Vidmantė ir jos sūnaus Manto (10 m.) tėvas Paulius Medišauskas (40 m.) ne tik nepasuko skirtingais keliais, bet ir prieš porą metų trankiai atšoko vestuves.
Netapo Vidmantė ir išsilavinimo neturinčia namų šeimininke. Ji baigė teisės magistrantūrą, kurį laiką dirbo advokato padėjėja, tačiau vieną dieną viską metė ir pasiryžo siekti senos svajonės – drabužių kūrimo.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
„Visa giminė ant manęs pyko, kai mečiau teisę. Tėvai tikėjosi, kad būsiu advokatė. Bet tai visiškai ne man. Juk gyvenu dėl savęs, o ne dėl kitų. Negi ateinančius 40 metų man teks dirbti nemėgstamą darbą? Aš taip negaliu!
Buvo sunku mesti, bet reikėjo. Dabar labai džiaugiuosi tuo sprendimu“, – tikino žurnalui „Stilius“ duodama interviu Vidmantė.
– Kaip nutiko, kad teisininkė susidomėjo drabužių dizainu?
– Visą gyvenimą tuo domėjausi ir to norėjau. Bet labai anksti pastojau ir atrodė, kad gyvenimas slysta iš po kojų. Tėvai troško, kad studijuočiau teisę. Tuomet maniau, jog reikia paklausyti tėvų ir daryti taip, kaip jie liepia, kad visai nebūtų blogai. Todėl įstojau į teisę. Iš pradžių baigiau bakalauro studijas, po to – magistrantūrą. Dirbau advokato padėjėja, bet man šis darbas labai nepatiko.
Tačiau ir mados srityje dirbti negalėjau, nes nemoku piešti. Maniau, kad dėl to man nieko neišeis. Vis dėlto Paulius mane labai palaikė, sakė, kad jei taip blogai jaučiuosi dirbdama advokato padėjėja, turiu eiti mokytis piešti, bandyti stoti į drabužių dizaino specialybę. Juk nepabandžius nieko ir nebus.
Tris ar keturis mėnesius mokiausi piešti, po to ėjau laikyti egzamino mokykloje kartu su abiturientais. Išlaikiau, įstojau į nemokamą vietą. Labai džiaugiausi, nes visai nesitikėjau. Tris kartus skambinau pasitikslinti, ar tikrai nieko nesupainiojo. (Juokiasi.)
– Kaip kilo idėja įkurti savo prekės ženklą „Go.Mante“?
– Visą gyvenimą vis mokausi ir mokausi. Užtenka. Nusprendžiau, kad reikia pradėti ką nors daryti, todėl įkūriau „Go.Mante“.
Vasarą atlikau praktiką pas dizainerę Agnę Deveikytę. Iš jos labai daug išmokau, pamačiau, kaip viskas vyksta. Tada pajutau, kad taip noriu pati kurti, jog nebegaliu laukti.
Galų gale pati niekada neturiu kuo apsirengti ir man niekas nepatinka. Viskas prasidėjo nuo to, kad pasisiuvau suknelę. Nuėjau į porą vakarėlių ir draugės pradėjo klausinėti, iš kur gavau tokią suknelę. Sako: „Aš irgi noriu!“
Koks suknelių stilius? Draugės sako, kad jos mantiškos. (Juokiasi.) Jos tokios, kokias aš mėgstu. Manau, kad atsiras ir daugiau moterų, kurioms jos patiks.
Iš pradžių tikrai neišleisiu suknelių kolekcijos. Pirmiausia tai bus kelios suknelės. Mano tikslas – paskatinti moteris veikti, eiti į priekį, pradėti puoštis.
– Esate ta tipiška moteris, kuri turi pilną spintą drabužių, bet neturi kuo apsirengti?
– Niekada neturiu kuo rengtis! Košmaras. Atrodo, drabužinėje niekas netelpa, bet vis tiek amžina bėda, kuo apsirengti. Taip jau yra.
Be to, eidama apsipirkti nerandu, ko noriu. Studijuodama daug išmokau apie medžiagas, kokybę, todėl dabar dar man sunkiau išsirinkti. Einu, prie visko kabinėjuosi: tai siūlė nepatinka, tai medžiaga ne ta. Pasidariau labai priekabi ir visiškai nebegaliu nieko nusipirkti.
Taip ir išeina, kad reikia pačiai siūtis.
– Pastaraisiais metais atsirado daug naujų drabužių kūrėjų. Ar didelė konkurencija negąsdina?
