Kai gegužės viduryje Donatas kils į „Eurovizijos“ sceną Stokholme, salėje bus ir jo žmona su dvejų su puse metų poros dukra Adele.
Šeimos svarbą dainininkas pabrėžia kiekviename žingsnyje – tuo išsiskirdamas iš minios popscenos atlikėjų, kurie mėgsta vaidinti amžinai laisvus ir linkusius į nuotykius.
Į Izraelį, kur dalyvavo „Eurovizijos“ dalyvių koncerte „Israel Calling“, Donatas irgi keliavo kartu su žmona – ištaikydamas progą ne tik dirbti, bet ir laisvalaikiu apžiūrėti Tel Avivą ir Jeruzalę.
Prie Šventojo Kapo bazilikos, Jeruzalės turguje, triukšminguose Tel Avivo baruose – visur, kur teko matyti rankomis susikibusią porą, buvo akivaizdu – jie mėgaujasi kiekviena akimirka, kurią gali be rūpesčių praleisti kartu.
Juolab kad tokių progų dabar nėra daug – beveik metus D.Montvydas kone kasdien iki išnaktų sėdėjo įrašų studijoje, dailindamas ką tik išleistą naująjį savo albumą „#BLCK“, tada leidosi į koncertų turą per Lietuvą, o laimėjęs „Eurovizijos“ atranką pasinėrė į intensyvius pasirengimo šiam konkursui darbus.
Užtat porą valandų Tel Avivo paplūdimyje prie Viduržemio jūros, spiginant saulei, pora buvo visiškai atsipalaidavusi. Įsitaisę ant gultų su ledų porcijomis rankose Donatas ir Veronika „Stiliui“ atvirai papasakojo apie savo kasdienybę ir šeimai tenkančius iššūkius.
– Donatas pastaruosius keletą mėnesių– užsivertęs darbais. Ar dažnai galite pasimėgauti ramiu laiku su šeima?
Donatas: Norėtųsi dažniau. Bet štai gulime paplūdimyje prie jūros, tai gal viskas gerai. (Juokiasi.)
Po „Eurovizijos“ kartu keliausime į Ispaniją klausytis „Coldplay“ koncerto. Gal birželį pavyks porai savaičių ištrūkti į užsienį, be to, vasarą visada leidžiame Lietuvos pajūryje, aš dainuoju, bet dienas leidžiame ilsėdamiesi.
Šeimoje norėčiau būti geresnis vyras, nei esu. Noriu toks būti, bet įvertinu aplinkybes ir priimu tai, kaip yra. Svarbiausia, kad šeimoje jaučiu supratimą, kantrybę ir palaikymą.
Veronika: Visada gali būti geriau. Dėmesio, žinoma, iš Donato šiuo metu aš ir dukra sulaukiame mažiau, nei norėtųsi.
Kita vertus, jei jis visą laiką sėdėtų namie, skirtų visą dėmesį mums, turbūt išprotėtume. Donatas toks žmogus – jis gimęs būti prieš didelę minią. Su dukra nesijaučiame nuskriaustos, kai jam gerai, namo grįžta puikios nuotaikos, mums irgi smagiau.
– Jis nuolat laksto po koncertus, televizijos, įrašų studijas. Kaip dažnai jį matote?
Veronika: Kasdien, bet bendravimo kokybė – tokia, kokia yra. Jis grįžta namo vėlai.
Matau, kad Donatas dėl to išgyvena, vis žada, kad „jau kitą savaitę tikrai daug laiko praleisime kartu“. O aš pažiūriu į jo dienotvarkę ir matau, kad vėl skris į Stokholmą, Londoną, lėks repetuoti, filmuotis, koncertuoti.
Kiekviena su juo praleista diena, kai Donatui nereikia dirbti, mums yra šventė.
Donatas: Kai dvylika valandų praleidi rūsyje, įrašų studijoje, namo grįžti pavargęs ir atbukęs. Reikia vėl įsijausti į buvimą šeimoje.
Veronika: Pastebėjau, kad kelionės į užsienį Donatą tarsi „perjungia“. Jis yra menininkas, Lietuvoje nuolat paskendęs reikaluose, kompiuteryje, telefone, kūrybinėse mintyse.
Būna, kad esame vienoje patalpoje, bet to nesijaučia. Išvykęs į užsienį jis atsipalaiduoja, internetas juk ne visur yra. (Juokiasi.)
Donatas: Aš išgyvenu, nes kartais atrodo, kad dukra auga, o aš matau tik nuotrupas. Tėvystė man svarbi, jau paauglystėje kliedėjau, kad būtinai noriu turėtų daug vaikų.
Muzika užvaldžiusi didžiąją dalį mano laiko, kartais skauda dėl tokio pasirinkimo, bet kitaip aš tiesiog negaliu.
