Vieni pirmųjų su vaikais bendravo žurnalistai Edmundas Jakilaitis, Orijus Gasanovas, fotografas Algis Kriščiūnas. Netrukus prie sumanymo prisidės ir kiti žinomi žmonės – televizijos, radijo laidų vedėjai Mantas Stonkus, Rolandas Mackevičius, Žygis Stakėnas, Jonas Nainys, dainininkas Vaidas Baumila, foto grafas Tomas Tumalovičius, humoristas Olegas Surajevas.
-Kaip jums kilo tokia idėja, ar tai susiję su jūsų asmenine patirtimi, išgyvenimais?
-Organizuoju akciją „Tėtis vienai dienai“, kurios metu skatinsime žmones skirti laiko vaikams, augantiems be tėčio, pasidalinti savo dėmesiu ir meile, o vaikams parodysime, kad ne tik su biologiniu tėčiu galima pasitarti, išsipasakoti ar džiaugtis, tai ir žmonės, kurie yra šalia ir gali padėti tam tikroje situacijoje.
Juk kartais užtenka vieno nuoširdaus pokalbio, kad gyvenimas imtų gerėti. Tikiuosi, kad laikas praleistas su „vienos dienos tėčiu“ vaikų atmintyje liks ilgai ir padės jaustis bent šiek tiek laimingesniais.
Mano tėtis buvo nuostabus žmogus. Sakau tai tikrai ne todėl, kad jis buvo mano tėtis, bet todėl, kad toks jis buvo visiems. Jis visada sakydavo tiesą, kad ir kokia „nepatogi“ ji būdavo kitiems. Mano tėtis labai norėjo, kad užaugčiau geru žmogumi, ir mokė to savo pavyzdžiu.
Praėjo šešeri metai po tėčio mirties ir aš jau galiu apie tas pamokas kalbėti. Per tuos metus buvo žmonių, kurie palaikė mano idėjas, tikėjo manimi, rūpinosi ir visai nesvarbu, jog tai ne biologiniai tėčiai. Taigi tėčiu, kuris myli, gali būti ir visai svetimas žmogus, jeigu kartu su juo būti gera.
-Kokie jūsų sumanyti projektai jums arčiausiai dūšios – kuo didžiuojatės, džiaugiatės?
-Visi mano projektai man labai brangūs, tiek maži – vienadieniai, tiek trunkantys ilgą laiką. Visais jais norisi padaryti bent mažytę pradžią į didelį pokytį – kad kiekvienam gyventi būtu gera. Visada džiaugiuosi, kai pasiseka, o nesėkmės skatina eiti pirmyn.
Labai didžiuojuosi kiekvienu žmogumi, kuris prisijungia, padeda, palaiko, tai tik įrodo, kad geri ir nuoširdūs darbai tikrai labai užkrečiami.
-Pastarasis projektas delikatus, kaip jums pavyko suderinti norą padėti ir bandymą nepridaryti kam nors tik dar daugiau skausmo? O gal tai bereikalingi būgštavimai?
-Tai gana sudėtingas momentas, nes dažnai vaikui norisi ne vienadienių pramogų, bet ilgalaikio dėmesio. Tačiau kadangi vaikus, augančius vaikų namuose ar gyvenančius sudėtingomis sąlygomis, lankau ne vienerius metus, mano patirtis rodo, kad kartais užtenka poros valandų, jog vaikas įgautų pasitikėjimo savimi ir išdrįstų pasidalinti ne tik savo problemomis, bet ir svajonėmis, pamatytų, kaip jos pildosi.
Esu tikra, kad jei tik bus noras iš vaiko, jei atsiras kažkoks abipusis ryšys, „vienos dienos tėtis“ gali tapti draugu, su kuriuo susitikimų bus ir daugiau, – šypsosi Ieva. – Aš tik tarpininkauju, niekada nežinai, į ką ta viena diena gali išaugti.
