Situacija delikati, iki šiol Rimas buvo žinomas dėl savo darbo radijuje, televizijoje, svariai istoriją papildė jo kuriami dokumentiniai filmai. Jo vardą puikiai žino motociklininkų bendruomenė – Rimas įkūręs žurnalą motociklininkams „Biker Baltics LT“, yra jo redaktorius.
Per šiuos metus R.Bružas užsimojęs sukurti šešių dalių dokumentinių filmų ciklą LRT „Teisė būti“, skirtą Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui.
Žurnalas „Biker Baltics LT“ – Rimą „vežanti“ nuostabi darbo ir pomėgio dermė.
Trečia jo veikla – LRT radijuje rengiama „Aktualijų studija“.
„Atsakingiausias mano projektas – tėvystė. Žurnalo straipsnį gali atidėti, dokumentinio filmo montavimo laiką pakeisti, o nei šešerių su puse metų Marijai, nei dešimties mėnesių Simonui nepasakysi „palauk“, – sako Rimas.
Pokalbio susitinkame netoli jo dukters darželio sostinėje – tėvas paims dukrą ir jie vyks į dailiojo čiuožimo treniruotę.
– Koks jūs esate tėvas? Viena mano herojė sakė nesuprantanti moterų, besidžiaugiančių, kad vyras padeda auginti vaikus. Neva, koks padeda, juk vaikų auginimas – dviejų žmonių darbas.
– Kaip sakoma, nereikia stengtis būti geriausiu tėvu, užtenka būti pakankamai geram. Mes su žmona Indre žinojome, kad jai reikės grįžti į studijas, kai Simonui sueis trys mėnesiai. Indrė yra veido chirurgė, dirbantis žmogus, tačiau dar papildomai nori baigti bendrosios medicinos studijas. Palaikau ją.
Nebuvo dvejonių, kad elgsimės kitaip, nes Indrė būtų praleidusi ilgą mokymosi laikotarpį. Be to, mano grafikas gana laisvas. Taigi iki pietų su Simonu būnu aš, paskui pagrindinę estafetę perima Indrė. Taip, mes vaiką auginame kartu.
Man mano vaikai netrukdo, noriu dalyvauti ir dalyvauju jų gyvenime tiesiogiai, ne vien džiugiais fasadiniais momentais. Su Simonu lengviau, o Marija auga, jai kyla jos amžiui nebūdingų dilemų dėl jos statuso mano šeimoje ir kitų labiau jos amžiui derančių širdgėlų. Tačiau su Marija mūsų ryšys puikus, pavyksta išsiaiškinti.
– Kaip bendravote su Marija, kai ji buvo mažesnė?
– Mes – veikikai. Jei važiuojame pas senelius, pakeliui pasidarome ekskursiją į kokią Panemunės pilį, jei būname Vilniuje – susidarome savaitgalio planą, vos spėjame suktis. Dažnai ją kartu veždavausi į motociklininkų renginius ir į televiziją. Prieš metus vedžiau TV3 laidą „Vilnius gyvai“, Marija nepraleido nė vieno filmavimo.
Mudu kartu ruošiame maistą. Žinau, kad jei vaikui ko nors neleisi, vėliau nepriprašysi. Tad terliojamės su virtinukų tešla ar blynais – tegul ir ilgiau, nei padaryčiau vienas, bet kartu su Marija.
Su ja labai įdomu. Dabar atėjo futbolo laikas. Nusipirkome kamuolį, darysime tikrus vartus.
– Kokie jūsų su Simonu ritualai?
– Jis yra mano kantrybės ugdymo kurso profesorius. Indrė ryte išėjusi į mokslus, tenka kažkaip suktis ir apie daug ką vadovėliuose nerašoma. Vaikai tokie skirtingi, kad net patirtis su Marija ne visada gelbėja, todėl žmonos telefonas neretai per paskaitas kaista nuo mano žinučių.
Simonui esu dėkingas už tuos beveik visų metų laikų rytus, kai jis miega vežime lauke terasoje po pusryčių. Iki tol nesu matęs tiek gamtos, nors joje gyvename. Negi prisiversi ryte kelias valandas stebėti mišką, paukščius, klausytis garsų ir stebėti besikeičiančią gamtą?
– Kodėl dabar jums prireikė teismo pagalbos? Juk dažnai matotės su Marija, jums skiriantis su pirmąja žmona bendravimo su vaiku laikas aptartas teismo nutartyje.
– Sprendimas brendo ilgai, ir situacija tik blogėjo. Mes matomės, kaip, ko gero, daugelis išsiskyrusių tėvų – kas antrą savaitgalį. Yra detalių, kurių nesirengiu aptarinėti, bet, manau, normalu, kad vaikas galėtų paskambinti tėvui, kai jo pasiilgsta.
Mano galva, turėtų būti savaime suprantama, kad vaiku rūpinasi tėvas, kai mama neturi galimybių. Man neatrodo gerai, kad tėvas nedalyvauja organizuojant vaiko popamokinę veiklą ar renkantis mokymo įstaigą. Esu įsitikinęs, kad tėvas privalo žinoti apie savo vaiko sveikatos būklę jam susirgus, ir nesutinku, jog tėvo pareiga vien užpildyti logistikos spragas.
