Turkijos kurorte lietuvių šeima apsigyveno šių metų pradžioje, kai D.Šernas pradėjo žaisti futbolo klube „Alanyaspor“. Kol Darvydas treniruojasi arba dalyvauja varžybose, Sandra su sūnumis poilsiauja prie Viduržemio jūros arba pažindinasi su miestu.
Išvaizdi šviesiaplaukė kvatojosi, kad legendomis apipintos lietuvaičių istorijos apie dėmesingus turkus yra laužtos iš pirštos. S.Šernė tikino, kad dėmesio sulaukia, bet jis toli gražu nėra įkyrus.
„Galbūt taip yra dėl to, kad esu ištekėjusi moteris ir visuomet vaikštau su vaikais arba vyru. Žinoma, santūrų elgesį lemia dar ir tai, kad nerodau jokio noro bendrauti su gatvėje prasilenkiančiais vyrais. Jei visiems mirksėčiau, gal ir aš gatve nepraeičiau?“ – šypsojosi Sandra.
– Ar lengvai pripratote prie Turkijos? Tėvynės ilgesys nekamuoja?
– Tai jau antras kartas, kai apsigyvenome Turkijoje, todėl net nereikėjo pratintis. Kalbant apie tėvynės ilgesį... Jau aštuoneri metai gyvename svetur. Bėgant metams ilgesys mąžta. Be to, kas pusę metų mes sugrįžtame į Lietuvą. Tas pusmetis užsienyje greitai praeina, net nespėju pajusti nostalgijos.
Kol turime galimybę keliauti ir pajusti kitų šalių gyvenimo malonumus, stengiuosi jais ir mėgautis iki paskutinės akimirkos ir apie namus negalvoti.
Kad ir kur būtume, stengiamės bendrauti su išeivių iš Lietuvos bendruomene. Lietuviškumo mums netrūksta dar ir dėl to, kad dažnai sulaukiame svečių iš gimtinės. Persikėlus į Alaniją jų ypač daug. Juk gyvename rojaus kampelyje, esančiame ne taip toli nuo Lietuvos.
Tik Australijoje mūsų niekas nelankė. (Juokiasi.) Atsiprašau, bet pamelavau – Vytaras Radzevičius su Martynu Starkumi buvo užsukę keliaudami po Australiją.
– Lietuviams trūks plyš reikia turėti nuosavą būstą, kuriame galėtų praleisti likusį gyvenimą. O jūs keliaujate. Ar nevargina tas nežinojimas, kur jus nupūs vėjas?
– Tokius namus, kuriuose galėsime pasenti, turime ir mes. Per atostogas visada grįžtame į savo namus Vilniuje. Po visų klajonių juose ir įsikursime. Kol kas mūsų namai yra ten, kur mūsų šeima. Taigi šiuo metu jie yra Alanijoje.
– Pastaraisiais mėnesiais Turkija kraujuoja nuo teroro išpuolių. Ar jūs jaučiate nerimą?
– Situacija labai skaudi. Negaliu sakyti, kad visiškai nejaučiu nerimo, tačiau šiuo metu labai daug šalių kenčia nuo terorizmo. Tragedija gali nutikti bet kur ir bet kada.
Todėl kalbėdami su Lietuvoje likusiais tėvais visada pabrėžiame, kad nėra tokios šalies, kur žmogus būtų nuo to apsaugotas. Nereikia per daug jaudintis, kad šiuo metu gyvename būtent Turkijoje.
– Kaip pavyksta susitvarkyti su dviem mažamečiais vaikais svetimoje šalyje?
– Šį klausimą su vyru išsprendėme jau seniai. Su mumis į užsienį visuomet keliauja ir auklė. Būna, kad Darvydas net savaitei išskrenda, nes varžybos surengiamos kur nors toli ir tik kelių dienų skirtumu. Kai su manimi kartu yra auklė, visiems ir lengviau, ir patogiau.
Vis dėlto mano pačios didžiausia atsakomybė yra užimti vaikus, pažaisti su jais, aprengti, pamaitinti. Stengiuosi bent kas antrą dieną nuvežti juos prie jūros. Noriu, kad vaikai pasidžiaugtų šiltu klimatu, jūra, nes Vilniuje to nebus. Todėl Alanijoje mes pusiau gyvename, pusiau atostogaujame.
Maudynių sezoną pradėjome jau prieš mėnesį. Turkai dar nedrįso lįsti į vandenį, bet mums, neseniai į šalį atvykusiems lietuviams, jau buvo gana šilta. Dabar jūra tokia šilta, kokios Lietuvoje net vasaros viduryje nebūna.
– Kokias vertybes norėtumėte įdiegti savo sūnums?
– Svarbiausia, mano nuomone, yra pagarba šeimai ir aplinkiniams. Man dabar nepatinka vaikų elgesys, kai sutinki 10 metų vaiką gatvėje, o jis keikiasi, stumdosi. Jei pažiūrėsi į jį, gali būti pasiųstas toli toli...
Noriu, kad mano vaikai gerbtų žmones ir gyvenimą, taptų atsakingais žmonėmis. Taip pat negaliu pakęsti melagių.
Žinoma, Darvydas su Kajumi dar labai maži, o auklėjimas – labai sudėtingas procesas, bet stengiamės su vyru jau dabar nepaleisti vadžių. Mylime savo vaikus be proto, tačiau neleidžiame jiems užlipti ant galvos. Nors jie ir maži, jau abu puikiai supranta, ką galima ir ko negalima daryti.
– Ne tik tėvai vaikus moko, bet ir vaikai tėvus. Ko išmokote gimus Darvydui ir Kajui?
– Pirmas dalykas – kantrybė. Iki Darvyduko gimimo kantrybės išvis neturėjau, todėl teko jos mokytis. Ne visada pavyksta su vaikais susitarti, būti išgirstai iš pirmo karto. Tokiais atvejais kantrybė yra svarbiausias dalykas.
Atsiradus vaikams išmokau kitaip susidėlioti dienotvarkę. Gyvendama dviese su vyru laiką visai kitaip planavau, nes žinojau, kad jo turiu daug. O dabar per dieną reikia nuveikti tiek, kiek anksčiau per dvi.
– Papasakokite plačiau apie savo vaikus. Kokie jie?
– Darvydo amžius dabar labai smagus. Su juo jau galima susitarti, jis puikiai kalba ir viską supranta. Reiškia nuomonę visomis temomis. Visai neseniai dėliojau dėlionę, o jis tingėjo. Sakiau: „Ateik, padėk man. Aš viena nesudėsiu.“ O Darvydas pažiūrėjo ir pasakė: „Tėvelis tai labai stiprus, jis moka vienas pats sudėti.“ (Juokiasi.)
Darvydas ir Kajus – labai skirtingi. Nors vizualiai jie panašūs, bet charakteriai visai kitokie. Vyresnėlis Darvydas labai ramus, tvarkingas, pareigingas. Toks mažas džentelmenas. Jis viską padarys, sutvarkys, pasakys, ką reikia.
O mažylis... Kajus daug aršesnis. Galbūt jis toks dėl to, kad yra mažas ir jam reikia kovoti už save, nes brolis kartais paskriaudžia. Kajus drąsiai eina, ima, lipa. Jeigu ko nors nori, būtinai tai ir gaus, nesvarbu, kokiais būdais. Net iš Darvydo sugeba atimti trokštamą daiktą. Nesuprantu, iš kur jis turi tiek jėgos. Bet jeigu jau užsispiria, – viskas.
Plačiau skaitykite „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
