Elegantišką, rafinuotą moterį drąsiai galima vadinti sėkmės lydimu žmogumi ir baltu pavydu pavydėti jos gyvenimo: šalia mylimas vyras bei vaikai: Nojus (21 m.), Kernius (10 m.) ir Mantas (10 m.), pelningas verslas ir, be abejo, mėgstama veikla. Ko daugiau gali reikėti? Negana to, Inga padeda beglobiams vaikams, tačiau apie gerus darbus ji nėra linkusi kalbėti.
Inga ne vienus metus sukasi švenčių planavimo versle. Kaip ji pati sako, bene svarbiausia šventė lietuviams išlieka vestuvės.
„Stresas – dažnai planuotojus lydinti būsena. Kol iki vestuvių yra likę pakankami laiko, jaunieji elgiasi ramiai, apgalvotai. O kuo labiau jos artėja, tuo sudėtingiau viską koordinuoti. Nuotakos ima keisti nuomonę, išgyventi dėl smulkmenų“, – sako Inga.
Dar visai neseniai Inga grįžo iš Italijos pietryčiuose esančio Apulijos regiono, kur vyko 23 metų patirtį turinčios švenčių organizatorės, profesionalios floristės amerikietės Karen Tran mokymai.
– Ko gero, būtų sunku rasti žmogų, negirdėjusį apie jūsų rengiamas vestuves. Koks jūsų sėkmės receptas?
– Vestuvės – viena svarbiausių gyvenimo švenčių. Stengiuosi išgirsti tai, ko iš tiesų užsakovai nori. Tik tuomet jiems teikiu tinkamiausius pasiūlymus. Juk dviejų vienodų švenčių nebūna. Panašūs gali būti tik kai kurie elementai.
Ko gero, išskirtiniausias mano darbo bruožas – šventės vietos puošyba. Dauguma patikinčių šventę man kreipiasi norėdami būtent tokių detalių, kokias naudoju kūryboje.
Gausios gėlių kompozicijos, masyvūs sietynai, aukso spalvos taurės, aksomo staltiesės, krištolas – tai sukuria jaukumą, bet kartu ir prabangos pojūtį.
– Neseniai grįžote iš Italijos, kur vyko amerikietės K.Tran mokymai. Kuo išskirtiniai buvo šie mokymai?
– Viena yra mokytis nuotoliniu būdu, o visai kas kita – žinias išgirsti iš pirmų lūpų. Karen veikla visada domino ir žavėjo mane, tačiau nukeliauti į mokymus Amerikoje, kur įprastai ji dėsto, vis pritrūkdavo laiko.
Kai sužinojau apie kursus Italijoje, nė akimirkos nedvejojau. Žinojau, kad privalau tapti jų dalimi. Išsipildė sena mano svajonė susipažinti su pačia Karen, iš arti pamatyti visą kuriamą grožį ir kūrybinę virtuvę!
Susirinkusiųjų grupė nebuvo didelė, tačiau čia buvo žmonių iš 14 šalių: Nigerijos, Libano, Kanados, Kinijos, Arabų Emyratų, Anglijos, Slovėnijos, Šveicarijos ir kitų.
Aš atstovavau bene mažiausiai valstybei. Kai dalijomės patirtimi, sužinojau, jog šventės, kuriose dalyvauja 500–1000 svečių, yra gana įprastos.
Pripažinkime, Lietuvoje tai tikrai gana retas reiškinys. Vis dėlto tai, ką išmokome, galime pritaikyti bet kokiu atveju – ir vakarienėje dviem, ir didžiuliame pokylyje. Kai kurias detales pritaikysime ir savo restoranuose.
– Kokį įspūdį jums paliko ši išvyka?
– Tai buvo vieni geriausių mokymų, kuriuose kada nors teko dalyvauti. Ir dėl stulbinamos aplinkos, ir dėl įgytų neįkainojamų žinių, ir dėl naujai užmegztų pažinčių.
Kai kurių detalių tiesiog nebus įmanoma pamiršti. Pavyzdžiui, kaip sutinkami svečiai, kokios detalės naudojamos norint atskleisti temą, kaip tą pačią temą pateikti vis naujai.
Mokymai vyko nuostabaus grožio viešbutyje „Borgo Egnazia“ („borgo“ išvertus iš italų kalbos reiškia „kaimą“. – Red.). Didžiulė viešbučio teritorija įrengta kaip modernus ir stilingas kaimas.
Pusryčiai, pietūs ir vakarienės vykdavo vis kitose erdvėse, kurias išradingai, įspūdingai išlaikydami stiliaus vientisumą išpuošdavo viešbučio floristai.
– Ar mokymuose jūs vienintelė buvote iš Lietuvos?
– Su manimi keliavo ir mano vyras Darius. Vieną pirmųjų vakarų ruošėme karkasą pagrindinėms kursų kompozicijoms.
Jomis rūpinosi Karen vyras. Vienas. Be jokios pagalbos. Sužinojau, kad jis, kaip ir mano Darius, padeda savo mylimai moteriai techniškai įgyvendinti net sudėtingiausius sumanymus. Pakviečiau Darių padėti. Vyrai išsyk rado bendrą kalbą.
Tarp kursų dalyvių lietuvių nebuvo. Tačiau Karen darbus bei paskaitas fiksavo operatorius iš Lietuvos, pastaruosius dešimt metų gyvenantis Londone.
– Kokių naudingų patarimų sužinojote, kuriais galėtumėte pasidalyti su visuomene?
