Gimus taip lauktai dukrai, Ineta suprato, kad būti mama visai nėra sunku. Ji norėtų dar trijų vaikų. Tokie, kaip ji sako, maži projektai – tikras stebuklas. O motinystės rūpesčius jai palengvina gausybė artimųjų.
Štai Ąžuolas supranta moteriškas silpnybes ir savo dukrai leidžia pasikuisti spintoje. Senelis dainininkas Žilvinas anūkei jau seniai atidavė savo širdį ir dainas – po jo apsilankymų Barbora kvepia skaniausiais jo vyriškais kvepalais. Inetos sesė dainininkė Irūna įsigeidė ir pati tapti ne tik krikšto mama, bet tikra mama!
Irūna ir atlydėjo į susitikimą Inetą su dukra bei viso pokalbio metu nenuleido akių nuo saldžiai miegančios Barboros.
„Štai kam Barbora pakeitė gyvenimą, – juokiasi Ineta žiūrėdama į Irūną. – Abi turime išrinkusios vardą berniukui – kuriai pirmai gims, jis ir atiteks“, – pasakojo I.Žvagulienė.
– Ineta, kokiomis nuotaikomis šiuo metu gyvena jūsų šeima?
– Šventinėmis! Mes labai laukiame Kalėdų. Man patinka puošti namus, ruoštis šventėms – jaukiam ir ypatingam laikotarpiui. Tai pirmos Barboros Kalėdos, kai ji jau viską supranta. Auginame mažą vaiką, todėl Kalėdos turi būti saugios. Vietoj gyvos eglutės namuose stovi dirbtinė. Visos dekoracijos – aukščiau: ir stovinti eglutė, ir pakabintos girliandos, ir puošmenos.
– Ar gimus vaikui jau spėjote grįžti prie darbų – kuo šiuo metu užsiimate?
– Dabar kaip tik ėmiausi naujos veiklos, kurios dar negaliu atskleisti. Prieš nėštumą ir dabar dirbu pas uošvį Žilviną prodiuserių kompanijoje „Zuzi muzika“. Be to, padedu vyrui tvarkyti šeimos verslo reikalus – restorane „Epernay“ ir bare „Mojito Nights“ konsultuoju rinkodaros, reklamos bei vakarėlių klausimais. Kai laukiausi, dirbau iki paskutinio nėštumo mėnesio ir netgi būdama gimdymo namuose rašiau žinutes kolegėms, kad jeigu ko reikės – padėsiu, juk negimdysiu ilgai. (Juokiasi.) Man visada reikia veiklos, negalėčiau sėdėti namuose.
– Neseniai feisbuke pasidalijote „Mokinukių“ grupės nuotrauka. Galbūt tai reiškia, kad netrukus jus vėl išvysime scenoje?
– Sudainuoti „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Auksinė daina“ buvo vienkartinis projektas. Buvome susitikusios ir anksčiau – tai keturios, tai penkios. Bet po dešimties metų pagaliau susitikome visos. Buvo taip smagu, kad net akimirką pagalvojome apie sugrįžimą.
Tačiau esame gana užsiėmusios. Kai kurios nori pailsėti nuo koncertinės veiklos, o kitos jau ir vaikų nori. Visos esame priėjusios svarstymo stadiją. Juk dabar negalime bet kaip sugrįžti. Jeigu daryti – tai tik puikiai, įdedant daug darbo ir atsidavimo. Galbūt po penkerių metų, kai vaikai galės patys pavalgyti, sugrįšime.
– Ilgitės koncertų ir grupės merginų – jūs buvote tarsi viena šeima?
– Prieš filmavimą susitikome pas mane namuose prisiminti dainų, žingsnelių. Visą laiką prasijuokėme iš prisiminimų, vaizdo įrašų, istorijų. Ir kai beveik nerepetavusios vėl sustojome ant scenos, atrodė, kad niekada nebuvome nulipusios: viską prisiminėme. Tik kai per televiziją pažiūrėjome, nustebome, kiek mūsų daug – tai labai keista. Mūsų vadybininkė Laima Lapkauskaitė negalėjo patikėti, kad praėjo dešimt metų!
– Kaip pasikeitė jūsų su Ąžuolu gyvenimas gimus dukrai?
– Kai gimė Barbora, tikrai nebuvo jokio šoko – atrodė, kad visą laiką ją turėjome. Taip, atsirado rūpestis, kuris atėmė daug laiko, bet tai buvo abiem natūralu. Lovoje atsirado dar vienas žmogus, kuris visada taip švelniai apsikabina.
