Moteris ankstyvoje jaunystėje buvo sudariusi planą iki 25-erių susilaukti vaikų. Planas neišdegė. Tačiau Katerina buvo įsitikinusi, kad yra pasiruošusi motinystei, ir laukė nesulaukė, kada gi gims jos ir Ramūno atžala. Dabar ji juokiasi, kad gimus vaikui, kaip ir kiekvienai motinai, kartkartėmis kyla klausimas, ar yra gera mama.
Dabar Katerinos laikas bėga kitaip nei prieš dėmesį mėgstančio mažojo Rojaus gimimą. Bet Katerina nepamiršo darbų ir sukasi lyg bitutė. Žinoma moteris ne tik koncertuoja, bet ir dėsto šokio pedagogiką, yra Vilniaus kolegijos Menų ir kūrybinių technologijų fakulteto Scenos meno ir šokio pedagogikos katedros vedėja.
Kaip ir kiekvieną motiną ir šeimos židinio kurstytoją, Kateriną kartais apima slogi nuotaika, tačiau šokėja nepasiduoda tamsioms mintims.
„Labai mėgstu svajoti, o kai viskas klojasi ne taip gerai, mintis nukreipiu kur nors kitur. Be abejo, neapsieinu be skambučio vyresniajai sesei. Ji – mano asmeninė konsultantė visais klausimas. Tikiu minties galia: jei mąstysi teigiamai, viskas bus gerai“, – įsitikinusi K.Voropaj.
– Ilgą laiką gyvenote labai įtemptą gyvenimą, gimus Rojui Patrikui teko keisti gyvenimo būdą. Kaip priėmėte permainas?
– Gana natūraliai. Anksčiau visą laiką galėdavau skirti darbams ir sau, o dabar dieną tenka planuoti kiek kitaip, mat Rojus Patrikas reikalauja daug dėmesio ir priežiūros.
Pasikeitė mano dienotvarkė: naktimis turiu budėti prie sūnaus, o dienomis dirbti tuos pačius darbus, kuriuos dirbdavau iki sūnui gimstant.
– Kaip pasikeitė jųdviejų poros gyvenimas gimus vaikui, ar lieka laiko romantiškoms akimirkoms ir vakarienėms drauge?
– Mes nesame iš tų porų, kurios puoselėja romantiką. Dabar atsirado daugiau dalykų, kuriuos nuveikiame drauge.
– Tačiau ar jums nepatiktų, jei vyras nustebintų parnešdamas vos į glėbį telpančių mėlynų rožių?
– Tiesą sakant, mano vyras man niekada nedovanojo gėlių. Jis nemėgsta gėlių, o man užtenka pažiūrėti į gėlės, stovinčias pas kitus. Mano namuose gėlių nerastumėte. Jei gaunu gėlių, jos arba keliauja pas mano mamą, arba labai greitai nuvysta.
– Kaip judu su vyru pasidalijate vaiko priežiūros darbais, vyras keliasi naktimis raminti mažojo?
– Tokiais atvejais visada keliuosi aš. Su bičiulėmis dažnai juokaujame, kad vyrų ausys iš prigimties yra tarsi užsikimšusios, tad miegodami jie negirdi, ar vaikas verkia.
Prižiūrėti vaiką dieną labai padeda mano sesuo ir mama. Esu įsitikinusi, kad jeigu ne jos, negalėčiau ištrūkti iš namų ir darbuotis. O samdyti auklės kol kas nesiryžtu, juk vaikas dar labai mažas.
Mėnesio pradžioje susitinkame su seserimi ir mama, kad suderintume savo grafikus. Dažniausiai mama ir sesė bando prisitaikyti prie manęs. Viskas sudėliota minučių tikslumu, kitaip nebūtų įmanoma visko suspėti.
Anksčiau galėdavau dirbti keturias ar penkias dienas, o dabar visus darbus turiu atlikti per dvi ar tris. Tokiomis dienomis darbuojuosi nuo šeštos valandos ryto iki vėlyvo vakaro.