Neabejoju tėvo vaidmens svarba vaiko gyvenime ir tai neturi nieko bendra su egoizmu, veikiau priešingai. Tenoriu, kad deklaruojamos lygios tėvų teisės lygios būtų ne vien Civiliniame kodekse. Tik tiek, ir nesijaučiu dėl to kažkaip negerai.
– Gal jūs neįžvelgiate subtilių dalykų, kurie svarbūs dukters mamai, ir ne jai vienai. Moteriai galbūt skaudu, kad buvusio vyro žmona bendrauja su jos vaiku, kepa jam blynus ar teikia dovanas. Gal skaudu vien nuo minties, kad naujoje tėvo šeimoje vaikas mato, kaip pora apkabina vienas kitą ar bučiuojasi. Ar pagalvojate apie tai?
– Kiekvienas turi savo vidinių demonų. Arba su jais susitaikai, arba leidi jiems galutinai sujaukti protą. Tai ne vieta empatijai skleistis. Žmonės, kad ir kokie sąmoningi būtų, pamiršta, jog vaikas yra dviejų žmonių, jis niekam nepriklauso, abu tėvai turi juo rūpintis ir turi – pabrėžiu – vienodas teises. Tai pamirštama ir tuomet vienam lieka pareigos, kitam – teisės. Manipuliacijos vaiku yra labai paplitęs reiškinys.
Į viešumą iškilus mano istorijai, sulaukiu atsiliepimų ir nemažai laiškų. Teko girdėti ne vieną atvejį apie užgautų ambicijų karus, kurie su vaiko gerove ar interesais neturi nieko bendra. Virtualiai teko bendrauti su tėvais, tapusiais manipuliacijų vaiku taikiniais ar net atviro finansinio šantažo aukomis. Dažnai kalbama apie smurtą, bet, pripažinkime, kad psichologinis smurtas, kurį patiria dažnas skyrium gyvenantis tėvas, nėra jau toks retas atvejis. Tiesiog vieni susigūžia ir tyli, kiti bando ginti savo teises.
Apmaudu, bet tėvo vaidmuo vaiko gyvenime yra įstrigęs ties vyro su rožėmis po gimdymo namų langu laikais.
Ar dažnai girdime, kad vaiko globos teisė teismo nutartimi suteikiama tėvui? Net teisėtvarkoje pernelyg gajus stereotipas, kad vaikai yra išskirtinai mamų daržas. Aš taip nemanau. Suprantu ir vertinu mamos vaidmenį, bet lygiai taip pat esu įsitikinęs tėvo svarba.
Yra toks tėvo atstūmimo sindromas. Tam, kuris gyvena su vaiku, nereikia net nuteikinėti prieš skyrium gyvenantįjį. Pakanka eliminuoti jį iš vaiko kasdienių sprendimų ir pasirinkimų, padaryti jo buvimą vaiko akyse nesvarbų, ir turėsime problemą visam gyvenimui.
– Manote, kad taip elgtis – laikytis taisyklių – paprasčiau, nei atsižvelgti į aplinkybes, kito žmogaus jausmus?
– Taip mažiau erdvės lieka interpretacijoms. Nesu geležinis žmogus, suvokiu subtilius niuansus. Mes šeimoje daug apie tai kalbamės, Marijai pabrėžiama, kad mama yra mama, o Indrė – mano žmona.
„Yra tavo šeima su mama ir tavo šeima su manąja“, – aiškiname dukrai.
Jei žvelgtume pozityviai, tai netgi privalumas.
Mūsų namuose taisyklės aiškios, viskas eina pačiu geriausiu mums visiems keliu ir dar kartą įsitikinau, kad mano moteris labai išmintinga. Mes nežaidžiame šeimos, mes esame šeima.
– Kai būnate visi namuose su Marija, ką veikiate?
– Buvimas kartu pirmiausia man rūpi dėl brolio ir sesers ryšio – noriu jį auginti.
Marijai patinka būti vyresniąja seserimi, ji kuria scenarijus, kaip vedžiosis Simoną, kai jau bus galima, kaip eis pasiimti iš darželio. Ji prašo, kad kai jos nėra, Simoną nuneščiau į jos kambarį – taip, tokį ji turi mūsų namuose, ir brolis galėtų žaisti su jos žaislais.
Brolio ir sesers ryšiui stiprinti skiriu daug dėmesio, nes jie vienas kitam visą gyvenimą bus didžiausia atrama.
Man svarbu, kad mano ir Indrės santykiuose dukra pamatytų darnios šeimos modelį – juk tai bus jos ateities gyvenimo modelis.
– Rimai, ar esate verkęs?
– Pirmais mėnesiais po skyrybų, kai po savaitgalio veždavau Mariją atgal, verkdavome abu. Nežinau, kaip atsitiko, bet mūsų ryšys iš tiesų ypatingas. Dabar susiklostė tradicija: kai vežu Mariją, susikimbame rankomis ir taip važiuojame visą kelią. Kalbamės apie tai, kas tą savaitgalį labiausiai patiko, ką veiksime kitą.