– Šį sezoną itin madingas modernaus kaimo stilius. Elegantiškos taurės derinamos su rankų darbo staltiesėmis, prabangi aplinka – su iš stiklinių butelių pagamintais šviestuvais. Antrinės žaliavos gali virsti išskirtiniais meno kūriniais.
– Jus galima drąsiai vadinti švenčių organizavimo senbuve, tad kas svarbiausia rengiant pobūvį?
– Tikslumas ir detalių numatymas. Apie daugelio detalių svarbą sužinai tik dirbdamas ne vienus metus ir pildydamas patirties lagaminą.
Pavyzdžiui, nutarta paruošti jauniesiems sveikinimų albumą. Nuotraukos išspausdintos, jas tereikia suklijuoti. Ir paaiškėja – nei žirklių, nei klijų niekas neturi. Aktualu turėti būtiniausių reikmenų krepšelį, kuriame yra visko – nuo siūlų iki lygiapadžių populiariausių dydžių batų.
– Kokios jūsų organizuotos šventės jums yra išlikusios atmintyje?
– Visos šventės nepaprastos, tačiau visada prisiminsiu savo vestuves, įvykusias prieš 14 metų. Žinoma, jas planavau pati: į Kauno rotušę atvykome dviem arklių tempiamais vežimais, aš buvau pasipuošusi linine suknele, nešina rugių puokšte, skambėjo armonikos melodijos...
Tai buvo tikrų tikriausios kaimiškos vestuvės!
Be abejo, viena įsimintiniausių švenčių, žinoma, buvo Džordanos Butkutės ir Elegijaus Strasevičiaus vestuvės: jos buvo išskirtinės tiek dėl parinktos datos – 2012 12 12, tiek dėl juodos ir baltos spalvų derinio, dvylikos juodų automobilių, dvylikos mažų berniukų, lydinčių jaunuosius įregistruoti santuokos.
Atmintyje išliko ir tobula balta šventė ant jūros kranto. Buvo be galo gražu ir romantiška, bet kitą dieną mus besitvarkančius užklupo baisus uraganas ir nušlavė viską, vyrai laikydami palapinę skrido apie 10 metrų...
Romantiškos vestuvės Biržų pilyje, kai jaunieji į ceremoniją atjojo ant žirgų, išskirtinė šventė Kauno geležinkelio stotyje ir traukiniu atvykstantys svečiai. Daug jaukių švenčių mano pamėgtame Kauno Botanikos sode su ant medžių kabančiais krištoliniais sietynais ir tortais. Visos vestuvės yra išskirtinės, įsimintinos.
– Proginių švenčių versle sukatės ne vienus metus. Kaip keitėsi klientų poreikiai bėgant metams?
– Mados keičiasi ne taip jau dažnai. Esminių pokyčių įvyksta maždaug kas penkerius metus. Buvo laikas, kai nuotakos rinkosi pūstas sukneles ir limuzinus. Šį etapą pakeitė plazdančių drabužių ir senovinių automobilių mada.
Dabar populiaru rinktis kietesnio audinio drabužius ir netikėtas transporto priemones – riedučius, dviračius, žirgus.
Seniau privalomas vaišių stalo atributas buvo balta mišrainė. Dabar – kuo mažesnės, bet subtiliai paruoštos porcijos, pabrėžiančios virtuvės vadovo išskirtinumą ir kūrybiškumą.
Jaunuosius šokti romantiškąjį valsą moko profesionalai. Svečiai lepinami dovanėlėmis.
– Planuojamomis vestuvėmis labiau rūpinasi būsimos nuotakos ar jaunikiai?
– Svarbiausia vestuvių planuotoja – nuotaka. Tik retais atvejais jaunikio žodis yra svarbesnis.
– Vestuvių planavimas yra labai atsakingas darbas. Darbe dažnai patiriate stresą?
– Švenčių planuotojų darbas neatsiejamas nuo streso. Viskas nurimsta tik tą akimirką, kai pora įsitaiso prie šventinio stalo. Tačiau tol, kol viskas nesibaigė, įtampa mums neatslūgsta. Juk būna, kad atlikėjai neatvyksta, fejerverkai neiššauna, apgadinamas tortas.
– Rengiate ne tik vestuves, bet ir kitokias šventes. Ar pastebite, kokioms šventėms netaupo lietuviai?
– Vis trankiau švenčiami jubiliejai, daugėja įspūdingų krikštynų. Ir, žinoma, netaupoma vestuvėms.
– Kaip atsipalaiduojate atitrūkusi nuo darbų?
– Laisvesnę akimirką bendrauju su draugais, dievinu ėjimą į SPA, pasilepinimą pirtelėje, knygų skaitymą. Atsiradus daugiau laiko keliauju.
– Anksčiau buvote labai dažna pramoginių renginių viešnia. Kodėl vakarėlių jūsų gyvenime liko mažiau, galbūt atsirado naujos veiklos?
– Užsakymų rengti šventes iš tiesų yra daugiau. O kur dar rūpinimasis verslu ir restoranais (Budriai turi restoranus „Briedžių medžioklė“ ir „Jack Pub“. – Red.). Laiko pramogoms liko mažiau. Teko susidėlioti prioritetus iš naujo. Bet tai nereiškia, kad šalinuosi visuomeninio gyvenimo. Mane itin domina mados renginiai. Užsuku ir į įvairius atidarymus.
Daugiau – antradienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