– Motinystė, namų buitis atima labai daug laiko. Kaip spėjate ir dirbti, ir būti mama, žmona?
– Kai Barborai suėjo metukai, pradėjome ją leisti į darželį. Dukra yra labai komunikabili mergaitė – aš ją nuo dviejų savaičių visur su savimi nešiojuosi ir ji pripratusi prie žmonių. Mintį apie darželį pamėtėjo mano mama. Kadangi jis yra per du namus nuo mūsų, aš jau išėjusi į kiemą galiu girdėti, ar ji verkia. Barborai darželyje taip patinka, kad iš ten ją vos išsivedu. Pastebėjau ir skirtumų: ji tapo savarankiškesnė, pati imasi valgyti ar rengtis. Kai dukra eina į darželį – aš dirbu, o kai namuose – visą laiką atiduodu jai. Mano dienos įdomios. Mėgstu ruošti valgį, tvarkyti namus – būti namų šeimininke. Bet šalia to aš turiu veikti tai, kas man artima širdžiai. Jeigu vien tik sėdėčiau namuose, pavažiuotų stogas.
Negalima būti lėtai ar savęs gailėtis. Juk tada ir prasideda visos ligos. Manau, kad reikia mažiau galvoti apie blogus ar neįmanomus dalykus.
Net sunku įsivaizduoti, kaip galima gyventi, kai vyras tik duoda kreditines korteles, o žmona nieko daugiau neveikia, tik per dienas apsipirkinėja. Jau geriau neturėti tų milijonų, bet turėti nuolatinę mėgstamą veiklą.
– Ar daug auklių jūsų šeimoje?
– Irūna gyvena Marijampolėje, bet kai gali, atvažiuoja į Vilnių ir man labai padeda. Barbora pati vaikšto, bet vaikštant po parduotuves ją reikia nešti, tai mes abi su sese ją nešame pamainomis. Ji tokia didelė, o mes su Irūna esame mažos ir vos pakeliame. (Juokiasi.) Juk būnant su dukra nei į dušą ramia širdimi negali nueiti, nei pusryčių padaryti – visada Barbora ant rankų. Auklių pas mus namuose pilna: vyras, senelis, Irena Starošaitė, mano mama – ji lepinamas vaikas.
Galų gale dukrą galiu nusivežti į uošvio kontorą. Kai yra Žilvinas – aš ramiai dirbu, o visi su ja užsiima. Ten net yra jos žaislų kampelis. Juokauju, kad ją reikėtų įdarbinti.
Ir visos tos auklės priperka tiek daug drabužių! Jos neleidžia man ką nors gražaus nupirkti vaikui – protingai stengiuosi save stabdyti. Juk dar tiek daug neišpakuotų ir su etiketėmis!
– Ąžuolas išpildė savo tėčio Žilvino neišsipildžiusią svajonę turėti mergaitę. Senelis net dainą Barborai parašė.
– Žilvinas visiškai yra pametęs galvą dėl anūkės. Jai išrinko ir vardą. Žilvinas visada norėjo dukters – turi sūnus, o šuo – ir tas vyriškos lyties. Jis vis sako, kad Barbora – jo vaikas, visur su ja vaikšto, važinėja. Žilvinas norėjo, kad jį anūkė vadintų „Opapa“, tai taip ir vadina. (Juokiasi.) Jeigu dukra pamato Žilviną, pas mane net neina, o bėga pas jį išskėtusi rankas.
– Nors L.Lapkauskaitė buvo griežta, visos ją laikėte mama. Ar prireikus patikite jai savo dukrą?
– Taip! Laima griežta tik darbe. Barborai, žinoma, ji tikrai nėra griežta. Dar kai važiuodavau į koncertus su Irūna ir Mariumi Jampolskiu, reikėdavo man padainuoti, tai užkulisiuose Barbora būdavo su Laima. Tikriausiai mano vaikas turi didžiausią šeimą. Mano ir Ąžuolo tėvai yra išsiskyrę, visi turi atskiras šeimas, tai Barbora turi visko dvigubai daugiau.
– Kai turite tiek daug auklių, tai tikriausiai neieškote patarimų literatūroje, kaip auginti vaiką?
– Iš pradžių ieškojau. Ąžuolo teta buvo pridovanojusi krūvą knygų, domėjausi... Bet tos informacijos neprireikė. Juk motinystė ateina kartu su vaiku. Man net nekilo klausimų, kaip rūpintis vaiku, vystyti. Atrodo, kad viską žinojau iš anksčiau. Nesenai žiūrėjau nufilmuotą vaizdo įrašą, kai Barborytė visai maža ir aš ją visaip vartau vystydama. Nustebau, kaip galėjau taip drąsiai tą daryti!
