Dažnai jaunąja Lietuvos žvaigždute vadinamos Militos pasiekimai išties nemaži, tačiau neretai jie siejami su turtingais jos tėvais. Mergina įsitikinusi, kad pinigai kartais gali pakenkti. „Ko nors pasiekus sunku įrodyti, kad tai padarei pati, be niekieno pagalbos“, – sako Milita. Mergina teigia, kad visi jos pasiekimai yra tik didelio užsispyrimo ir sunkaus darbo rezultatas.
Milita labai veikli nuo vaikystės. Išbandė daugybę būrelių: dainavimą, šokius, čiuožimą, keramiką, o vienuolikos pradėjo dainuoti. Jau nuo tada ją vis dažniau buvo galima išvysti televizijos ekranuose.
Dvyliktą klasę baigiančios merginos gyvenime visada būdavo bent keletas veiklos rūšių. Tėvai ją bandė atkalbėti nuo tokio intensyvaus gyvenimo būdo, bet veltui. Kol vieni abiturientai dievagojasi, kaip sudėtinga pasiruošti artėjantiems egzaminams, Milita sugeba jiems ruoštis ir sėkmingai vadovauti ką tik atidarytam grožio salonui.
– Ilgai planavome susitikti. Esate labai užsiėmusi?
– Dabar esu maksimaliai užsiėmusi, laiką planuoju ne valandomis, bet minutėmis. Susitikimus stengiuosi derinti iš vakaro, pietauju jų metu. Tokia jau mano rutina. Greitas gyvenimo tempas man nėra svetimas jau labai seniai.
– Jums aštuoniolika metų, mokotės mokykloje, esate dainininkė, vizažistė ir verslininkė. Pripažinkime, kad retas aštuoniolikmetis gali pasidžiaugti tokiais dalykais. Kaip pavyko tiek daug pasiekti?
– Daug dirbti pradėjau būdama labai jauna. Vis dar nesu įsitikinusi, ar tai sveikintas dalykas.
Mano tėvai ne kartą bandė mane atkalbėti nuo tokio intensyvaus gyvenimo būdo, tačiau mano prioritetai visada buvo kitokie nei bendraamžių.
Mano draugės puikiai žinojo, kad penktadienio vakarą į audringą vakarėlį kartu nenueisime, nes dar būdama 15-os nuo ankstyvo šeštadienio ryto dirbdavau. Visa tai trunka jau ketverius metus.
– Ko gero, dažnai tenka išgirsti replikų, kad prie viso to prisidėjo jūsų tėvai.
– Stengiuosi atsiriboti nuo tokių komentarų. Pramogų industrijoje esu maždaug nuo 11-os. Per tą laiką man pavyko užsiauginti storą odą, nors iš prigimties esu labai jautri ir trapi asmenybė. Dauguma to nepasakytų, mano išvaizda labai apgaulinga.
Galima turėti labai daug galimybių, tačiau jomis nepasinaudoti. Kartais atrodo, kad jos pasiekiamos ranka, bet iš tikrųjų ne viskas taip paprasta.
Viskas, ką esu pasiekusi, atėjo per sunkų darbą. Išskyrus mašiną, kurią tėvai padovanojo 18-ojo gimtadienio proga. Tai buvo, ko gero, pirmoji ir paskutinė didelės vertės materiali tėvų dovana.
Šeima ir artimieji žino, kiek aš dirbu ir kodėl esu tiek pasiekusi. Man to pakanka, kitiems neketinu nieko įrodinėti. Beje, grožio salonas, kuris visai neseniai atvėrė duris, yra ne mano tėvų investicija.
– O iš kur gavote pinigų jam atidaryti?
– Taip nutiko, kad sutikau žmogų, patikėjusį manimi ir mano idėja. Gyvenimas suvedė mane su investuotoju. Ne veltui sakau „suvedė“. Būdama 18-os tikrai nesvarsčiau galimybės turėti savo grožio saloną. Juk esu dvyliktokė ir turėjau pabaigti mokyklą.
– Investuotojas pažinojo jūsų tėvus?
– Mūsų šeima gavo pasiūlymą atidaryti dar vieną saloną. Mano mamos planuose tokia idėja buvo jau seniai, tačiau taip jau susiklostė aplinkybės, kad mama šio pasiūlymo atsisakė.
Tėtis buvo įsitikinęs, kad negalime praleisti tokios progos, privalome pasinaudoti unikalia galimybe. Mama pasakė tėčiui, kad pasiūlytų man. Be abejo, aš sutikau.
– Atidariusi saloną turėjote susidurti su daug jums nežinomų dalykų. Tarkime, su verslo kūrimo strategija, teisiniais, buhalteriniais dalykais.
– Man labai pasisekė, nes tėtis yra verslininkas. Jis man padėjo išspręsti daugelį klausimų. Kai svarsčiau, atidaryti saloną ar ne, jis taip pat labai palaikė.
Esu labai užsispyrusi ir labai organizuota. Gyvenime viskas turi būti tikslu, suplanuota, teisinga. Tačiau verslas – nenuspėjamas dalykas, ypač statybų darbai.
