Susitikome su Tautvile vienoje Vilniaus centre esančių kavinių. Simpatiška moteris užsisakė karštos žaliosios arbatos puodelį ir ėmė dalytis žiniomis apie sveiką gyvenseną.
Londone gyvenanti T.Šliažaitė pasakojo, kad iki paauglystės su sveika mityba neturėjo nieko bendra. Kai T.Šliažaitei suėjo 14-a, ji sužinojo, kad turi skrandžio opą. Tautvilei ne sykį teko varstyti ligoninės duris. Natūropatinės mitybos specialistė iki šiol pamena gydytojo žodžius: „Nesijaudink, tiesiog visą likusį gyvenimą turėsi gerti vaistus.“
„Nors buvau paauglė, suvokiau, kad tai nėra normalu. Turėjau problemų ne tik dėl skrandžio, bet ir dėl veido odos. Negalėjau nuversti kalnų, nes nuolat jaučiau alinantį nuovargį, nors parpdavau į valias, vis vien nesijausdavau pailsėjusi. Grįžusi iš ligoninės pradėjau daug skaityti, eksperimentuoti, užsiimti joga“, – sakė T.Šliažaitė.
Mitybos specialistė teigė, kad ji augdama nekimšo riebaus maisto, mityba buvo gana subalansuota ir gera.
„Mama labai daug keliavo. Iš užsienio ji parsivežė ne tik neįkainojamos patirties, bet ir įprotį valgyti daržoves, gaminti salotas. Aš pati iki 18-os absoliučiai nemokėjau gaminti. Mano šeimos nariai juokdavosi ir klausdavo, kaip aš gyvensiu, o aš atšaudavau, kad turėsiu vyrą, kuris mokės gardžiai ruošti maistą“, – šypsojosi T.Šliažaitė.
Tačiau bėgant laikui Tautvilės santykis su maistu apvirto aukštyn kojom.
– Esate išbandžiusi vegetarišką, veganišką mitybą. Kaip jos atsirado jūsų gyvenime?
– 19-os perskaičiau knygą apie jogą. Joje labai gražiai aprašyta vegetariška mityba. Nusprendžiau mesti iššūkį sau ir mėnesį būti vegetare. Net nepastebėjau, kad prabėgo ne vienas mėnuo, o daugiau nei septyneri metai!
Kiek vėliau iš mitybos raciono išbraukiau ir žuvį. Įdomiausia, kad geležies rodikliai buvo didesni nei tuo metu, kai valgiau viską. Maždaug prieš dešimt metų vegetarizmas Lietuvoje tikrai nebuvo populiarus. Aš buvau viena pirmųjų. Pamenu, šeimos gydytoja ant mano kortelės didelėmis raidėmis užrašė „vegetarė“.
Tuo metu egzistavo keletas nuomonių apie šią mitybos praktiką. Pradėjau labai daug apie tai skaityti, norėjau kitiems įrodyti savo tiesą, neva vegetarizmas yra puikus mitybos būdas. Beje, tuo metu mokiausi Mykolo Romerio universitete, studijavau teisę ir man puikiai sekėsi, tačiau baigusi bakalauro studijas nusprendžiau pakelti sparnus į Londoną. Kaip dabar prisimenu, prieš išskrisdama į Angliją sėdėjau ant lovos ir žvelgiau į savo knygų lentyną, o joje – 80 proc. skaitinių apie sveiką mitybą. Tada ir apsisprendžiau studijuoti mokslus, susijusius su mityba.
– Ketverius metus studijavote prestižinę specialybę – teisę, Lietuvoje kūrėte ateitį. Ar nebuvo sunku viską mesti, pradėti visiškai kitos pakraipos mokslus, palikti šeimą, bičiulius?
– Tuomet mano gyvenime buvo labai daug pokyčių. Lietuvoje gyvenau name drauge su savo sužadėtiniu. Londone būstu (ne pačiame miesto centre) teko dalytis su dviem kitomis merginomis. Studijas teko derinti su darbu. Pragyvenimas Londone – velniškai brangus. Apie mašiną nebuvo nė minties. Mano gyvenimo kokybė ir tai, prie ko buvau pripratusi Lietuvoje, skyrėsi kaip diena ir naktis. Išvažiavau į šalį, kurios nepažinojau. Iš pradžių neturėjau nė vienos draugės...
Kibusi į mokslus supratau, kad dauguma mano kurso draugų jau turi šeimas arba tai yra jų antros studijos ir jie ne iš tų, kurie po paskaitų norėtų eiti pavakarieniauti. Visą laiką buvau humanitarė, o pradėjus studijuoti sveiką mitybą teko krimsti ir chemijos, biologijos mokslus. Tai, ką medicinos studentai mokėsi keletą metų, aš turėjau išmokti per mėnesį ir anglų kalba. Pirmoji mano užsienio kalba – vokiečių.
