai susipažinau su penkiolikamete našlaite.
Negana to, kad mirė jos mama, patekusi į vaikų namus mergaitė susirgo vėžiu. Klausiau, kas sunkiausia tokiu baisiu periodu. Pasirodo, net ne diagnozė, o tai, kad neturėjo žmogaus, kurį galėtų apkabinti.
Tos merginos skruostais ašaros byrėjo kaip pupos. Man skauda dėl vaikų globos namuose, nes jie neturi nieko. Nekalbu apie saldainius, dviračius, batus ar kompiuterius, kalbu apie žmogų, kuriam paliktas vaikas nuoširdžiai rūpėtų!
Prašysiu žmonių atverti širdį ir padėti, – pasakojant apie tai Rūtos akyse sužvilgo ašaros. – Ne viskas skaičiuojama reitingais ir pinigais. Po tokių laidų ir žiūrovus apima ypatingas jausmas. Juk gera, kai gali prisidėti. Jausmas, kai duodi be noro gauti atgal, augina tavo sielą. Man tai svarbu.
– Ar šiandien galėtumėte prisiminti ir prisipažinti, dėl ko buvo nesmagu, ką savo darbe padarėte ne taip, dėl ko apgailestaujate?
– Tikrai taip. Per 20 darbo metų televizijoje klaidų būta ne vienos. Tai normalu, nes neklysta tik tas, kuris nedirba. Mes juk žmonės – galime ir netyčia įžeisti, pagaliau tavo pačios nuomonė gali keistis, nes subręsti.
– Kaip jūs buvote auginama, kad šiandien rūpinatės ir beglobiais gyvūnais, ir sergančiais, paliktais vaikais?
– Niekas mano sąmonės kryptingai neformavo, nevedžiojo po vaikų namus ar gyvūnų prieglaudas.
Galbūt, jei tikėtume karmos dėsniu, ko nors Mikelkevičiūtė yra prisidirbusi ankstesniuose gyvenimuose, – juokiasi Rūta. – Kartą einu vaikų namuose tarp lovyčių, gal 2–3 metų berniukas atsargiai mane paliečia. Nesulaukęs neigiamos reakcijos ima čiupinėti atidžiau, glostyti, tempia mane parodyti, kaip moka naudotis puoduku, užsisegti kelnytes ir net apsiauti batukus. Tik batukai berniuko – rožiniai... Mažylis ima mano rankas ir jomis glosto sau galvytę... Kai reikia atsisveikinti, mažiukas sėdi sutrikęs ir visai nenori rodyti „ate“.
Nuostabus vaikas. Klausiu vaikų namų direktorės, kodėl jo niekas neįsivaikina. Pasirodo, tėvas ateina kartą per pusmetį ir vis žada pasiimti. O iš tiesų jis griauna vaikui gyvenimą, nes nei pats augina, nei kitiems duoda.
Viena diena vaikų namuose – tai prarasti metai normalaus gyvenimo, tas kvapas įsigeria į vaiko sielą, paskui ištrinti jį labai sunku. Štai kodėl vaiką svarbu kuo greičiau ištraukti iš valdiškų namų.
Turiu draugų, paėmusių vaikų iš globos namų, jie pasakoja, kad gausybė sutrikusio elgesio momentų pranyksta per pirmą pusmetį normaliomis sąlygomis, kai vaikas turi mamą ir tėtį, savo lovytę, savo – o ne visų – meškiuką ir puodelį arbatai.
O štai dėl rūpinimosi gyvūnais įtakos gal turėjo seneliai. Pas juos visuomet būdavo priklydusių kačių. Pamenu, buvau labai maža, kai priėjau prie taburetės, ant kurios sėdėjo senas 16 metų katinas. Man net nereikėjo pasilenkti – dar buvau tokia pyplė – ir kad bučiuoju tą apsiseilėjusį seną katiną!.. Labai jį mylėjau.
Dabar kalbant iškilo ir močiutės paveikslas. Kaimo moteris, pasitikdavusi mus su cepelinais. Tačiau mudvi kartu išgyvenome tokių akimirkų, kai pamačiau nebe močiutę su skarele, o tikrą Moterį.
Guli ji reanimacijoje po infarkto. Gydytojai pranašauja, kad ryto gali nesulaukti. Atlekiu, o mano babytė pareikalauja atnešti jos kvepalus „Chanel No5“.
„Kam tau, močiute, reanimacijoje kvepalai?!“ – klausiu.
„Kaip galiu nepasikvepinti?“ – atsako babytė.
O tuomet ligoninei vadovavo Antanas Vinkus – jis nuo ankstyvo ryto apeidavo visas močiutes, išbučiuodavo joms rankas ir skruostus. Įsivaizduokite, kaip pakiliai jautėsi tos kaimo moterys!
Guli mano babytė ligoninėje po antro infarkto. Laukiu atsigaunant, ji atsimerkia. Bet, užuot pasidžiaugusi, kad mato anūkę, ji paklausia, kas tas gražus jaunas vyras, kuris ją lanko. Tuomet ja rūpinosi kitas daktaras – įspūdingos išvaizdos ir labai geros širdies kardiologas Pranas Šerpytis.
Tuomet suvokiau, kad mes, moterys, visos tokios pat ir moteriški dalykai mums rūpi net mirties patale. Taigi moteriškumo sėmiausi iš močiutės. Ji mokė ir kokį vyrą rinktis.