Kartais man atrodydavo, kad viskas baigta, nieko nebus, nes viskas vyksta ne pagal planą, bet tėtis sugebėdavo mane nuraminti.
– Ar sulaukiate daug klientų?
– Pradžia tikrai labai nebloga. Labai tuo džiaugiuosi. Mama man sako: „Milita, nevaryk Dievo į medį.“ Kai prieš šešiolika metų mama atidarė grožio saloną, mes buvome atvykę iš Varėnos, neturėjome nei pažįstamų, nei draugų, Vilniuje buvome svetimi. Metus mama sėdėjo ranka parėmusi galvą.
Ji buvo absoliučiai viena, iš pradžių neturėjo net darbuotojų. Man lengviau. Mano komandą sudaro trylika merginų ir dar galiu priimti tris.
– Kada nors svarstėte, kas būtų, jeigu jūsų tėvai būtų vidutines pajamas gaunantys žmonės?
– Tėvai nieko man neatnešė ant lėkštutės. Vienintelė investicija buvo manęs lavinimas. Jie suteikė galimybę užsiimti įvairia veikla. Tai buvo galimybė, padėjusi atrasti save, ir aš ja pasinaudojau.
– Esate abiturientė. Nukentėjo mokslai?
– Liko paskutinis mėnuo, tačiau jis pats sudėtingiausias. Tikriausiai dabar tempas mano gyvenime didžiausias, koks kada nors buvo.
Puikiai suprantu savo pareigas gyvenime. Mokykloje esu mokinė, scenoje – dainininkė, o salone esu vadovė.
Mokykloje man buvo svarbiausia atsiskaityti. Stengiausi derinti darbą ir mokslus, tačiau savaime suprantama, kad dėl papildomos veiklos nukentėdavo lankomumas mokykloje. – Jau esate nusprendusi, ką veiksite baigusi dvyliktą klasę?
– Tikrai žinau, kad pabaigusi mokyklą metus nestudijuosiu. Sunkiai galėčiau ištverti dar vienus bėgimo ir skubėjimo metus. Kitąmet ketinu keliauti po pasaulį. Daug emigrančių manęs laukia, mat mokysiu jas makiažo subtilybių.
Po metų pertraukos ketinu studijuoti Lietuvoje ką nors susijusio su pramogų industrija. Galbūt vykčiau studijuoti į užsienį, tačiau palikti tai, ko Lietuvoje siekiau ne vienus metus, nebūtų protinga.
Taip pat noriu tobulinti grožio salono veiklą.
– Nuo ko prasidėjo jūsų, kaip vizažistės, darbas?
– Niekada to neplanavau ir nesvajojau tapti vizažiste. Kai pradėjau dainuoti ir dalyvauti įvairiuose televizijos projektuose, supratau, kad dažytis turėsiu pati, nes tada jaučiuosi geriausiai.
Vyresnioji sesuo, pamačiusi, kaip man patinka dažyti, prašydavo, kad ir ją padažyčiau. Tai pamatė sesers draugės, jos irgi užsinorėjo. Viskas pradėjo rutuliotis.
Nesu baigusi jokių kursų ar seminarų, esu savamokslė. Esu turėjusi trijų valandų teorinę pamokėlę. Makiažas – sritis, kuriai reikia pojūčio.
– Galėtumėte išskirti vieną kurią nors veiklą kaip pačią svarbiausią?
– Tai priklauso nuo gyvenimo periodo. Mano gyvenimas nepastovus. Esu linkusi analizuoti kiekvieną etapą. Šiuo metu pagrindine ir svarbiausia veikla laikau savo grožio saloną. Tai yra mano kūdikis. Salone laiko neskaičiuoju. Pažįstami ir draugai žino, kad mane ras būtent čia.
Tačiau niekada nepamiršiu muzikos, tai mano pradžia ir istorija. Jeigu ne muzika, galbūt šiandien nebūčiau pasiekusi tiek daug.
– Jūsų muzikinė karjera prasidėjo labai anksti. Ar muzikoje jaučiatės atradusi save?
– Mokykloje mane netikėtai pastebėjo viena vokalo dėstytoja, ir nuo to viskas prasidėjo. Ji pasakė mano tėvams, kad esu sukurta scenai ir turiu dainuoti. Tėvai buvo įsitikinę, kad pradėsiu ir mesiu, o tada vėl kibsiu į savęs paieškas, tačiau nutiko priešingai.
Pramogų industrija man labai artima, tai supratau dar lankydama mažųjų modelių būrelį. Man patinka būti matomai, pastebėtai.
– Patinka būti dėmesio centre?
– Gaunu nemažai laiškų iš paauglių mergaičių. Jos rašo, kad mane stebi, mokosi iš manęs, aš joms esu autoritetas ir įkvėpimas. Man, 18-metei, tai be galo svarbu ir malonu. Tokiais momentais suprantu, kodėl nepasidaviau ir nenuleidau rankų.
– Jūsų gyvenime buvo momentų, kai sviro rankos?