– Tikriausiai jaučiate didžiulį nuovargį.
– Kai augini vaiką, išėjimas į darbą tampa savotišku poilsiu. Mūsų vaikas labai aktyvus: daug dainuoja, kalba. Kartais beprotiškai gera atitrūkti nuo visko, pabūti tyloje, su savimi.
– Į ką dabar Rojus panašesnis: į tėvelį ar mamytę?
– Mano mama juokaudama sako, kad kai Rojus pyksta, primena tėtį, o kai šypsosi – mane. Vieną dieną sūnus panašus į mane, o kitą – į Ramūną.
– Ko gero, patarimų, kaip auklėti vaiką neieškote knygose.
– Turiu pripažinti, kad mama pakiša man labai daug tokios literatūros. Aš praverčiu knygas, tačiau tik iš mandagumo. Rūpimais klausimais stengiamės konsultuotis su specialistais. Jei trečią valandą nakties kyla klausimas, atsakymus bandau surasti interneto platybėse.
– Norėtumėte, kad jūsų šeimą vėl aplankytų gandrai?
– Galbūt po dvejų ar trejų metų norėčiau ir vėl susilaukti vaikelio. Būčiau labai laiminga turėdama du vaikus, turėdama tris irgi neliūdėčiau.
Tačiau kai pradedu mąstyti apie vaiko išlaikymą, jo išsilavinimą, nusileidžiu ant žemės.
– Kokioje šeimoje jūs pati užaugote?
– Mano artimiausios draugės yra vyresnė sesuo ir mama. Jei kyla kokių nors rūpesčių ar viduje kirba nerimas, pirmi žmonės, į kuriuos kreipiuosi, yra būtent jos.
Mudvi su seserimi turime labai stiprų ryšį, esame labai artimos. Jeigu ne ji, nebūčiau tokia, kokia esu dabar. Sesuo labai daug prisidėjo prie mano auklėjimo. Jei būtų galimybė vėl gyventi trise, su mielu noru tai padaryčiau.
Tėvai mane ir sesę auklėjo draugiškais patarimais. Niekada gyvenime nesame gavusios beržinės košės. Pamenu, kad vaikystėje labai daug keliavome. Išmaišėme nemažai pasaulio, mat mūsų mama dirbo su turizmu susijusį darbą. Mama eidavo dirbti, o mes su sese leisdavome laiką drauge. Ji manimi rūpindavosi, nes vyresnė, o aš buvau linkusi ką nors iškrėsti.
Norėčiau, kad ir mano šeima būtų labai vieninga.
– Ar dabartinėje jūsų šeimoje buvo tokių momentų, kai dužo lėkštės?
– Ne. Dabar mūsų visa energija nukreipta į vaiko auginimą. Pykčiams tiesiog nelieka laiko. Gimus Rojui mūsų su Ramūnu santykiai sustiprėjo, tapome artimesni vienas kitam.
– Pažvelgus į jūsų vyrą atrodo, kad jis yra labai tvirtas ir griežtas. Šeimoje jis toks pat, o galbūt jis be proto švelnus ir mielas?
– Jis nėra mielas katinėlis. Ramūnas yra labai vyriškas, turintis savo nuomonę. Jis retai kada nusileidžia moteriai, tačiau drauge jis kupinas meilės šeimai.
– Ar santykiai jums suteikia pilnatvės gyvenime?
– Šeima, santykiai su artimaisiais, darbas – viskas klostosi puikiai. Tokia idilė galėtų likti amžinai.
– Ar turite daug bičiulių, su kuriomis galite pasikalbėti sunkią akimirką?
– Laikui bėgant tokių bičiulių lieka vis mažiau. Juk ilgainiui keičiasi žmonių interesai: kai kurie siekia karjeros aukštumų, o kai kurie augina vaikus ir kursto šeimos židinį.
Be sesers ir mamos, turiu keletą bičiulių iš vaikystės. Visos jos yra geriausios draugės, o mano šokių partneris man yra lyg brolis. Šiais žmonėmis galiu aklai pasitikėti.
