Tiek Rūta, tiek Marius yra labai spontaniški. Tokia buvo ir jų meilė, sužadėtuvės bei vestuvės. Jaunavedžių meilė įsiliepsnojo staiga ir labai stipriai. Įsimylėjėlių pora susipažino praėjusių metų liepos 11 dieną Mariaus pusseserės vestuvėse. „Aš jose buvau svočia. Mariaus pusseserę filmavau vienoje reklamoje ir jai į porą parinkau savo pažįstamą jaunuolį. Jie turėjo vaidinti porą, ir nuo to laiko užsimezgė jųdviejų draugystė. Po ketverių metų juodu pakvietė mane į vestuves, kuriose sutikau savo išrinktąjį“, – šypsojosi Rūta.
Tiesa, kai Rūta sutiko Marių, pasvajodavo, kad būtų nuostabu ištekėti, kai esi apimta visiškos euforijos: kai myli žmogų ne dėl įvairiausių jo savybių, o dėl to, kad myli. Atrodo, kad būtent tai padaryti jai ir pavyko, mat klausantis Rūtos ir Mariaus galima pamanyti, kad jų meilė – tarsi iš puikaus romantinio filmo.
Dabar tiek Rūta, tie Marius yra laimingi kaip niekada anksčiau. Kiekviena jų diena yra kupina atradimų. „Man patinka, kad jis nebijo mylėti: žiūriu į akis ir matau, kad jos myli. Jis nebijo pasakyti žodžio „myliu“. Jis nuolat kartoja, kad esu graži. Jis myli mano dukrą Lėją. Visa atvira širdimi. Su juo esu laimingiausia moteris pasaulyje“, – sako Rūta.
– Gal galite prisiminti tą momentą, kuris jus paskatino pradėti megzti romantiškus santykius?
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Rūta: Sunku pasakyti. Iš tikrųjų man Marius krito į akį iš karto, bet nebuvome vieniši, todėl apie tolesnį mūsų bendravimą negalėjo būti nei kalbos, nei minčių. Pamenu, dar praėjusią vasarą Marius po žvejybos man parašė: „Ar nori lyno?“ Atsakiau: „Aš noriu Mariaus“, o jis man: „Žinau, bet dabar galiu pasiūlyt tik lyną.“
Jei atvirai, mano mintys visą tą laiką, kol nebuvome kartu, buvo tik apie jį. Mintys taip stipriai mane užvaldė, kad negalėjau sau nieko padaryti. Buvo ir ašarų, ir vidinių išgyvenimų, o kai radau savyje ramybę ir nusprendžiau, kad gyvensiu ramiai, dirbsiu mėgstamą darbą, prižiūrėsiu nuostabią dukrytę, jis atėjo į mano gyvenimą.
Marius: Atėjo toks momentas, kai pagalvojau, kad noriu būti kartu. Nurimau, susidėliojau visus taškus ir pasveikinau Rūtą Kovo 8-osios proga. Taip pradėjome vėl bendrauti.
– Rūta, kuo Marius pavergė jūsų širdį?
– Man patiko Mariaus branda: labai dažnai nutinka taip, kad aš galiu pasielgti vėjavaikiškai – taip, kaip dažnai nutinka meno žmonėms. Marius visuomet tvirtai stovi ant žemės, visuomet randa loginį paaiškinimą ir randa išeitį ten, kur aš jos visai nematau. Dar mane žavi Mariaus humoro jausmas. Žinoma, jis savotiškas, bet kai perpranti – gali smagiai kartu pasijuokti.
– Paprastai supažindinimas su tėvais yra svarbus žingsnis. Kada judu tai padarėte?
Marius: Pirmą kartą su Rūtos mama susipažinau Vilniuje: užsukau į svečius, kai pas ją svečiavosi mama. Vakaras buvo smagus: bendravome iki išnaktų, kol Lėjai jau reikėjo miegučio.
Rūtos mama man pasirodė labai linksma ir paprasta: greitai radome bendrą kalbą. O su tėčiu susipažinau kiek vėliau, kai važiavome į Panevėžį: Rūta paprašė padėti tėveliams sode. Tėtis tuo metu pasirodė rimtas, nedaugžodžiaujantis, bet bendrą kalbą taip pat radome.
Rūta: Mariaus mamą pažinojau jau iš anksčiau: pirmą sykį pamačiau per Mariaus pusseserės vestuves, o vėliau jau kaip pora nuvažiavome jos pasveikinti kartu su Lėja per Motinos dieną.
D.Stankaus nuotr.
– Rūta, Mariau, koks jūsų gyvenimas buvo iki sutinkant vienam kitą? Ir kaip jis pasikeitė, kai pradėjote kurti santykius?
Marius: Kol nesutikau Rūtos, gyvenau kaip ir visi: buvau neseniai išsiskyręs ir apskritai iš pat pradžių minčių apie jokius naujus santykius neturėjau. O dabar viskas pasikeitė: aplinka, išaugo pažįstamų ratas, atsirado daugiau veiklos.