– Kadangi viskas prasidėjo nuo muzikos, rankos sviro, kai prasidėjo balso mutacija. Pajutau, kad balsas manęs nebeklauso. Atsidūriau kryžkelėje, nes jeigu imuosi kokio nors darbo, noriu jį atlikti nepriekaištingai. Jei kas nors nepavyksta, stipriai dėl to išgyvenu. Ketinau mesti dainavimą, bet dabar džiaugiuosi, kad to nepadariau.
– Kaip mokytojai reaguodavo į tai, kad esate žinoma ir turite tiek papildomos veiklos? Nebandė jūsų nusodinti?
– Nepastebėjau išskirtinio dėmesio. Mokykloje visuomet stengiausi būti paprasta mokinė, neišsiskirti. Aš savęs nelaikau kitokia.
– Nejutote bendraklasių pavydo dėl savo populiarumo, verslumo?
– Pavydas visada yra, tačiau kalbu nebūtinai apie mokyklos bendruomenę. Visada atsiras žmonių, kuriems kas nors nepatiks ir jie pavydės. Per ilgą laiką pripratau prie pavydo ir jo nebejaučiu.
Nepastebiu žmonių, norinčių man įkąsti, tai tiesiog per daug kasdieniška. Man tai nesukelia jokių išskirtinių emocijų, nors, pripažinsiu, kartais būna skaudu, bet išmokau atsirinkti žmones, kuriems galiu atsiverti ir išklausyti jų nuomonės.
– Sakoma: pasakyk, kas tavo draugai, o aš pasakysiu, kas tu. Tad kas yra jūsų draugai?
– Mama, sesuo ir pora tikrų vaikystės draugių. Mūsų draugystė patikrinta laiko. Turiu labai daug pažįstamų, su kuriais malonu susitikti. Galiu paplepėti, išgerti kavos, nueiti į klubą pavakaroti, paverkti. Kiekvienas žmogus turi savo vaidmenį mano gyvenime. Tikrus draugus jau atsirinkau.
– Ar daug norinčių tapti jūsų draugais vien dėl to, kad esate žinoma?
– Su kiekvienu žmogumi man įdomu bendrauti, niekada neatmetu naujų pažinčių. Nesvarstau, ar naujai sutiktas žmogus duos man ką nors naudinga.
– Ar skaitote komentarus apie save?
– Nebeskaitau, jau keletą metų to nedarau. Nors kai kurie komentarai vis vien mane pasiekia. Kartais pažįstami atsiunčia kokią nors informaciją, susijusią su manimi. Tada pasijuntu lyg iškritusi iš medžio. Lygiai taip pat buvo dėl salono. Žinau, jog dauguma mano, kad salonas – tėvų dovana man.
Savo akimis mačiau keletą tokių komentarų, bet žinau, kad tokių yra tūkstančiai.
Sykį esu buvusi pas astrologę, ji nežinojo, kas aš esu, bet pasakė, kad visada būsiu dėmesio centre, bet tuo pat metu ir drabstoma purvais, apkalbinėjama. Ji pasakė, kad mano užduotis šiame gyvenime yra tai nugalėti. Blogiu blogio nenugalėsiu, tad stengiuosi tiesiog atsiriboti nuo neigiamų dalykų.
– Ar tokios veiklios merginos širdis vis dar užimta?
– Mano širdis laisva.
– Šiuo gyvenimo momentu norėtumėte beprotiškai įsimylėti?
– Meilės neįmanoma surasti, ji pati ateis, kai bus laikas. Anksčiau jau esu patyrusi meilę, bet ji buvo kitokia, vaikiška. Džiaugiuosi tuo, ką patyriau. Kada patirsiu tikrą, brandžią meilę, nuo manęs nepriklauso.
– Ar yra daug gerbėjų, trokštančių užkariauti jūsų širdį?
– Dabar neturiu laiko gerbėjams. Šiuo metu mano gyvenimo prioritetai kitokie. Jeigu atsirastų man skirtas žmogus, be abejo, būčiau su juo. Esu labai emocionali, jeigu pasineriu į jausmus, tai tik stačia galva.
– Jūs su mama ir seserimi atrodote labai artimos. Kokie jūsų santykiai?
– Mudvi su seserimi labai skirtingos. Puoselėjame skirtingas vertybes, mūsų požiūris absoliučiai kitoks. Vaikystėje, kaip ir visi vaikai, pasipešdavome, tačiau seseriškas ryšys tarp mūsų yra.
Užaugau lygiai taip pat kaip visi vaikai. O tai, ką mato žmonės iš šalies, nebūtinai yra tiesa. Mūsų šeimos situacija visiškai kitokia, nei daugeliui atrodo.
– Jūsų gyvenimas atrodo kupinas tviskančios prabangos. Ar dar yra svajonių, kurios netapo realybe?
– Prabanga – tik paviršutiniškas ir laikinas dalykas. Stengiuosi orientuotis į dvasinius dalykus. Ką aš stengiuosi pasiekti ir ko man niekada neužteks? Tai – dvasinė ramybė.