Iki šiol vaikai tik rašė nuostabius laiškus, auklėtojos ar mamos skambino ir dėkojo už geras „Tėtis vienai dienai“ emocijas ir nepamirštamą laiką, apie kurį vaikai čiauška ne dieną ir ne dvi.
-Kaip buvo pasirinktos instancijos, vaikai, kas projekte dalyvavo?
-Iš pradžių susisiekiau su vaikų namais ir dienos centrais, kuriuose esu lankiusis ar turėjau kontaktą. Taip iš vienų įstaigų sužinojau apie kitas, klausėme pačių vaikų ar jie norėtų sudalyvauti tokiame projekte, ar jiems būtu įdomu. Mums svarbiausia, kad vaikas norėtų ir gerai jaustųsi. Sunkiau su vaikų namais, nes yra daug įstatymų ir taisyklių, ribojančių susitikimus net ir trumpam laikui, tačiau skurdžiai augančių ar internatuose gyvenančių vaikų mamos ir auklėtojos mielai, su pasitikėjimu leido savo vaikams turėti gerą laiką su nauju draugu-tėčiu.
Neatrinkinėjau „pagal kažką“, kviečiau visus vaikus, kurie neturi tėčio ir kurie norėtų dieną praleisti su žmogumi, sutikusiu pasidalinti savo vidaus šiluma.
-Kaip pavyko prikalbinti žinomus vyrus dalyvauti projekte – juk visi beprotiškai neturime laiko?
-Pavyko labai sėkmingai. Dauguma pabrėžė, kad yra labai užimti, BET vaikui laiko ras tiek, kiek reikės. Ir rado, net daugiau nei tikėjausi. Tas labai džiugina, smagu, kad žinomi tėčiai ir toliau domisi, kaip laikosi vaikai, ir pažadėjo, jei tik reikės pagalbos ar patarimo, stengsis padėti, patarti ir pabūti drauge.
-Gal kažkuris įspūdis po su vaiku praleistos dienos jau labai palietė jūsų širdį?
-Labai džiaugiausi visais tėčiais, o širdis šypsojosi klausantis vaikų pasakojimų po praleistos dienos kartu, bet labiausiai iš iki šiol buvusių vaikų susitikimų su „tėčiu vienai dienai“ stebėjausi Orijaus Gasanovo ir silpnaregio Deividuko draugyste.
Deividas buvo sužavėtas kiekvienu Orijaus žodžiu, jo darbo vieta radijo stotyje, ir, žinoma,išpildytu troškimu – pirmą kartą apsilankyti kino teatre! Deividukas sakė, jog tikisi, kad irgi bus toks tėtis, kaip jam tądien buvo Orijus.
-Ko tikitės iš projekto, kokia jo esmė, kas po jo, kokia žinutė turėtų likti?
-Labai tikiuosi, kad šis projektas skatins suaugusiuosius dalintis savo energija ir laiku tiek su savais, tiek su svetimais vaikais, kurie dažnai dėmesio ir šilumos gauna labai nedaug. O visuomenei priminti, kad vaiko gyvenime tėtis toks pats svarbus, kaip ir mama.
Norėtųsi, kad vienišų, liūdnų vaikų Lietuvoje ne būtų, ir prie to pokyčio net ir mažais darbais galime prisidėti kiekvienas. Tą ir kviečiu daryti prisijungiant prie iniciatyvos „Tėtis vienai dienai“ .
-Ieva, kodėl jūs tai darote, kas jums iš to – juk žmogus vis ieško naudos?
-Kai širdis kupina meilės, norisi ja pasidalinti su kitais, manau, kiekvienas randame sau priimtinus būdus tai padaryti. Tačiau tuo pačiu suprantu, kad šiame gyvenime niekas nieko niekam neprivalo, ir patys renkamės, kaip ir kada elgtis, todėl galbūt ne kiekvienam mano veikla ir idėjos yra priimtinos. Aš tiesiog noriu padaryti tiek, kiek galiu geriausio. Man gera džiuginti vaikus ir suaugusius, kuriems reikia mano meilės.