– Net neabejoju, kad bus sunku. Kai atlikau praktiką pas Agnę, ji sakė, kad labai sunkią specialybę pasirinkau. Išties dabar labai daug naujų prekių ženklų kuriasi, siuva visi, kas netingi. Bet aš tikiu, kad atrasiu savo nišą. Tai ne savaitės ar mėnesio reikalas. Galbūt praeis metai, dveji ar net penkeri.
O kas man belieka? Į teisę tikrai negrįšiu.
– Minėjote, kad vyro ir sūnaus apranga irgi rūpinatės jūs. Ar jie dar turi pasirinkimo teisę?
– Minimalią. (Juokiasi.) Anksčiau sūnus nepasitikėdavo manimi ir manydavo, kad nieko nesuprantu. Tačiau nuvykome kartu į parduotuvę vieną, kitą kartą, parodžiau, ką pasimatuoti, jis pasižiūrėjo ir pasakė: „O! Gerai, kietai atrodau.“ Todėl sutariame su Mantu tuo klausimu. O Paulius apskritai nieko neperka nepasitaręs su manimi.
– Ar jūsų sūnui jau prasidėjo paauglystė?
– Jam jau eina vienuolikti metai, tad jaučiu, kad to maišto po truputį ateina. Pavyzdžiui, prieš Heloviną pasakė, kad nori jį švęsti. Aš paklausiau, kur ir kaip jis nori jį švęsti, o Mantas atrėžė: „Kodėl tu visą laiką tokia pikta?“ Dabar toks metas, kai jis greitai užpyksta, įsikarščiuoja. Tiesiog po truputį ateina paauglystė ir ją kaip nors reikės išgyventi.
Tikiuosi, kad rasiu bendrą kalbą. Aišku, baisu, kaip seksis, bet viskas yra baisu. Bijojau, kai jis gimė, nes nežinojau, ką reikės daryti. Dabar dėl kitų dalykų baiminuosi, bet manau, kad viskas bus gerai. Gal nebus blogiau negu aš?
– Išties nebuvote pavyzdinga paauglė. Galbūt yra kas nors, dėl ko gailitės?
– Nieko nesigailiu. Manau, kad viskas turi prasmę. Apskritai aš nesu linkusi dairytis atgal. Mano moto toks: padarei, ką padarei, ir dabar pasimokyk iš to. Tikrai, o ko man gailėtis? Kad išmetė iš gimnazijos? Tuo aš džiaugiuosi! Juk grįžusi sutikau savo vyrą. Galbūt kitu atveju nebūčiau sutikusi Pauliaus.
Reikia visuose dalykuose ieškoti to, kas gera, nes kitaip būtų labai sunku ir liūdna gyventi.
– Papasakokite, kodėl buvote išmesta iš Vasario 16-osios gimnazijos Vokietijoje.
– Dokumentuose buvo parašyta, kad nepaisiau gimnazijos taisyklių.
Susidėjo įvairios smulkmenos. Tarkime, man nesinorėdavo grįžti devintą valandą vakaro į kambarį, kaip buvo numatyta taisyklėse. Gimnazijoje buvome keturios draugės ir visas mus keturias išmetė. Geri, smagūs laikai buvo. (Šypsosi.)
– Įsivaizduoju, kad jūsų tėvams streso buvo daugiau nei linksmybių.
– Žinoma. Dabar jau galiu juos suprasti geriau negu anksčiau. Anuomet man mama sakydavo: „Oi, palauk, pažiūrėsiu, kokie tavo vaikai bus. Dar atsiimsi.“ (Juokiasi.)
– Mantas ramesnis nei jūs jo amžiaus?
– Ramesnis, o ir aš labai stengiuosi su juo daug kalbėtis. Gal ir suprantu geriau, kai tarp mūsų toks nedidelis amžiaus skirtumas.
Jauna mama – privalumas. Man labai smagu, kad sūnui jau 10 metų, o aš jaučiuosi dar visai jauna. Nors kažkada buvo sunku.
– O kas buvo sunkiausia?
– Galbūt požiūris į tokias jaunas mamas kaip aš. Žmonėms iš karto imdavo atrodyti, kad jau viskas, aš nebeturėsiu gyvenimo. Kai stumdavau vežimėlį gatve, jusdavau, kaip žmonės atsisuka.
Dabar galiu tik įsivaizduoti, kokia jauna atrodžiau. Dieve, tikrai per jauna! Tikrai buvo ne laikas, bet tie sunkūs metai greitai prabėgo, dabar galiu didžiuotis, kad turiu nuostabų sūnų.
– Kaip jūsų ankstyvą nėštumą priėmė bendraamžiai? Ar sulaukdavote replikų?
