Šešiolika metų praėjo nuo tada, kai dainininkė pirmą kartą ant scenos pasirodė su grupe „Mango“. Prisimindama save aštuoniolikmetę Rima šypsosi – kad būtum pastebėta, tuomet nereikėjo viešumos, žmonės į koncertus ateidavo vedami paslapties.
Po dešimtmečio „Mango“ pasuko skirtingais keliais. „Visos buvome lyg besisukančioje mašinoje, nieko daugiau aplink nebematėme, reikėjo poilsio“, – pasakojo R.Petrauskytė-Malašičevė. Jai tai buvo būtina – dar koncertuodama moteris susirgo bulimija, liga, su kuria kovoti prireikė dar daugiau jėgų.
„Valgymo sutrikimai, kaip ir daugelis kitų ligų, – signalas mums, kad pažeista kūno fizinė ir psichikos pusiausvyra. Grupės veiklos nutraukimas, ramybė – man to reikėjo. Vos tik pasikeitus mano gyvenimui sveikata pradėjo tvarkytis“, – atviravo moteris.
Praėjus penkeriems metams R.Petrauskytė-Malašičevė jau galėjo sau nemeluoti ir drąsiai pasakyti: jai viskas gerai. Atsirado, regis, laiminga meilė, vėliau buvo vestuvės ir kūdikio laukimas. Vis dėlto, vos gimus dukrai, moteris išgyveno skyrybas ir liko viena su dukra ant rankų. Sunku? Rima tik nusišypso: „Viską pradėjau nuo nulio, supratau, kad dėl dukros viską galiu. Dėl savęs verkti nėra prasmės. Jaučiuosi puikiai išlaikiusi be proto sunkų egzaminą.“
Dėl santuokos, kuri buvo pilna meilės, Rima nesigaili. „Ji man padovanojo dukrą, kuri šypsosi kiekvieną dieną.“
Iš Kauno, kuriame Rima buvo pradėjusi kurti šeimą, tuščiomis grįžo į gimtąją Klaipėdą pas tėvus. Tuomet galvojo tik apie tai, kaip susitvarkyti skyrybų dokumentus, susirasti darbą, pasirūpinti būstu, įsigyti automobilį.
Tvarkytis su gyvenimo duotais išbandymais buvo išties nelengva, tačiau augindama dukrą Rima suprato, kokia stipri yra motinos meilė.
Andrejai ūgtelėjus, prieš dvejus metus dainininkė sulaukė televizijos projekto „Chorų karai“ pasiūlymo uždainuoti „Mango“ vizitine kortele tapusią dainą „Alyvos“. Rima nedvejodama sutiko. Net ir po to, kai senosios grupės narės atsisakė prisidėti.
Į grupę ji pasikvietė „Mochito“ merginas Gabiją Sruogiūtę ir Justiną Jančiauskaitę – trijulė net nepajuto, kaip pradėjo koncertuoti ir tapo grupe „Man-go“. „Grįžimas į sceną nesukėlė jokios baimės. Atvirkščiai, buvimas scenoje – mano poilsis, saviraiška ir malonumas kiekvieną akimirką“, – kalbėjo Rima.
Iš pradžių maniusios, kad tik perdainuos senas grupės dainas, jos pradėjo kurti naujas. Dainininkė juokdamasi sako, kad jų grupė skirta emigrantams, nes dažniausiai koncertai vyksta užsienyje, kur išvykę ištikimiausi gerbėjai.
Be to, Rima stačia galva nėrė į studijas – nuo rugsėjo Klaipėdoje pradėjo studijuoti masažo meną. „Sužinojusi apie dvejų metų mokslus nedvejojau ir ėmiausi naujos veiklos. Tai mano svajonės išsipildymas. Neabejoju, kad masažas ir bus pagrindinis mano gyvenimo kelias“, – su meile naujai veiklai pasakojo ji.
– Ar po visų gyvenimo duotų išbandymų pagaliau atradote vidinę ramybę?
– Esu pakeliui į ją. Man labai padeda naujai atrasta meditacija, gydomieji ir atpalaiduojamieji masažai, kurių metu veikiamas ne tik fizinis kūnas, bet ir energetinis žmogaus biolaukas. Prie žmogaus gali liestis tik galvoje esant švarioms ir šviesioms mintims. Kai pradedu suvokti, įžvelgti žmogaus kūno problemas ir kai man pavyksta jas išspręsti, pajuntu neapsakomas emocijas. Iš būsenos būti reikalingai ir naudingai įsikraunu labai daug energijos. Svajoju pažinti kuo daugiau masažo meno paslapčių. Pradėjusi mokslus profesinėje mokykloje paraleliai baigiau papildomus masažo kursus. Nevengiu įgytų ir sertifikatais patvirtintų žinių išbandyti masažuodama draugus ir šeimos narius.
