Pora draugavo beveik trejus metus. Buvo gražių momentų, kai kada juodu ir susipykdavo – kaip visos poros.
Ženklu, kad jiems ne pakeliui, Rūtai tapo pastarosios atostogos Italijoje, prie Komo ežero. Regis, taip gražu, taip romantiška, Rūta sako dar juokais su Michaelu ieškoję garsaus aktoriaus George’o Clooney vilos, tačiau įtampa tvyrojo.
„Prabėgo atostogų savaitė, ir supratau, jog gyvenime dar nebuvo, kad taip mažai juokčiausi, o kai nesijuoki, vadinasi, nesijauti laimingas“, – sakė Rūta, tuomet ir nusprendusi padėti tašką.
– Kas nutiko judviem su Michaelu? Žinau, kad turėjote didelę palaikymo komandą, trokštančią, kad tik jums būtų gerai ir kartu įrodytumėte, jog moteris, net ir sulaukusi vadinamosios bobų vasaros, gali vėl pamilti, būti mylima.
– Aš – padraika, turiu daugybę draugų, man norisi su visais bendrauti, eiti, džiaugtis, ką nors veikti, o Michaelui reikėjo moters, kuri visuomet būtų šalia, namie, ruoštų valgį. Būdavo, nuskrendu pas jį į Angliją, dieną kitą smagu, o paskui aš jau pasiilgstu namų.
Kraustytis į Angliją neketinau – ką ten veiksiu? Ką mano šalyje daryti vyrui? Michaelas yra lėktuvų inžinierius ir buriavimo instruktorius. Supratau, kad žlugdau žmogaus gyvenimą, todėl nusprendžiau nebetęsti bendravimo.
– Kaip judu išsiskyrėte – sėdote pasikalbėti, parašėte laišką?
– Atsisveikinome Lietuvoje. Jis dar nušienavo pievą mano sodyboje. Norėjo ir lieptelį sutaisyti, bet jau neleidau – būtų per daug, pasijusčiau išnaudotoja, – juokėsi Rūta. – Nuvežiau į oro uostą. Ar jis nueidamas atsigręžė, nemačiau, nes labai greitai nuvažiavau. Buvo liūdna.
Ar verkėme? Būdami tokio amžiaus mes jau nebeverkiame, nes visos ašaros jau būna išverktos.
– Jūsų viešai sakomos mintys, knyga „Ne bobų vasara“ įkvėpė daugybę moterų džiaugtis gyvenimu, vertinti save. Dabar, po šios žinios, šiek tiek net liūdna – vadinasi, internetu susirasti žmogų nėra tinkamas būdas?
– Kodėl gi? Artimos sielos visur ir visuomet reikia dairytis. Tačiau reikia žinoti, ko nori. Mano klaida buvo, kad norėjau tik draugauti, o Michaelas – žmogaus šalia kasdien. Mudu dažnai vienas pas kitą skraidydavome, bet vyrui to neužtenka. Vyrai nenori gyventi vieni, jiems labai bloga.
Aš Michaelui seniai sakiau, kad susirastų normalią ramią moterį, o ne tokią kaip aš, kuri nežino, kada pas vyrą nuskris – po mėnesio ar pusantro, nes turi savų reikalų ir planų. Kas kartą, kai susiruošdavau vykti į kitą šalį ar pas užsienyje gyvenančią dukrą, jis liūdėdavo, kodėl ne pas jį, kodėl ne su juo.
Michaelas – vienas iš mano gyvenimo žmonių, nenoriu su juo vienu gyventi, ypač svetimoje šalyje, – uždusčiau. Jis sutiko ir su tokiu modeliu, bet juk matau, kad kankinasi. Turėjau paleisti žmogų, kitaip jausčiausi kalta. Jei būčiau išsikrausčiusi pas jį, būčiau pažeidusi savo prigimtį, o taip irgi ilgai netempsi.
– Vadinasi, santykių per atstumą išlaikyti neįmanoma? O juk kai kam lyg ir pasiseka.
– Ne per tokį atstumą. Kurį laiką galima. Vis tiek turi matytis beveik kasdien.
– Jūs pati esate sakiusi, kad gyvai būtybei reikia kitos būtybės, šilumos, o jums pačiai?
– Kartą per dvi savaites, mėnesį norisi, – juokėsi Rūta. – Tačiau man reikia vaikų, draugų, pažįstamų, noriu keliauti, grybauti, sportuoti, negaliu sėdėti namuose ir būti namų šeimininkė. Prisiglausti prie žmogaus norisi, bet ne aukos kaina. Nežinau, kaip bus. Išbūsiu. Moterys man sako, kad kai turėsiu anūkų, užteks juos apkabinti – jokio vyro nesinorės. Gal išties.
– Jūs visuomet tokia tiesi ir entuziastinga, atvirai pripažįstate, kad bet kokio amžiaus moteriai reikia vyro dėmesio. Ką dabar darysite?