O jei kalbėtume apie jausmus, labai įsimylėjau ir jaučiuosi mylimas. Kai bandau sulyginti buvusį ir dabartinį gyvenimo etapą, suprantu, kad lyginti nėra ko. Dabar pats gražiausias metas.
Rūta: Iki sutikdama Marių maniau, kad niekada nebepajusiu, kas iš tikrųjų yra didelė meilė. Tai jausmas, kai, atrodo, negali būti nė sekundės be žmogaus, kai ilgiesi jo kiekvieną akimirką, kai jo nėra šalia. Maniau, kad, ko gero, taip ir numirsiu, nepatyrusi begalinio svaigulio, būsenos, kai esi kažkur tarp žemės ir dangaus.
Kai sutikau Marių, supratau, kad meilė iš tiesų yra. Ir jam už tai esu be galo dėkinga.
– Dauguma žmonių yra įsitikinę, kad prieš prisiekiant amžiną meilę būtina su žmogumi praleisti ne vie- nus metus, pažinti jį įvairiomis aplin-kybėmis. Jūsų atvejis – visiškai priešingas, greitai įvyko sužadėtuvės ir vestuvės. Ar jums nebuvo baisu žengti tokį žingsnį taip greitai?
Marius: Tikrai ne. Nes jei būtų buvę baisu žengti šį žingsnį, niekas iš mudviejų jo nebūtų žengęs. Taip greitai viskas įvyko todėl, kad vienas kitą be galo mylime ir negalime būti atskirai.
Rūta: Kai sutikau Marių, pasvajodavau, kad būtų nepaprastai smagu ištekėti, kai esi apimta visiškos euforijos: kai myli žmogų ne dėl įvairiausių jo savybių, o dėl to, kad myli. Be to, labai smagu daug ką daryti pirmą sykį kartu: pažinti, sužinoti, gyventi atradimais. Tokia kiekviena mudviejų diena: kupina atradimų.
– Kodėl nusprendėte iš pradžių tuoktis Civilinės metrikacijos skyriuje, kodėl ne iš karto bažnyčioje ir su puota draugams?
Marius: Mes norėjome kuo greičiau įteisinti savo santuoką, todėl rinkomės civilinę metrikaciją – bažnyčioje tai būtų užtrukę ilgiau. Todėl joje tuoksimės artimiausią vasarą ir pažadame didelę puotą draugams ir artimiesiems.
Rūta: O dabar šį mums svarbų įvykį paminėjome kartu su artimiausiais žmonėmis.
– Šiais laikais dažnas sako, kad santuoka yra tiesiog antspaudas pase. Kaip manote, ar santuoka keičia žmogaus gyvenimą, kokia jos reikšmė?
Marius: Santuoka dar labiau suartina žmones. Ji padeda daugiau planuoti bendrą gyvenimą: oficialiai save gali vadinti šeima, kartu laukti vaikų – tai yra beprotiškai nuostabu.
Rūta: Man tai naujas potyris, kol kas nejaučiu jokių didesnių pokyčių: vienas kitą toliau mylime taip pat, kaip iki santuokos.
– Standartinis žmogus tokiu atveju kaip jūsų gali pamanyti, kad vestuves paskatino užsimezgusi nauja gyvybė. Galbūt ir jūsų šeimą netrukus papildys dar vienas žmogutis?
Marius: Dirbame šiuo klausimu. Beveik kiekvieną vakarą.
Rūta: Man keista, kai žmonės mėgsta klausti, dėl ko susituokta: ar iš meilės, ar iš reikalo. Juk myliesi su žmogumi tada, kai tikrai myli arba bent jau jo trokšti. Mūsų santuoka iš meilės, laukiant „reikalo“. O kada jis bus – nežino niekas.
– Kas buvo jųdviejų santuokos liudininkai? Kas kūrė Rūtos suknelę, kas – žiedus?
Rūta: Liudininkai buvo žmonės, per kurių vestuves ir susipažinome. Tai Mariaus pusseserė Evelina ir jos sutuoktinis Vaidas. Labai džiaugiuosi, kad jie rado laiko ir sugebėjo iš Švedijos atskristi į Lietuvą vien dėl mūsų tuoktuvių.
Mane ir Lėją papuošė vestuvinių suknelių salonas „Ieva“, esantis Ukmergėje. Su jo savininke ponia Irena susipažinau feisbuke ir iki šiol gražiai bendraujame. O žiedelius užsisakėme iš juvelyro armėno Tigrano Bojajano, gyvenančio Kaune. Labai patiko jo darbai – užsisakėme ir rezultatu nepaprastai džiaugiamės.
– Ar ilgai planavote savo vestuves, o galbūt jos buvo spontaniškos?
Marius: Niekas nebuvo planuota, viskas įvyko spontaniškai.
Rūta: Apskritai aš džiaugiuosi, kad Marius toks pat spontaniškas kaip ir aš. Šiuo klausimu esame panašūs, todėl ką nors svarbaus nuveikti paskutinę minutę mes galime su trenksmu!
