Šią moterį sunku kuo nors nustebinti. Nuo tada, kai iš Airijos atvykusi garbanė 1998-aisiais debiutavo kaip grupės „Skamp“ dainininkė, ji prieš save yra mačiusi ir keliasdešimties tūkstančių žmonių minias stadionuose, ir poros šimtų žiūrovų auditoriją restoranuose ar klubuose, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
Kartais net sunku suvokti, kad „Skamp“ po poros metų minės dvidešimtmetį – kai atsipalaiduoja ir įsijaučia į pokalbį, Erica atrodo lyg ta pati smalsi mergaičiukė, kuri vos 18-os atsidūrė dėmesio centre.
Per tuos prabėgusius metus buvo visko – didelių koncertų, įkvepiančių pažinčių, visos Lietuvos niūniuojamų kūrinių ir akimirkų, kai tekdavo atsitraukti į antrą planą.
Šiuo metu Erica tikrai turi pakankamai priežasčių šypsotis. Su vyru Jurgiu Didžiuliu du sūnus auginanti moteris kitais metais švęs santuokos dešimtmetį, o šįmet įspūdingai žengė į solinę karjerą – tik per plauką nepateko į „Eurovizijos“ konkursą ir išleido puikiai gerbėjų įvertintą albumą „Leading Me Home“.
Šį penktadienį Vilniaus klube „Tamsta“ ji pradės koncertų seriją „Raudonplaukės turas“ – ketina kitą mėnesį koncertuoti ir Kauno „Žalgirio“ arenos amfiteatre, Šiaulių ir Klaipėdos „Švyturio“ arenose.
Prie kavos puodelio Vilniaus senamiestyje Erica „Stiliui“ pasakojo apie savo dabartį – svajones, šeimą ir būtinybę džiaugtis kiekviena diena.
– Prieš pat turą pakeitėte šukuoseną. Kodėl?
– Tiesiog norėjau, nebuvo jokios ypatingos priežasties. Pasakiau kirpėjui Kęstui Rimdžiui, jis pritarė – puiki idėja.
Kirpčiukus turėjau būdama dar dvylikos, bet šįkart man buvo įdomu, ar tai apskritai įmanoma.
Juk mano plaukai garbanoti, o Kęstas žino, kad neturėčiau kantrybės jų tiesinti kas rytą, jei jie styrotų į visas puses.
Bet viskas išėjo puikiai. Dabar juokinga, nes ne vienas draugas jau neatpažino manęs gatvėje. Kai nuėjau į filmo „Gautas iškvietimas 3“ premjerą, geri bičiuliai praėjo pro šalį, nesupratę, ar čia aš.
Įdomu, kaip plaukai keičia žmogų. Esu į vakarėlį ėjusi su mėlynu peruku – ten išvis niekas nepažino.
– Žinoma, keisti plaukų spalvos nė neketinate, juk jūsų koncertai vadinasi „Raudonplaukės turas“?
– Jokiu būdu nekeisčiau. Man patinka ši spalva, nors praeityje esu buvusi ir blondinė.
Dabar suprantu, kad taip bandžiau pritapti. Buvau labai jauna, jaučiau žvilgsnius dėl rusvų plaukų ir blyškios odos.
Žmonės Lietuvoje paklausdavo: tai kaip tu tvarkaisi su strazdanomis? O su kuo čia tvarkytis, kas čia ypatinga?
Bet po poros metų man tiesiog atsibodo būti blondine.
Buvo smagūs laikai – atsirado „Skamp“, viskas buvo labai nauja ir įdomu. Daug linksminomės, buvo tikrai beprotiškų dalykų ir istorijų. Bet daugumos jų negaliu pasakoti.
– O gal vis dėlto?
– Ne, neprašykite. (Kvatojasi.) Sakykime, niekada nesu atsidūrusi situacijoje, kai pabudusi nežinau, kur esu.
Nors daug ką išbandžiau ir patyriau anksti, dar paauglystėje, į klubus vaikščiojau nuo keturiolikos.
Aš anksti pamačiau ir supratau, kad būti girtam nėra seksualu ar žavu.
– Ar dabar vis dar daug linksminatės?
– Ne tiek, kiek anksčiau. (Juokiasi.) Viskam savas laikas.
Pamenu, kalbėjausi apie tai su Stasiu Povilaičiu. Jis apie tai galėjo papasakoti daug. Kadaise buvo pasiekęs dugną, kartą tiesiog parkrito scenoje.
Tai jam padėjo atsipeikėti – jei nebūtų sustojęs, tikriausiai būtų miręs kur kas anksčiau.
Žmogus pats supranta, kai ateina metas elgtis ramiau.
Kita vertus, kažkodėl daug kas mano, kad mano ir Jurgio gyvenimas – kaip sveikuolių.
Taip, mes pagalvojame, ką valgome, ką perkame, nevalgome mėsos, nerūkome, bet ar tai neįprasta? Pažįstu žmonių, kurie gyvena kur kas sveikiau.
– Didžiąją savo gyvenimo dalį dainavote su grupe „Skamp“, o dabar pati esate dėmesio centre. Nebaisu dabar tai daryti be jos?
– Prabėgo metai, bet vis dar baisu. Bet baisiau ne dainuoti, o kalbėti. (Juokiasi.) Nes „Skamp“ koncertuose dažniausiai tai daro Viktoras.