Neslėpsiu, tai buvo velniškai įdomus metas, tačiau nelengvas. Atvykusi į Londoną po poros mėnesių išsiskyriau su savo sužadėtiniu. Abu supratome, kad delsėme, buvome vienas prie kito stipriai prisirišę.
Nors Lietuvoje gyvenau suaugusio žmogaus gyvenimą, dirbau teisinėje įmonėje, turėjau savo namus, Londone pradėjau matyti kitas spalvas, džiaugtis gyvenimu, be to, susipažinau su begale įdomių žmonių ir gyvenimas apvirto aukštyn kojom.
– Papasakokite apie savo specialybę. Čia, Lietuvoje, tikrai ne visi žino, kas yra natūropatinė mityba.
– Per mitybą, natūralią mediciną, gyvenimo būdo pokyčius padedu žmonėms atsikratyti sveikatos sutrikimų. Mano rekomendacijos papildo gydytojų patarimus. Jeigu į mane kreipiasi žmogus, kenčiantis nuo depresijos, su juo dirba psichiatras ir aš. Psichiatras išrašo vaistų, o aš stengiuosi stebėti žmogaus mitybą, mineralų kiekį organizme. Atkreipiu dėmesį ir į virškinimo sistemą, nes ji labai susijusi su smegenų darbu.
Mūsų emocijos veikia virškinimo sistemą ir atvirkščiai.
Kartais klientus nusiunčiu pasidaryti papildomų kraujo tyrimų, maisto netoleravimo testo. Šių tyrimų atsakymai padeda geriau suprasti, kas vyksta žmogaus organizme.
Aš neklijuoju pleistro ant kraujuojančios žaizdos – stengiuosi susitelkti į ligos priežastį. Gydytojo paskirtis yra padaryti, kad žmogus čia ir dabar pasijustų geriau, o manoji – kad ateityje vaistų vartotume kuo mažiau. Jeigu žmogus, vieną kartą apsilankęs pas mane, tikisi išeiti švytintis ir pasveikęs, turiu jį nuvilti, nes taip nebus.
Natūrali medicina – be galo galinga, tačiau rezultatams pasiekti reikia laiko.
– Ar gydytis pasitelkiant natūralią mediciną brangu?
– Tai nėra pigu, tačiau, kita vertus, mano klientai, ypač lietuvaičiai, kreipiasi į mane kaip į paskutinį žmogų, galintį padėti. Jie būna pasidarę visus įmanomus tyrimus, aplankę visus gydytojus, išbandę visus įmanomus vaistus, tačiau nesijaučia pasveikę. Tada jie kreipiasi į mane. Pacientams prireikia maždaug šešių konsultacijų, ir jų sveikatos būklė pasikeičia.
Viena mano konsultacija kainuoja 120 eurų. Ar tai brangu, nežinau. Tačiau rezultatai – visam gyvenimui. Tiesa, labai svarbu, kad žmogus turėtų tinkamą santykį su maistu. Dažnai žmonės turi daug baimių, įsitikinimų, susijusių su maistu. Valgymo sutrikimų yra daugiau, nei mes galime įsivaizduoti.
Norint pradėti gyventi sveikai, labai svarbi vidinė motyvacija. Jeigu pats žmogus nenorės sulieknėti, galiu praleisti dešimt valandų rašydama jam planą, bet naudos iš to nebus. Labai svarbu, kad klientai manimi pasitikėtų. Dažnai jiems sakau: duokite man bent mėnesį ir tikrai pamatysite rezultatą. Taip pat savo klientams patariu iš pradžių ne svertis, o matuotis kūno apimtis. Juk moterų svoris nuolat kinta, jeigu jos pamato, kad nenukrito nė vienas kilogramas, jų motyvacija gerokai sumažėja.
Atvirai sakant, labai mėgstu dirbti su lietuviais. Jeigu jie kreipiasi į mane, dirba tikrai nuoširdžiai.
– Kaip atrodo jūsų gydymas, kai žmogus kreipiasi dėl to, kad, pavyzdžiui, serga depresija?
– Mano pacientas turi užpildyti labai ilgą klausimyną, susijusį su virškinimo, endokrinine bei nervų sistemomis. Žmogus turi pažymėti visus simptomus, kuriuos jaučia. Kai gaunu atsakymus, galiu matyti bendrą vaizdą, kas vyksta žmogaus organizme. Depresiją gali lemti mineralinių medžiagų stygius, nepakankamas nervų receptorių skaičius smegenyse, gali būti, kad žmogaus organizme vyksta uždegiminiai procesai, pavyzdžiui, virškinimo trakte.