Rytiniai bėgiojimai prie jūros arba ilgi pasivaikščiojimai su dukra – irgi mano pomėgiai, kai ilsinu galvą nuo minčių. Įgyvendinau dar vieną savo svajonę – Nidoje gegužės pabaigoje dalyvavau penkių kilometrų bėgime. Paauglystėje lankiau lengvąją atletiką ir pagal savo būdą, judėjimą buvau priskirta prie trumpų distancijų bėgikių. Tad nubėgti penkis kilometrus išlaikant aukštesnį nei vidutinis greitį man buvo didžiulis iššūkis.
– Vos tik gimus Andrejai likote su kūdikiu ant rankų. Ar žodžiais įmanoma nusakyti, kaip tuomet jautėtės?
– Iki šiol tai priimu kaip gyvenimo pamoką ir labai gerą patirtį. Tikiuosi, jog tą pamoką išmokau ir labai nenorėčiau, kad ji pasikartotų. Ar buvo sunku? Labai sunku. Skyrybos – vienas sunkiausių išgyvenimų žmogui. Ir joms, manau, negali būti tinkamo laiko – ar lieki viena, kai vaikas dar labai mažas, ar išsiskiri, kai vaikai jau užaugę. Skauda taip pat beprotiškai. Juk visi mes tuokiamės su tais vieninteliais.
Tačiau mano istorija – tik viena iš daugelio. Lietuvoje gyvena daug vienišų mamų arba vienišų tėvų, kuriems taip pat nelengva. Aš galiu papasakoti apie tai viešai, nes esu žinomas asmuo.
Vos tik gimus dukrai kilo mintis įkurti pajūrio regiono mamų klubą. Bet visi tokie klubai įgauna pagreitį ir tampa interneto „perku ir parduodu“ erdve. Po skyrybų norėjosi suburti vienišas mamas bendrauti, bet idėjai trūko pagrindo, esmės. Bet pats gyvenimas išgrynino mano idėją – prieš kelerius metus atsiradęs mano apmokamas, bet dar nenaudojamas domenas zemaitijosmamos.lt. taps socialine platforma rašymo terapijai. Aš tikiu, kad tai gali tapti erdve nuostabioms, įkvepiančioms, pamokomoms, realiai išgyventoms, kūrybiškai užrašytoms žmonių istorijoms, kurios bus nekritikuojamos. Šių istorijų rašymo tikslas – kad žmogus ne tik išlietų emocijas, suvoktų save, bet ir galėtų save praturtinti. Tegul tai pradžioje bus moterų, mamų, merginų istorijų erdvė. Mums kol kas labiausiai šito reikia.
Esu grynakraujė žemaitė – išdidi, užsispyrusi, daugiau duodanti nei prašanti, kol kas gyvenimo negandų neįveikiama. Bet kartu esu ir moteris, kuriai kartais trūks plyš būtina išsikalbėti.
– Su kokiais sunkumais susidūrėte, ar buvo pikta?
– Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad nebuvo. Trūko gyvenime aiškumo, stabilumo. Teisiškai aš net nesu vieniša mama, o tik išsiskyrusi moteris, kuri viena augina vaiką. Tad jokios lengvatos man nepriklauso. Būdama savo dukrai ir mama, ir tėčiu, tuo pat metu privalau ir uždirbti tiek, kad sumokėčiau visus šeimos mokesčius.
Sakoma, kad praeitį turi palikti praeičiai, iš jos pasiimti patirtį. Nelaikyti tų jausmų, bet žengti į priekį. Aišku, tai labai sudėtinga, bet reikia stengtis. Per Velykas, šeimai pasakiau: šis vienišos motinystės laikotarpis, kartais, atrodo, nepakeliamas, bet dar niekada gyvenime nebuvau laimingesnė nei dabar.
– Nors jūsų dukra dar maža, bet ar supranta, jog jūs atstojate ir tėtį, neklausia, kur jis?
– Ji žino, kad yra tėtis. Bet kadangi mes gyvename skirtinguose miestuose ir tėčiui atrodo, kad 200 kilometrų yra tas pat, kaip nuskristi iki Amerikos, matosi jie be galo retai. Negaliu pasakyti, ar dukrai tai kaip nors atsilieps psichologiškai. Neseniai ji piešė šeimą, sako: čia mama, tėtis ir vaikas. Pagalvojo pusę minutės ir nusprendė, kad tėčio nereikia. Andreja mato, kad aš visagalė mama: uždirbu ir valdau šeimos pinigus, pinu jai kasas ir mokau važiuoti dviračiu, vieną dieną aviu aukštakulnius ir darausi vakarinį makiažą, o kitą – pasikeičiu automobilio akumuliatorių. Ryte atstovauju vaikų darželio tėvams komitete, o vakare pamojuoju dukrytei iš televizoriaus ekrano.
Daugiau skaitykite „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