– Žinau, kaip džentelmenas nenorėsite sakyti, kodėl skyrėtės pirmąjį kartą, tačiau kodėl žmonės iš viso skiriasi?
– Dėl skirtybių, su kuriomis nebeįmanoma tvarkytis, – arba pamesi protą, arba nugyvensi ne savo gyvenimą. Yra vaikai, kurie viską mato ir jaučia. Vaikai neturi gyventi nedžiaugsmo, nedarnos, nesusikalbėjimo, nelaimės ir įtampos atmosferoje. Skyrybos – visada drama, ir ne apie kaltes kalbama. Tai rezultatas, nes klaidos ir kaltės „atsitiko“ gerokai anksčiau ir visada yra abipusės.
– Kokios tikitės baigties teisme?
– Gal nuskambės kaip lozungas, bet noriu, kad būtų gerbiamos mano teisės į vaiką ir kartu mano dukters teisės. Tik tiek. Dėl to ir kalbu viešai, noriu, kad skaitantys suvoktų – tėvas nėra vaiko gyvenime parankinė priemonė. Į teismą kreipiausi ne dėl savęs, o dėl vaiko, nes esu įsitikinęs, kad nuo to priklauso jo gyvenimo kokybė, požiūris į žmonių santykius, šeimą, santykis su savimi ir pasauliu.
– Ar įmanoma paveikti moters nusiteikimą teismo sprendimu? Ar judu su buvusia žmona buvote susėdę tartis?
– Mes gyvename teisinėje valstybėje, kitų įrankių neturime, jei du žmonės nesusišneka, kitokios išeities nėra. Jei mums būtų pavykę susėsti ir pasikalbėti, nebūtų šio teksto.
– Kokioje šeimoje augote jūs, ką svarbaus išsinešėte iš tėvų namų?
– Tėvą pamenu daug dirbantį. Jis – chirurgas. Pamenu, buvo susikonstravęs telefoną miegamajame prie lovos, o esantį koridoriuje nutildęs, kad iškvietimai į ligoninę nepažadintų manęs ir brolio. Vis tiek naktį girdėdavau skambutį, tėvo tylą ir po minutės tariamą: „Duokit mašiną.“
Grįžęs po operacijų paryčiais dar ilgai rūkydavo – reikėdavo laiko nurimti.
Ir humoras jo toks „chirurgiškai“ ciniškas, net mama kartais sako: „Tėvai, baik, tu ne skyriuje.“ Labai užsispyręs, tiesus. Turiu jo genų.
///
Sutarties sąlygomis dėl matymosi su vaikais – aštuonmete Meile ir šešerių metų Rojumi Juozu – nepatenkintas ir dainininkas Juozas Liesis (42 m.).
„Lietuvos vyrai privalo, gali ir nori kaip ir moterys prisiimti atsakomybę auginant vaikus. Teoriškai tai įrašyta Civiliniame kodekse ir vaiko teisių dokumentuose, tačiau praktiškai neįgyvendinama.
Lietuvos teismai daugiau nei 9 iš 10 skyrybų atvejų vaiko auginimo, priežiūros teises patiki motinai, vyrams palikdami tik simbolinį laiką su savo vaiku ir pareigą mokėti alimentus – pinigus, neva užtikrinančius vaiko išlaikymą motinos namuose.
Teisininkai, skyrybų procese padedantys motinoms, tuo manipuliuoja, gąsdina vyrus, kad ir teisme geriau nebus. Todėl žiaurios tėvų vyrų ir vaikų atžvilgiu nuostatos perkeliamos ir į ikiteismines skyrybų sutartis. Tai liūdina.
Mama yra labai svarbi kiekvieno mūsų gyvenime ir jos reikšmės pervertinti tiesiog neįmanoma. Tėvo taip pat.
Jis ir jo meilė, dėmesys, tiesiog fizinis laiko leidimas su juo tiesiog būtini formuojant savimi pasitikinčią, laisvą, plačios pasaulėjautos, kūrybišką asmenybę.
Būtent tai yra pagrindinis argumentas Vakaruose vykstančių skyrybų atveju laiką su vaiku tėvams dalijant lygiai per pusę.
Tai būtina įgyvendinti ir mūsų šalyje. Jei Lietuvoje jaučiama, kad pirmaisiais vaiko metais mama privalo atlikti pagrindinį vaidmenį, tada aiškiai nustatykime, nuo kelių ikimokyklinuko metų abiejų tėvų vaidmuo turi išsilyginti.
Skyrybos palieka labai daug skausmo visų į jas įtrauktų žmonių širdyse.
Vaikų nusavinimas jį tik pridengia, skausmas lieka net ir mamos širdyje. Dažnu man žinomu atveju motinos manipuliuoja savo teisėmis bandydamos dar daugiau skausmo suteikti vyrui. Tačiau tas nepakeliamas jausmas perpildo ir vaikus.
Visi klystame, tad padarykime viską, kad net skyrybų atveju vaikai turėtų daugiausia, ką gali turėti, – mamą ir tėtį. Po lygiai“, – tokia Juozo pozicija.
