Vasario 10-ąją 90-ąjį jubiliejų švenčianti prezidento Valdo Adamkaus žmona Alma Adamkienė „Stiliui“ davė išskirtinį interviu. Pateikiame antrąją jo dalį. (Pirmąją galite rasti čia.)
– Lietuvoje moterys dažnai spėlioja, kokia yra ponios Almos elegancijos, grožio paslaptis? Jūsų mama prieš savo 100-mečio jubiliejų man yra pasakojusi – netepu daug pudros, nes išryškėja raukšlės, ir naudoju vaikišką aliejų, nes jis jaunina. Negi ir jūs tokių mamos patarimų laikotės?
– Dėl grožio nieko nedariau. Dažytis nei mėgstu, nei moku. O kai tenka, tik ir laukiu kada grįšiu namo ir nusivalysiu grimą, atrodo, jis man trukdo net kvėpuoti.
O dėl kremo – visą gyvenimą naudojau tik „Nivea“, nes jaunystėje ir mama tokį turėjo. Ir visą laiką man reikia drėkinamojo kremo, nes oda labai sausa. Žinau, kad daug ką reikėtų pagerinti, patvarkyti, bet labai nemėgstu.
– Jūs gal vienintelė moteris Lietuvoje, kuri pasirinkdama drabužius niekada neprašaunate pro šalį. Kaip jums taip pavyksta?
– Tai labai paprasta, stilių pakoreguoja pats gyvenimas. Prisimenu, kai tik su dviem lagaminais mūsų šeima pabėgo į Vokietiją, aš nuolat vilkėdavau vieną suknelę iš vilnos ir šilko. Per pečius ir nugarą ji iširo, taip nusidėvėjo, nes neturėjau kuo jos pakeisti. Tada ją nukirpau, pasisiuvau sijoną, o iš rankovių pasidariau petnešas, nes visada buvau labai liekna ir sijonas krito. Vilkinčia tą sijoną Valdas mane ir pamatė pirmą kartą.
Aš niekada nemėgau labai madingų iššaukiančių rūbų. Pati geriausiai jaučiu kas man tinka ar netinka.
– Suprantu, kad prezidento vizitus riboja protokolo taisyklės. Ar yra tekę joms nusižengti, pakliūti į nemalonią padėtį?
– Buvome pakviesti vizito į Japoniją. Atvykome, bet darbuotojai pranešė, kad numatytą dieną susitikimas neįvyks, nes imperatorių pora švenčia savo vestuvių sukaktį. Ką gi, lauksime. Bet vakarop perduodamas prašymas mums atvykti į imperatoriaus menę. Didžiulėje puošnioje salėje visa imperatoriškoji giminė, ir tik mes du svetimi. Mane pasodino prie imperatoriaus, Valdą prie imperatorienės. Kaip elgtis? Už stalo tyla. Staiga Valdas atsistoja, pabarškina į taurę, ir taria: „ Žinau, kad nusižengiu protokolui. Bet noriu pasveikinti Lietuvos vardu imperatoriškąją porą jų šventės proga“.
Mačiau, kad imperatoriškoji pora nustebo, visi pakėlė taures, užsimezgė pokalbiai. Po penkių minučių atsistoja imperatorius, taip pat pabarškina į taurę, ir sako:“ Ačiū už siurprizą, bet aš turiu kitą siurprizą. Žinau, kad už kelių mėnesių jūs švęsite savo 50-ties metų vestuvių sukaktį. Noriu pasveikinti dabar, nes negalėsime dalyvauti“. Mums buvo taip netikėta. Ir kai vėliau jie lankėsi Lietuvoje, mūsų bendravimas buvo bičiuliškas. Apie tai niekur nebuvo rašoma, bet kartais nuoširdumas labiau nei protokolas padeda valstybių vyrams.
– Vieną kartą jums iš Amerikos skrendant vizito į Kiniją, priėjęs pilotas pranešė, kad esate virš Šiaurės ašigalio ir sugedo vienas variklis. Reikia bandyti sugrįžti iki Amerikos. Kaip išgyvenote tokią situaciją?
– Ramiai, juk buvome kartu su Valdu. Reikia suprasti, kad ir karaliai, ir prezidentai yra tik žmonės. Ir viskas yra laikina.
– Jau minėjote, kad gimtadienį atšvęsite kukliai. Turbūt taip nutinka, kad bėgant metams švenčių stalas turtingesnis, bet draugų apie jį mažiau?
– Taip, vienos mano draugės išvažinėjo, kitų nebėra. Šiuo metu aš tikrai daugiausiai viena. Bet pripratau prie to, esame su Valdu kartu, ir man to užtenka. Turime daug progų svečiuotis, bet atsisakome, nes nenorime varžyti apsaugos vyrų, kurie privalo vykti kartu ir laukti. Ypač Valdas dėl to išgyvena.
– Bet čia, Turniškėse, tik per keliuką gyveno prezidento Algirdo Brazausko našlė Kristina, už šimto metrų prezidentės Dalios Grybauskaitės rezidencija. Negi niekada nesusitinkate, pyragu viena kitos nepavaišinate, moteriškai ko nors neapkalbate?
– Prezidentė buvo atėjusi pas mane, kai Valdas buvo operuotas. Grįžau iš ligoninės, liūdna viena sėdėjau verandoje. Netikėtai atėjo ponia Dalia. Guodė mane, siūlė savo pagalbą, tikrai buvo labai nuoširdi. Su manimi ji visada maloni. Susitikusi renginiuose visada paklausia kokia mano sveikata. Prieš kandidatuodama į prezidentes ji užeidavo pas mus, esame kartu pietavę, vyno stiklą išgėrę.
O vėliau gal Valdas ir pats nenorėjo prezidentės trukdyti. Nesvarbu, kokias pareigas pradedi eiti, yra smagiau imti darbuotis savarankiškai, o ne gręžiotis, ką pasakys buvęs pirmtakas. Valdas nusprendė, kad netrukdys. Bet jei prezidentei norėtųsi pasikalbėti, mes visada jos laukiame.
– Bet nesulaukėte?
– To niekada neįvyko, nes charakteriai skirtingi. Politikai eina savo keliu, o žmogiškas bendravimas atsiranda tada, kai nesi įspraustas į pareigų rėmus.
– Po kelerių metų turėsime naują prezidentą ir, matyt, pirmąją ponią. Ką jai patartumėte jei jį ateitų pas jus asmeniškai pasikalbėti?
– Mano patarimas – visada būti savimi. Tokia, kokia esi. Dirbtinai savęs nekeisti, nevaidinti. Protokolas, patarėjai pasakys, kas galima, ko negalima. Perdėtas stengimasis niekada į gerą nenuves. Žmonės labai greitai pajus, kad esi nenuoširdi. Ir nebijoti pasikeitimų, net klaidų, nes viskas yra žmogiška. O esant nuoširdžiam, ir pasaulio karalienėms, ir kaimo vaikui visada surasi tinkamą žodį.