– Rankų nenuleidau, bet nieko neieškosiu, juo labiau internetu. Išbandžiau, buvo smagu, užteks. Gal sutiksiu draugą, o gal nebesutiksiu – nesvarbu, aš savo meilės taurę jau esu išgėrusi, ir ne vieną. Reikia apsiraminti kada nors. Arba ne.
Draugė juokiasi iš manęs, sako: „Na, tu ir duodi, kokios aistros senelių namuose!“ Aš jai sakau, kad tai tik pradžia. Kai tikrai būsiu senelių namuose, pamatysi, kas dėsis, – juokavo Rūta. – Iš tiesų ir šiandien moterims galiu pasakyti, kad savęs nenurašytų, niekada nebūna pabaigos, nes nežinai, kas tavęs laukia už kampo. Todėl reikia gyventi atviromis akimis ir siela.
– Visus tuos draugystės su Michaelu metus kurjeris jums kas savaitę pristatydavo gėlių. Dabar pati jų nusipirksite?
– Visada pati jų pasimerkdavau, perku gėlių kas 3–4 dienas, mat tos atsiųstos gėlės kitądien nuvysdavo. Nežinia, ar interneto užsakovų floristikos firmos per daug nepaiso, ar kurjeris jas vežioja automobilyje keletą dienų, – šyptelėjo moteris.
– Šiuo metu rašote knygą darbiniu pavadinimu „Kaip suprasti vyrus“. Išdėsite vyrus į šuns dienas? Rinkdama medžiagą atradote ką nors nauja?
– Ne, nieko blogo apie vyrus knygoje nebus. Juk jiems sunkiau gyventi nei mums, moterims. Tai supratau daug kalbėdamasi su vyrais. Net Michaelas man atvirai pasakė daug tokių dalykų, prie kurių net negalėsiu parašyti, kad tai – jo mintis.
Knygoje paneigsiu mitus, kad vyras yra primityvus, stiprus, bejausmis, jam lengva gyventi. Vyrai yra labai sužeisti, o mes turime atpažinti jų žaizdas ir išmokti jas gydyti. Būti vyrui medicinos seserimi, motina, meiluže, mūza. Knyga – tai mano giesmė vyrams.
– Hm... O moterys dažnai tiek blogo apie juos išsako.
– Net jei ir matau blogį, žinau, kad jis kyla iš vyro nesaugumo jausmo. Didžiausia vyro baimė – būti paliktam. Jei skyrybomis pakvimpa per įsimylėjimo etapą, kai vyrą apėmusi dopamino narkozė, jis elgiasi kaip pamišėlis, nes netenka dozės hormonų – bendravimo su moterimi ir jaučia abstinenciją kaip narkomanas. Įsimylėjimas – narkotinė būsena, besitęsianti maždaug 8 mėnesius.
Matote, aš jau viską galiu įvardyti cheminiais terminais, tai kaip su kokiu nors vyru galiu būti kartu? – juokėsi Rūta.
– Kaip tuomet suręstos ilgus metus trunkančios santuokos?
– Vadinasi, pora žino vienas kito žaizdas, jas gydo, glosto, abu suvokia, kad santuoka – uostas abiem pabėgti iš nesaugaus pasaulio. Man vyrų labai gaila. Kai juos suprasime, mokėsime geriau mylėti, jie tikrai verti meilės, kad ir kokie sužeisti būtų.
– Ar tik nenorite moteriai užkrauti atsakomybės už sėkmingą sąjungą?
– Vos keli dešimtmečiai, kai žmonės nusprendė, kad santuokoje turi būti laimingi. Anksčiau juk partnerį išrinkdavo tėvai, santuokos būdavo sudaromos dėl turto, todėl tvirtos, ilgaamžės. O dabar apsvaigę nuo dopamino žmonės metasi vienas kitam į glėbį, o kai jis išgaruoja, jie nesupranta, kas vyksta, todėl skiriasi.
Aš moteriai neužkraunu atsakomybės, bet iš tiesų ji stipresnė. Taip, ji turi daug pareigų, tačiau niekam neduodama didesnės naštos, nei jis gali panešti.
– Kaip tuomet pajusti, kad vyras sveiksta, kad tavo pastangos pasiteisino, o ne aukojiesi patogų gyvenimą mėgstančiam tipui?
– Vyras niekada nepasveiks, civilizacija jį susargdino – jis nebegali medžioti, būti savimi. Moterys vis tiek liko arčiau gamtos. Tačiau vyras, kad ir sužeistas, privalo turėti stiprybės, principų, tikslų – tai, už ką moteris jį gerbtų. Nes jei tik gulės ant sofos, žaizdos virs pragulomis, o jų tvarkyti niekas nenori.
– Kas jums gražiausia vyro asmenyje, gražiausias ženklas moteriai iš jo pusės?
– Protas – gražiausias ir seksualiausias vyro organas. To intelekto požymis – humoro jausmas, o jį nedaug vyrų turi. Anekdotus pasakoti gali daugelis, tačiau įskelti žiežirbą iš nesusijusių dalykų – vienetai.