Pusantrų metų rašau knygą dukrai tarsi kokią mamos bibliją. Noriu, kad kai manęs nebus, ji žinotų, kaip ją myliu! Štai ten ir dedu visus močiutės patarimus, kurie yra mano pačios išbandyti ir veikia, – iš tikrųjų!
– Gal galėtumėte bent keliais pasidalinti – praverstų ne tik Dominykai.
– Apie juos esame šimtą kartų girdėjusios, tik gal nestabtelime, kol gyvenimas nepriverčia. Tie patarimai – amžių senumo, tačiau veikia.
Štai vienas: tekėk už paprasto kaimo bernelio. Tai nereiškia – kvailelio, o jaunuolio, orientuoto į šeimą, darbą, vaikus, o ne į karjerą, pinigus, draugus. Meilę žudo ne tik skurdas, bet ir dideli pinigai! Prie tokio stovės turto ištroškusių moterų minia ir tau bus sunku.
Dar mano močiutė sakydavo žiūrėti, iš kokios šeimos vyras kilęs. Matydamas netikusį tėvų bendravimo modelį greičiausiai ir jis tokį perims.
Be to, reikėtų būsimajam duoti gerai išgerti, net nugirdyti ir pažiūrėti, kaip jis elgiasi, – ar kelia „ciongą“, kaip elgiasi kitą rytą, nes su alkoholiku ar agresyviu žmogumi gyventi baisu.
Pravartu ir išvykti į kelionę, kurioje niekas nesuorganizuota, kur daug problemų ir nuovargio.
Tuomet išvysi – vyras reiškia pretenzijas, neša tavo lagaminą ar dar užkrauna ir savąjį, kad ir perkeltine prasme. Tai smulkmenos, kurios išduoda, kaip jis elgtųsi kur kas rimtesnėse situacijose nei kelionė.
Visa tai išbandžiau net nesąmoningai, nieko specialaus neruošdama, juk bendraujant su žmogumi likimas pažeria įvairių išbandymų. Iš tiesų močiutės pamokymai pravartūs.
– Tuomet labai įdomu, ką jūs manote apie pastaruoju metu populiarų indų vedų nagrinėjimą, mokymąsi atskleisti moteriškumą? Kaip jums patinka mintis apie moters nuolankumą, vyro jėgos atsiskleidimą šalia tinkamos partnerės ir nuosmukį?
– „Nuo geros žmonos vyras nebėga“ – oi, kaip pyksta moterys, girdėdamos tokį vyrų posakį. Bet, mielos damos, juk nuo gero vyro jūs taip pat nebėgate. Tiesą sakant, jūs nebėgate net nuo prasto, kuris jums neduoda pinigų lūpų dažams, merkia akį kaimynei, o supykęs net trinkteli jums į kuprą. O turėtumėte! Šalia vieno žmogaus mes augame, mums gera, šalia kito – nykstame.
Beje, vyro gyvenimas taip nepriklauso nuo moters, kaip moters nuo vyro. Juk ir gamta, ir visuomenė moteriai užkrovė kur kas daugiau pareigų.
Jeigu vyras dirba paromis, jis – šaunuolis, stengiasi dėl savo šeimos. Jeigu moteris taip daro, ji – beširdė motina, apleidusi šeimą. Jeigu ji sėdi tik namie su savo 6 vaikais, kepa pyragus, vėl blogai – višta perekšlė! Ar kas nors taip reguliuoja vyrus?
Mano galva, jei norite kepti pyragus ir būti namie, auginti šešis vaikus, – prašom, darykite tai. Darykite tai, kas patinka ne jūsų vyrui, kaimynams ar uošviams, bet jums, ir neklausykite aplinkinių, nes gyvenimas vienas, trumpas ir trapus.
Mačiau daug nelaimingų moterų, kurios šeimai paaukojo viską. Taip, šeimai reikia daug, bet negali išsižadėti savęs, nes vaikams užaugus gali likti be nieko – ne tik be mėgstamo darbo, pomėgio, galbūt ir be vyro, nes jis gali išeiti pas įdomesnę moterį.
Gerai, jei gyvenai harmonijoje su savimi, bet jei viską darei dėl kitų? Tau – 40 metų ir tu supranti, kad viskas tebuvo paradas kitų akims, – neįkopei į Everestą, nors tai buvo tavo svajonė, nepradėjai savo verslo, nes su vyru nusprendėte, kad vaikams reikia mamos, nors taip skaudėjo širdį, tu net pasakei „ne“ Jurgiui, kuris per eilinį tavo barnį su vyru pasiūlė gyventi su juo! Paskui moterys zyzia: „Atidaviau savo gražiausias dienas.“ O kas tavęs prašė?
Man patinka skraidyti, kurti projektus. Keisčiau gyvenimą, jei jis man netiktų. Kartais atrodo, kad turiu tiek energijos, jog galiu sprogti, aplinkiniai juokauja, kad jei gaminčiau elektrą, pusę Vilniaus apšviesčiau. Man nuobodu virtuvėje. Štai Beata Nicholson vis kvietė į laidą – įspėjau, kad aš negaminu, nebent galiu pasūdyti lašišą. Iškepčiau ir pyragėlių – rasčiau internete receptą, bet tai man neteikia malonumo. Kai sutikau ateiti pas Beatą, vyras nuoširdžiai pasidomėjo – ką gi aš veiksiu toje laidoje?
Daugiau – antradienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