– Ko gero, dauguma galvoja apie sveiką mitybą, gyvenseną, tačiau dažnai tai ir lieka tik žmonių mintyse. Kaip žengti tą žingsnį sveikos mitybos ir gyvensenos link? Ir kaip žengus nesustoti?
– Kartais reikia pagalbos iš aplinkos. Kartais tai gali būti profesionalus treneris, jogos mokytojas, o retsykiais – susitarimas su bičiule antradieniais eiti žaisti teniso. Labai pravartu turėti žmogų, kuriam esi atskaitingas. Be to, reikia suvokti, kodėl tai darai, ir atsakyti sau į klausimą: kas mane motyvuoja? Vieniems motyvacija – norėjimas jaustis gerai, kitiems – noras įtilpti į baltus džinsus.
Kartais mes norime gyvenimą pakeisti per vieną dieną, tačiau juk tai neįmanoma. Tai tarsi tas pat, kas nuo „McDonald’s“ pereiti prie maisto gaminimo namuose 5 žvaigždučių restorano lygmeniu. Geriausia pradėti po truputį – nuo pusryčių. Mėgstu sakyti: pradėkime rytojaus darbus šiandien. Jeigu norime sveikų pusryčių, nueikime vakare į parduotuvę įsigyti produktų rytui.
– Ką patartumėte valgyti pusryčiams? Ir kaip atrodo jūsų pačios pusryčiai?
– Pusryčiams reikėtų rinktis maisto produktus, kuriuose gausu baltymų. Jie tiks ir norintiems numesti svorio, ir norintiems jaustis gerai ir energingai. Nerekomenduočiau valgyti sausų pusryčių, o jeigu jau valgome, papildomai įsidėkime riešutų, sėklų.
Kiaušiniai, avižinė košė – puikus pusryčių maistas.
Nereikėtų bijoti gardinti šios košės. Dažnai žmonės mano, kad sveikai maitintis – neskanu. Aš avižinę košę verdu su kokosų ar sojų pienu, pagardinu druska, Ceilono cinamonu. Kai košė išverda, įpilu šlakelį kokosų aliejaus, užberiu riešutų, sėklų, uogų, o ant viršaus – dar šiek tiek cinamono.
Dievinu trintus kokteilius. Į juos dedu baltymų pudros, vaisių, daržovių.
– Minėjote, kad pusryčiams reikėtų rinktis maistą, kuriame yra baltymų. Pieno produktuose daug baltymų, tačiau yra daug mitų, kad pieno gaminių derėtų atsakyti.
– Apie tai būtų galima parašyti penkis straipsnius. Pieno produktuose baltymai yra skirtingi. 80 proc. baltymų sudaro kazeinas, o jis skirstomas į A1 ir A2 beta kazeiną. Šie du baltymai nulemia, kaip žmogus reaguoja į pieno produktus.
Prieš 10 tūkst. metų visi pieno produktai buvo A2 tipo. Tikima, kad įvyko mutacijos. Lietuvoje gyvenančios juodmargės karvės gamina pieną, kuriame labai daug A1 baltymų, o jie kelia uždegiminius procesus, gali lemti imuninio pobūdžio ligas. Gaila, bet Lietuvoje A2 tipo pieno nusipirkti negalime, tačiau galime rinktis avių arba ožkų pieną, kuriame beveik tik A2 tipo baltymai.
Fermentuoti produktai – jogurtas, kefyras, sūris nėra tokia blogybė kaip švieži produktai.
Beje, reikia stebėti šeimos genetikos istoriją. Jeigu šeimoje yra žmonių, turinčių imuninio pobūdžio, pavyzdžiui, virškinimo sutrikimų, būtų gerai riboti pieno produktų vartojimą. Tačiau jeigu mūsų šeimos nariai sveiki, ko gero, ir mes toleruosime pieno produktus.
– Literatūros apie sveiką gyvenimo būdą labai daug. Kaip žinoti, kurie patarimai išties naudingi, o kurie – paistalai? Kaip nepasiklysti literatūros gausybėje?
– Derėtų atkreipti dėmesį į straipsnių autorystę. Reikia būti kritiškam, ypač dėl mitybos specialistų. Svarbu atsargiai įvertinti, kai žmogus vadina save mitybos specialistu. Ši sritis dar nėra iki galo reglamentuota. Tad galima rasti daugybę žmonių, kurie perskaitė knygą apie sveiką mitybą ir mano, kad to pakanka.