– Kartais atrodo, kad „Skamp“ apskritai nebėra. Susibėgate retai, surengiate koncertą, tada vėl einate savais keliais.
– Tiesa, bet „Skamp“ tikrai neiširo. Visi užsiėmę savais reikalais. Pavyzdžiui, Viktoras visa galva pasinėręs į renginių organizavimą, savo menų fabriką „Loftas“ ir kitus verslo projektus.
Vilius (Alesius, „Skamp“ reperis. – Red.) dirba Europos humanitariniame universitete, aš užsiimu soline karjera.
Turėjo ateiti toks metas. Kai susibūrė „Skamp“, mes dešimt metų dirbome beveik be pertraukų.
2008-aisiais išleistas mūsų albumas „Kažką?!“ kol kas išlieka paskutinis mūsų darbas. Žinau, kad po jo Viktoras pasijuto perdegęs.
Po truputį judinu Viktorą, nes idėjų yra, prieš porą metų mes išleidome dvi puikias dainas, bet tada vėl užsivertėme kitais reikalais.
2018-aisiais „Skamp“ švęs dvidešimtmetį, ta proga tai tikrai planuojame ką nors kartu nuveikti.
– Lietuvos muzikos rinka nėra didelė. Ar jūs galite pragyventi iš muzikos?
– Taip, ir tuo džiaugiuosi, nes puikiai suvokiu, kad nedidelė dalis muzikantų gali sau tai leisti.
Yra tiek daug gabių muzikai žmonių, kurie to negali.
Žinoma, publika dažnai įsivaizduoja, kad dainininkai gyvena kur kas prabangiau, nei yra iš tiesų.
Net kai kurių apklausų rezultatai rodo, jog žmonės, kuriuos parodo televizija, aplinkiniams atrodo 50 procentų patrauklesni. Turbūt mano, kad ir uždirba 50 procentų daugiau. (Juokiasi.)
Niekada neturėjau kitokio darbo – tik muziką, nuo tada, kai baigiau mokyklą.
Kita vertus, tai nėra lengva – kai gyveni iš savo muzikos, susiduri su daugybe rūpesčių, lyg kurtum savo verslą.
Pavyzdžiui, mano mokesčiais rūpinasi vadybininkės. Pati gal ir susitvarkyčiau, bet man tai būtų gana sudėtinga.
– Dar „Skamp“ karjerai įsibėgėjant turėjote užsienio prodiuserių pasiūlymų dirbti su jais ir galbūt pasiekti kur kas didesnę šlovę. Nesigailite, kad juos atmetėte?
– Kartais apie tai pagalvoju. Bet kas žino, kaip būtų pasisukęs gyvenimas?
Gal nebūčiau sutikusi savo nuostabaus vyro, neturėčiau gražios šeimos. Gal turėčiau daugiau šlovės ir pinigų, bet nebūčiau laiminga. Turbūt nėra prasmės apie tai galvoti.
Moku džiaugtis tuo, ką turiu. Man viskas puiku, esu sveika, turiu puikius žmones aplink. Be to, jei atvirai, tie pasiūlymai manęs neįkvėpė. Iš manęs norėjo padaryti naują Britney Spears, o aš visiškai nenorėjau tapti kieno nors kopija.
„Mums labai patinka tai, ką darai, bet reikėtų šiek tiek kitaip“, – tai girdėdavau dažnai. Muzikos versle tai – normalu, bet man smagiau dainuoti tai, ką pati kuriu ir mėgstu.
– Vasarį su Jurgiu švęsite santuokos dešimtmetį. Sako, septintais metais santuoka patiria krizę.
– „Septintų metų niežulys“, žinau šią frazę. Ne, man neniežti. (Juokiasi.)
Žinoma, mes kartais pykstamės, ginčijamės. Vyrai ir moterys – labai skirtingi, dabar tai žinau. Ne, mes nebandėme vienas kito pakeisti. Santuoka – kaip dėžė, jei nori ją išsaugoti, turi nuolat ką nors į ją įdėti. Meilę ir kitus dalykus.
– Keletą metų net dainavote kartu, buvote subūrę duetą „The Ball & Chain“. Bet liovėtės tai daryti. Teisingas sprendimas?
– Taip, nes kitaip būtume vienas kitą nužudę. Būti kartu ir darbe, ir namie – to buvo per daug.
Mums patinka kartu rašyti dainas, bet kai padaugėjo koncertų, kelionių, pajutome, kad to per daug. Bet tai sakėme nuo pradžių – jei pradės trukdyti šeimai, į ringą mesime rankšluostį ir viską baigsime.
Taip ir nutiko – reikėjo rinktis arba tai, arba santuoką. Santuoka – kur kas svarbiau.
Kartais vis dar padainuojame kartu – vasarą tai darėme Ispanijoje, Italijoje, kitų žmonių vestuvėse. Nusprendėme kartu per metus koncertuoti porą sykių, ne daugiau. Ir tai mums puikiai tinka.
– Kai Jurgis vienas išvyksta į menininkų festivalį „Burning Man“ Amerikoje, kur aplink sukasi šimtai pusnuogių moterų, jums nekyla nerimo?
– Ne. Mes vienas kitu pasitikime šimtu procentų...
Daugiau – antradienio žurnale „Stilius“.