– Dėl amžiaus skirtumo už akių, ko gero, dažnai esate apkalbami, o tiesiai šviesiai į akis kas nors yra rėžęs, ką mano?
Marius: Aš asmeniškai pastabų dėl amžiaus skirtumo negirdėjau. Amžius nieko nereiškia. Su Rūta jaučiuosi puikiai: ji man gera draugė, mylima moteris.
Rūta: Aš visada draugavau su jaunesniais ir taip prie to fakto pripratau, kad man nebekyla klausimų, kodėl Marius jaunesnis ir kaip į tai pažiūrės kiti. Ne jiems su Mariumi ir manimi reikės gyventi. Esu užsiauginusi tokią storą odą per savo gyvenimo metus, be to, esu tokia įsimylėjusi ir tokia laiminga, kad kitų nuomonė manęs nei šildo, nei šaldo. Esame kartu, ir tai tik mūsų pasaulis. Niekieno kito.
– Ko gero, Rūta per daugelį metų būdama pramogų pasaulio dalis yra pripratusi prie viešumo. Tačiau, Mariau, kaip jums pavyksta susidoroti su dėmesiu ir apkalbomis?
Marius: Ne kartą sakiau, kad nesureikšminu tokių dalykų. Man „šimtas metų“, kas ką rašo, kas ką kalba ir kas ką daro. Bet išsamesnį interviu duodu pirmą kartą ir jaučiuosi normaliai.
– Rūta, kaip jūsų šešerių su puse metukų dukrelė Lėja reagavo į Marių?
– Iš pat pradžių ji žiūrėjo labai atsargiai. O po to susidraugavo ir pamilo. Dabar drąsiai galiu sakyti, kad jie – geriausi draugai.
– Koks medaus mėnuo jųdviejų laukia?
D.Stankaus nuotr.
Marius: Spontaniškas kaip ir visuomet. Neseniai užsisakėme bilietus keltu iš Rygos į Stokholmą.
Rūta: Kraunamės bendrą lagaminą, nusipirkome vaistų nuo jūros ligos, ir pirmyn!
– Sakoma, kad kelionėse žmogus atsiskleidžia. Ar esate drauge keliavę, kaip sekėsi, ar buvo nejaukių momentų?
Marius: Šią vasarą esame keletą savaitgalių praleidę kartu Šventojoje. Jokios įtampos, jokio streso – mums kelionėse kartu patinka.
Rūta: Tikiuosi, ir ši, tolimesnė, kelionė dar labiau sutvirtins mūsų santykius.
– Kokių bendrų svajonių turite?
Marius: Didžiausia svajonė – sulaukti šeimos pagausėjimo.
Rūta: O tada jau ir būsto didesnio prireiks.
– Kaip manote, ko reikia, kad dviejų žmonių santykiai visada išliktų tvirti ir šilti?
Marius: Abipusio sutarimo, kalbėjimosi, kito žmogaus supratimo, pagarbos.
Rūta: Laisvės pojūčio būnant kartu.
– Ko gero, kaip ir visi žmonės, esate buvę vienumoje. Vieniems šis laikas malonus, kitiems – sunkiai pakeliamas. Koks šis laikas buvo jums?
Rūta: Kiekvieną periodą gyvenime pri-imu kaip man skirtą išbandymą. Ką reiškia būti vienai, aš jau niekada nepatirsiu, nes turiu dukrytę, o ji – geriausia mano gyvenimo draugė. Taip pat dabar šalia manęs nuostabus vyras. Būti vienai nekiltų net minčių. Negaliu be savo šeimos išbūti net kelių valandų.
Marius: Vienas būti negalėčiau. Negaliu būti be Rūtos iš viso: prieš santuoką jaučiau didelę meilę ir norą būti kartu, po jos šis jausmas niekur nedingo: atvirkščiai – dar labiau sustiprėjo.
– Ar jūsų porai svarbi romantika? Galbūt turite kokių nors jaukių, romantiškų tradicijų?
Marius: Mums kiekviena diena yra romantiška.
Rūta: Man didžiausia romantika – bučiuoti savo vyrą ir žiūrėti jam į akis... Lūpos tokios švelnios, o akys – tokios žydros...
– Mariau, palepinate Rūtą, kavos į lovą atnešate?
Rūta: Po pirmo ir paskutinio kavos ruošimo, kai Marius elektrinį virdulį padėjo ant kaitlentės ir jį sudegino, romantiškai kavą ruošiu tik aš.
– Mariau, ko reikia, kad vyras jaustųsi mylimas, laimingas ir vyriškas?
– Turbūt tą patį duoti moteriai. Jei jautiesi mylimas – taip pat elgiesi su savo moterimi. Jei esi laimingas šalia moters – nori, kad ir ji taip pat jaustųsi. Ir bet koks vyras jaučiasi vyriškai, galėdamas mylimajai suteikti tokią aurą, kurioje ji jaustųsi ramiai ir saugiai.
Daugiau – antradienio žurnale „Stilius“.