– Ar esate iš tų supermamyčių, kurios dėl visko jaudinasi?
– Ne, nesu tokia. Rūpinuosi savo vaiku, bet manau, kad tai darau protingai, nes aplink matau daug mamų, kurios niekam neleidžia nei laikyti, nei čiupinėti vaiko. Vaikams neleidžia išsitepti ar elementariai liesti pieštukų. Aš, žinoma, Barborą prižiūriu, kad neužsikrėstų kokiomis ligomis, bet nesu griežta mama.
Stengiuosi viską daryti natūraliai. Kiti ir į darželį neleidžia, man sako, kaip tu jau tokią mažą leidi... Bet jeigu ten jai gerai su vaikais? Smagu pažaisti! Jie ten stato, lipdo ir Barbora grįžta namo labai patenkinta.
– Ąžuolo tėtis Žilvinas jus supiršo. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?
– Ąžuolas aštuoniolika metų gyveno užsienyje. Aš jau dirbau pas Žilviną. Likus pusmečiui iki Ąžuolo grįžimo nuėjau pas Žilviną pasikalbėti apie darbus. Jis man sako: „Grįžta mano sūnus Ąžuolas, norėčiau, kad tu būtum marti.“ Ir visada sakydavo, kad man tiks jo sūnus. Žilvinas daug kalbėjo, bet aš nelabai kreipiau dėmesio – juk nieko apie jį nežinojau. Galų gale įsijungiau feisbuką ir apžiūrėjau Ąžuolą. Pasirodė labai senas – nuotrauka buvo nekokia. (Juokiasi.)
Maniau, kad nelabai man patinka, o Žilvinas toliau piršo. Ir vieną dieną kontoroje susitikome. Man nepažįstamas vaikinas tarė: „Labas, aš Ąžuolas.“ Tuomet pamaniau, koks gražus ir linksmas vaikinas pasisveikino. Žilvinas man liepė padėti Ąžuolui Vilniuje rasti butą. Aišku, čia buvo plano dalis, kad mes kuo daugiau laiko praleistume kartu. Taip važinėjome visą savaitę: tai kavos išgerti, tai pasivaikščioti. Praėjus trims savaitėms, Žilvinas pakvietė mus vakarienės, o Ąžuolas jam atsakė: „Tėti, mes einame su Ineta į pasimatymą.“ Tada Žilvinas nurimo. Kai bus mūsų vestuvės bažnyčioje, galvojame, koks vaidmuo jam teks: ar jis bus tėtis, ar piršlys. Manau, kad Žilvinui atiteks pastarasis vaidmuo.
– Užsiminėte apie vestuves. Po pirmųjų, kai susituokėte santuokų rūmuose, sakėte, kad tai tik įžanga. Ar jau ruošiatės didelei šventei?
– Galvojame galbūt vestuves iškelti ateinančiais metais. Nežinau, ar dideles, nes mano požiūris į jas keičiasi. Iš pradžių norėjome didelių lietuviškų vestuvių. Vasarą šventėme dideles Barboros krikštynas. Ir tas rūpestis dėl vieno vakaro man pasirodė kaip ir beprasmiškas: išleidžiama daug pinigų, kad pasilinksmintų aplinkiniai. Tad dabar mąstome apie jaukią šventę tik su artimaisiais, gal net ne Lietuvoje.
Svarbiausia, kad amžiną meilę prisiektume bažnyčioje. Santuoka – didelis įsipareigojimas. Pati dėl jos labai stengiuosi, puoselėju ir tikiuosi, kad neteks su niekuo kitu to kartoti.
– Ąžuolas dirba restorane ir naktiniame klube. Ar nepavyduliaujate, kai jis dirba naktimis?
– Restorane Ąžuolas dirba dienomis nuo antradienio iki šeštadienio. Klube dirba penktadieniais ir šeštadieniais iki devintos ryto. Prie tokio vyro darbo grafiko jau pripratau. Būna, kad po darbo ryte abi su Barboryte Ąžuolą pasiimame. Anksčiau, kai nueidavau į naktinį klubą, pamatydavau, kaip šalia man stovint su savo vyru bando flirtuoti neblaivios merginos, ir tai mane vis erzindavo. Du mėnesius būdavo neramu, bet vėliau pamiršdavau. Aš pasitikiu juo, nepavyduliauju – juk toks vyro darbas.
Daugiau – antradienio žurnale „Stilius“.