Kita vertus, gal dėl to aš dar labiau vertinu akimirkas su šeima.
– Buityje Donatas beviltiškas? Kada jis pastarąjį kartą plovė indus?
Veronika: Niekada. (Abu kvatojasi.) Pirmus pusę draugystės metų gal plovė. Bet ne todėl, kad negali to daryti, tiesiog yra visiškai susitelkęs į kūrybą.
Bet aš tikrai dėl to nesiskundžiu ir nesijaučiu nuskriausta. Mūsų šeima yra komanda, palaikome vienas kitą. Donatas vertina, kad jam sudaromos sąlygos, kai gali nesirūpinti buitimi, jam dėl tų indų neturi skaudėti galvos. Taip mes irgi prisidedame prie jo karjeros rezultatų.
– Prieš jums 2013-aisiais susituokiant ir susilaukiant dukters Veronika darė šokėjos karjerą, buvo subūrusi grupę „Sifonas“. Dabar į sceną nebeina. Ar neliūdna dėl to?
Veronika: Kai Donatas neseniai surengė koncertą „Žalgirio“ arenoje, daug kas man sakė, kad turėčiau eiti į sceną ir šokti.
Nemeluosiu, norėjau to. Bet nenorėjau iki išnaktų repetuoti šeimos sąskaita, palikti vaiką.
Manau, kad viskam – savas laikas. Jaučiu, kad tam tikru laiku prisišokau. Nesakau, kad tai – jau užverstas puslapis. Bet ar aš noriu skirti daugybę laiko tam, kad galėčiau būti scenoje?
Ne, nes noriu matyti, kaip auga mano vaikas. Ryšys su šeima – visam gyvenimui. Karjera, pinigai, muzika gali baigtis, o šeima lieka.
– Prisistatymo filmuke, kurį pamatys visi „Eurovizijos“ žiūrovai, Donatas nusifilmavo su šeima. Tai lyg ir kertasi su įprastu jaunų popscenos vyrų įvaizdžiu – vieniši širdžių ėdikai, gundantys merginas.
Veronika: Manau, šiais laikais šeima tokiam „pleibojaus“ įvaizdžiui netrukdo. Jei merginoms ko nors iš dainininko reikia, joms nesvarbu, turi jis šeimą ar ne. Bet aš labai vertinu, kad Donatas taip myli ir visada pabrėžia savo šeimą.
Pažįstu daug pramogų pasaulio žmonių. Iki pažinties su Donatu buvau griežtai nusprendusi, kad mano vyras tikrai nebus iš tos srities – dauguma jų atrodė labai nerimti.
Kai sutikau jį, viskas apsivertė. Nes Donatas – visiškai kitoks. Visur, ne tik šeimoje, jis renkasi tinkamas vertybes.
– Kaip jis pasikeitė per ketverius metus, prabėgusius nuo ankstesnio dalyvavimo „Eurovizijoje“?
Veronika: Kaip buvo visiškai atsidavęs muzikai ir karjerai, taip ir liko. Žinoma, jis subrendo kaip žmogus, įgijo daugiau patirties, labiau pasitiki savimi.
– Norėtumėte, kad jūsų dukra irgi pasirinktų sceną?
Donatas: Muzika man – būdas išreikšti savo mintis, atiduoti ir pasiimti energiją. Pavyzdžiui, jei man tektų dirbti biure, aš išprotėčiau, išdaužyčiau visus kompiuterius.
Man nėra svarbu, ar dukra irgi žavėsis muzika. Girdžiu, kad ji turi klausą, bet labiausiai noriu, kad ji ateityje surastų užsiėmimą, kuris leistų jai jaustis labai laimingai. Žinoma, tikriausiai vesime ją į būrelius, leisime pažinti kuo daugiau įvairių būdų save išreikšti, bet man jokio skirtumo, ką ji pasirinks.
Veronika: Tikrai nespausime ir nieko nebruksime. Vaikštome su dukra į baseiną, užsiimame gimnastika, bet nesistengiame jos statyti į kokius nors rėmus. Vėliau gal nuvesime į dailės, muzikos pamokas. Kai Adelė užaugs, ji jau turės įvairios patirties, kad ir ką norės rinktis.
– Dar neplanuojate šeimos pagausėjimo?
Donatas: Esu ne kartą sakęs, kad noriu daug vaikų. Tiesa, suprantu, kad vaikui reikia skirti ir daug dėmesio, ir pinigų – juk nenori jo baso į pasaulį paleisti.
Bet jaučiu, kad antras vaikas tikrai nebūtų jokia našta. Be to, ir Adelei norėtųsi sesutės ar broliuko. Taip, grįžtu namo vėlai, kai dukra miega, neskiriu tiek laiko, kiek jai reikia, bet tai nemažina noro turėti dar vaikų.
Plačiau apie tai skaitykite žurnale „Stilius“.