– Kokių gyvenimiškų aistrų turite?
– Dievinu keliavimą, tačiau kol kas retai kada galiu sau tai leisti. Prieš gimdymą atradau naują hobį – čiuožinėjimą. Mama visą gyvenimą mane saugojo nuo panašių sporto šakų, tačiau jaučiuosi ten atradusi dalelę savęs.
– Šiuo metu vis rečiau esate matoma viešojoje erdvėje. Ar nepasiilgstate dėmesio?
– Viešumo nepasiilgstu, man jo tikrai netrūksta.
– O jei televizijos prodiuseriai jums pasiūlytų dalyvauti šokių projekte, ar sutiktumėte?
– Jei prodiuseriai nuspręstų surengti tokį projektą, su mielu noru sutikčiau. Galbūt tai būtų paskutinis projektas, kuriame dalyvaučiau. Tikrai labai to norėčiau. Kūrybinės veiklos dabar mano gyvenime nėra daug.
– Ar galėtumėte gyventi vien rūpindamasi šeima ir neturėdama kitokios veiklos?
– Negalėčiau. Jeigu taip būtų, būčiau labai nepatenkinta savo gyvenimu. Susilaukusi vaiko tris ar keturis mėnesius turėjau motinystės atostogas. Pirmus du mėnesius praleidau puikiai, tačiau trečią supratau, kad man trūksta veiklos, ėmė važiuoti stogas.
Be abejo, jeigu turėčiau daugybę ką tik vaikų susilaukusių draugių, labai daug pinigų ir galėčiau pramogauti ir nuostabiai leisti laiką – galbūt tuomet būti namų šeimininke būtų nesunku.
– Kokia esate mokytoja?
– Nežinau, ką studentai mano, tačiau tikiuosi, kad jei jie manęs nemyli, tai bent jau gerbia. Jeigu matau, kad mano mokiniai linkę tinginiauti, tampu pikta, o jei pastebiu, kad studentai kruopštūs ir daug dirba, negailiu gerų žodžių.
Nepavadinčiau savęs griežta mokytoja, stengiuosi būti sąžininga. Nors yra buvę atvejų, kai studentai, atėję į mano egzaminą, drebėjo iš baimės. Paklausiau jų, kas jiems nutiko, o jie atrėžė, kad aš jiems atrodau baisi.
– Dar vaikystėje norėjote tapti šokėja?
– Keista, tačiau nepamenu, kuo norėjau tapti vaikystėje. Puikiai žinau, kad nenorėjau tapti mokytoja. Tačiau gyvenime taip jau yra, kad svajojame apie vienus dalykus, bet gauname visai kitus.
– Kokią savybę įvardintumėte kaip stipriąją savo pusę?
– Dauguma mane pažįstančių žmonių, ko gero, pasakytų, kad esu labai komunikabili ir linksma, tačiau aš save matau kitokią. Kartais man labiau patinka paverkti nei plačiai šypsotis.
Kartais galiu būti rami ir galbūt netgi šaltakraujiška, tačiau kartais galiu tapti karštakoše. Mano Zodiako ženklas Dvyniai. Tai reiškia, kad atsikeliu nusiteikusi vienaip, o einu miegoti – jau kitaip.
– Prakalbote apie ašaras. Ar pamenate, kada pastarąjį kartą verkėte?
– Ko gero, kai laukiausi. Tuo metu emocijos buvo sunkiai suvaldomos. Man atrodė, kad niekas manęs nesupranta. Dabar visa tai atrodo labai juokinga.
– Gyvenime esate pesimistė, optimistė ar realistė?
– Norėčiau būti optimiste, bet esu realistė. Aš suprantu, kokia yra reali situacija, bet visada tikiuosi, kad gali būti geriau.
– Jeigu galėtumėte atsukti laiką atgal, ką pakeistumėte?
– Nieko nekeisčiau. Visos klaidos mano gyvenime padarė mane stipresnę. Jei gyvenčiau dar kartą, norėčiau gyventi lygiai taip.
Plačiau – žurnale „Stilius“.