– Tikri draugai viską suprato. Gimus Mantukui draugės vis aplankydavo, atnešdavo jam dovanų. Jis buvo toks mažas visų draugas.
Mama ir anyta labai daug padėjo auginant Mantą. Manau, nepraleidau nė vieno trokštamo vakarėlio. Man, jaunai, norėjosi visur dalyvauti, viską pamatyti ir padaryti. Stengiausi tai derinti su motinyste.
– Ką patartumėte nėščiai paauglei, skaitančiai jūsų interviu?
– Nepasiduok. Lauktis vaiko nėra nelaimė. Tai – džiaugsmas. Kiti išvis negali turėti vaikų. Manau, kad tai yra nelaimė. Valio, kad gali turėti vaikų. Anksčiau ar vėliau, nieko čia jau nebepadarysi. Sunkūs pirmieji metai eina ir praeina. Tikiu, kad vaikas yra puiki paskata ko nors siekti.
– Tuomet galbūt norėtumėte jau ir antro vaiko?
– Negalvoju apie tai. (Juokiasi.) Gal po penkerių ar septynerių metų norėsiu, bet dabar ne. Kiek anksčiau su Pauliumi pakalbėjome, kad visą gyvenimą mokausi, o aš taip noriu dirbti!
Jei šiandien reikėtų palikti vaiką su aukle, kam tada iš viso jį planuoti? Vaikui reikia visiškai atsiduoti, jo norėti, čiūčiuoti.
– Pastaruoju metu daug diskutuojama apie tradicinę šeimą. Kaip jūs tai suprantate? Apskritai ar jums svarbu tradicijos?
– Mane labai erzina visuomenės sukurtos taisyklės: pabaik studijas, ištekėk, pasistatyk namą, pagimdyk vaiką, po dvejų metų pagimdyk dar vieną. Kodėl viskas turi būti būtent taip?
Tikrai nenorėjau tekėti, kai man buvo 19–20 metų. Norėjau palaukti, kada jausiu, kad tikrai esu tam pasiruošusi. Niekur neskubėjau. Aišku, daug kas pašiepia, kad susituokėme po dešimties metų. Bet aš taip norėjau. Po tų dešimties metų jaučiausi subrendusi, tikra nuotaka.
Nemanau, kad išvis reikia gyventi pagal visuomenės primestas taisykles, nes tuomet gyveni ne savo gyvenimą. Reikia gyventi taip, kad pačiam būtų gerai, – nesidairyti ir nesiklausyti, ką aplinkiniai apie tave kalba.
Aš tikrai nesu ta, kuri bijo sugyventinės statuso, sako, kad gyventi susimetus yra blogai. Manęs tai niekada netrikdė ir vyro niekada nespaudžiau, kad eitume tuoktis. Greičiau mamos ir močiutės primindavo apie vestuves.
Galiausiai sutarėme su Pauliumi, kad norime gražios, didelės savo šventės. Ne tiek pačių vestuvių norėjome, kiek meilės šventės su artimiausiais draugais. Juk jau esame apsisprendę būti kartu iki pat paskutinio atodūsio. Mums tik reikėjo tai įteisinti.
Po vestuvių gyvename taip, kaip gyvenome ir prieš jas. Tikriausiai vienintelis dalykas, kuris pasikeitė, – mano pavardė. Ji tapo be galo ilga.
– Dėl ko namie kyla ginčų?
– Per 12 metų labai apsitrynėme, vienas kitą visai neblogai suprantame. Aišku, būna buitinių ginčų. Mes ne tiek pykstamės, kiek ginčijamės. Diskutuojame – taip mes tai vadiname. Pasikalbame, išsakome savo argumentus ir bandome rasti bendrą sprendimą. Juk negalima gyventi nei vien pagal mane, nei vien pagal jį.
Todėl ir nekalbadienių ar didelių cirkų mūsų namuose nebūna. Anksčiau daugiau visko nutikdavo. Dabar vienas kitą puikiai pažįstame ir žinome taisykles.
– Kuris iš jūsų taria paskutinį žodį sūnaus auklėjimo klausimais?
– Manau, kad aš. Paulius viršininkas darbe, o aš – namie.
– Į viešumą grįžote palyginti neseniai. Kodėl anksčiau jos privengėte?
– Labai daug mokiausi. Mokslai atėmė tiek daug laiko! Amžinai nespėdavau, nes po paskaitų grįždavau penktą, po to – sporto salė, vakarienė, tiek vaiko, tiek mano namų darbai. Nueidavau miegoti pirmą valandą nakties, keldavausi septintą ir vėl prasidėdavo tas pat. Atrodo, buvo galima net išprotėti.
Daugiau – antradienio žurnale „Stilius“.