Vienos tiesos apie mitybą, deja, nėra. Mitybą tirti be galo sudėtinga. Kodėl? Todėl, kad bet kokios studijos, susijusios su maistu, grindžiamos spėjimu. Savo pacientams, kai jiems kas nors rekomenduoja naują produktą, patariu pagalvoti, kaip būtų buvę prieš tūkstantį metų.
Viskas, kas perdirbta, perdaryta, chemiškai apdorota, nėra natūralu. Tačiau gali iškilti klausimas apie papildus. Jeigu valgome natūralų maistą, kam tuomet jie reikalingi?
Atsakymas paprastas – vien iš maisto negauname visų reikiamų maistinių medžiagų. Nerekomenduoju papildų gerti visą gyvenimą, tačiau kai žmogus ateina turėdamas sveikatos sutri-kimų, jie gali labai pagelbėti.
– Ar prieš pradedant gerti, tarkime, žuvų taukus, reikėtų kreiptis į medikus?
– Tai būtina. Jei tavo draugei papildai tinka, dar nereiškia, kad tiks ir tau. Daugumos papildų, parduodamų vaistinėse, terapeutinė dozė tokia maža, kad jie negali nei padėti, nei pakenkti. O kalbant apie žuvų taukus, jų Lietuvoje pirkti nerekomenduoju, geriau jau įsigyti linų sėmenų aliejaus ir gerti po šaukštą kasdien.
Jeigu siunčiatės žuvų taukus iš užsienio, reikia atkreipti dėmesį į sertifikatus, ar atlikti tyrimai dėl sunkiųjų metalų. Su žuvų taukais galime gauti sunkiųjų metalų.
– Prakalbome apie medikus. Ar poliklinikoje atliktais kraujo tyrimais galima pasitikėti?
– Kartais nereikia išsamių kraujų tyrimų, kad suprastum, jog organizme trūksta vitamino D. Šio vitamino trūkumas lemia depresijos atsiradimą, imuninės ir virškinimo sistemų sutrikimus.
Vitamino D trūkumą lietuvaičiai labai jaučia, su maistu jo gauname labai mažai, o saulė Lietuvoje ne itin lepina.
Problema ta, kad minėtas vitaminas labai sunkiai pasisavinamas, tad rekomenduoju vartoti įvairius purškalus po liežuviu, tokiu būdu vitaminas D patenka tiesiai į kraujotaką.
– Esate išbandžiusi vegetarizmą, veganizmą. Kaip manote, koks maitinimosi būdas tinkamiausias mūsų sveikatai?
– Siūlyčiau rinktis subalansuotą mitybą. Labai svarbu įsiklausyti į savo organizmo poreikius. Kai tampame vegetarais, veganais, žaliavalgiais, mūsų mityba pasidaro ribota, mat išimamos trys, o kartais ir keturios maisto dalys. Siūlau rinktis kuo įvairesnį maistą.
– Ko, pavyzdžiui, nerastume jūsų mitybos racione?
– Mano organizmas netoleruoja glitimo, tad atsisakau produktų, kuriuose galima rasti baltymų. Mano namuose nerasite duonos, jeigu valgau mieste, jos neatsisakau. Stengiuosi kuo daugiau gaminti namuose. Naudoju avinžirnių, kokosų miltus.
Galbūt sveikai maitintis kainuoja daugiau, tačiau žinau, kad žvelgiant į ateitį tai atsipirks. Kita vertus, sveikai maitintis galima ir nebrangiai. Sveika mityba neatsiejama nuo ankštinių produktų, o lęšiai, pupelės, žirneliai nekainuoja daug. Žiemą galima pirkti šaldytas daržoves. Nors dauguma žmonių jų privengia manydami, kad tai nėra naudingi produktai, šaltuoju metu tai puiki alternatyva.
– Kokių produktų galima rasti jūsų šaldytuve?
– Nežinau, ko dabar prisipirko mano širdies draugas dietologas. Bet paprastai mano šaldytuve visada yra šviežių ir šaldytų daržovių, kiaušinių, mėsos, žuvies. Į parduotuvę einu kas dvi ar tris dienas ir perku, ko tuo metu noriu. Po parduotuvę vaikštau lyg po muziejų. Pirkti maistą – milžiniškas malonumas. Dievinu salotas, tačiau mano salotos – ne tik iš pomidorų ar salotų lapų. Jose būna 10–12 ingredientų.
– O kartais leidžiate sau nusižengti ir pasilepinti saldumynais?
– Žinoma, maži paslydimai neturi didelės reikšmės.
