Tik tiek ir žinojau, kai vykau su ja pasikalbėti.
Interviu derinome ilgai, nes būsimoji straipsnio herojė per atostogas buvo išvykusi į Torontą pas dukterį Eglę ir žentą Joną. Grįžusi ir vėl negalėjo. Kol galiausiai kuo ramiausiai paskambino ir dalykišku tonu pasakė datą, kada galime susitikti.
Ir net atsiprašė dėl visų buvusių negalėjimų: akimirksniu ėmiau ją gerbti, nes, patikėkite, politikai vyrai taip nedaro – jiems atrodo, kad pasaulis sukasi tik apie jų reikalus, o visi kiti Lietuvos žmonės yra tik juos aptarnaujantis personalas.
Nuo 2004 metų V.Ačienė dirbo valstybės tarnautoja Vilniuje ir šią tarnybą paliko tik išrinkta į parlamentą. Tačiau pokalbio vis tiek norėjome ne sostinėje, kad galėtume įsivaizduoti aplinką, iš kurios į Seimą atėjo politikų šeima.
„Gerai, tada važiuokite į sodybą Raseinių rajone, dabar ji yra mano kaimas – grįžtu į ją kiekvieną savaitgalį“, – sako Seimo narė.
Net paklausia, ar gali netvarkyti kambarių. Kvatoju visa gerkle, nes suvokiu, kad su ja susišnekėsiu.
Diena pasitaiko saulėta. Riedame link Raseinių, gerokai per anksti išvažiavę ir galvodami, kaip smagu bus pamaklinėti po apylinkes. Saulėtas atokvėpis prieš bet kurį interviu atrodo nuostabus.
Bet V.Ačienė paskambina pasiklausti, ar viskas gerai. Suklūstu: tai išdidintas pareigos ir atsakomybės jausmas ar šioks toks pažeidžiamumas? Šiaip man labai patinka atsakingi ir tikslūs žmonės, kurie pareigingai skaičiuoja laiką ir vertina kitų grafiką.
Įleidusi į namus šeimininkė elgiasi ramiai, kukliai ir nuoširdžiai.
Nelabai drįstu klausinėti, ar Ačai anksčiau turėjo verslą ir kokį, nes sodyba per didelė, kad ją būtų galima pasistatyti iš valdiškų atlyginimų.
Kodėl aprašinėju šias detales? Bandau pasakyti, kad elegantiška, santūri, gana atvira ir stulbinamai dalykiška V.Ačienė visai netinka prie šios namų aplinkos: moteris tiesiog per gera jai.
– Kokioje šeimoje jūs gimėte?
– Esu iš darbininkų šeimos, kuri susilaukė trijų dukterų. Kai man buvo aštuoneri, gimė dvynės Audronė ir Aušra. Iš pradžių buvo labai smalsu, kad iš ligoninės mama jas parsivežė dvi, bet ne-trukus dirbti aukle tapo visai neįdomu, nes bendraamžiai žaisdavo, o aš nuolat prižiūrėjau dvynes. Vasarą tėvams ūkio darbai, o man – įrėminta vaikystė, kai nė žingsnio negali pasitraukti nuo seserų.
Tačiau dabar tuo nepatenkintos ne mes, seserys, o mūsų vyrai, nes bendraujame labai artimai, viską išsipasakojame, kuriame planus ir jie, sutuoktiniai, periodiškai pasijunta atsidūrę antrame plane. Tie nuoširdūs santykiai – mūsų jau mirusios mamos Monikos Norvilaitės-Lembutienės įdirbis.
Sėdėdama viralinėje ji dėstydavo amžinas tiesas: „Mergelės, laikykitės viena kitos. Visada viena kitai padėkite, kad ir kas atsitiktų.“
Jos pamokas išmokome.
Susipykusios su vyrais irgi važiuodavome pas ją. Nuleki už aštuonių kilometrų ir gauni atsaką į savo „problemą“: nebijok, Dievas neuždeda sunkesnio kryžiaus, negu gali panešti. Mama buvo tikrai išmintinga.
– Ar jūsų tėvams buvo svarbus vaikų išsilavinimas?
– Taip, žinoma. Tačiau kaimo žmogaus gyvenimo ribos stipriai apibrėžtos sėslaus gyvenimo būdo. Kai norėdavau kur nors nukeliauti ir pamatyti šiek tiek daugiau pasaulio, reikėdavo ilgai įtikinėti tėvus ir įdėti nemažai pastangų.
Prisimenu pirmąją savo kelionę antrame kurse. Susitarėme su draugais važiuoti į Karpatus slidinėti. Išvykimą pradėjau derinti iš anksto. Atrodo, kas čia tokio ta netolima kelionė, kai daugelis jaunų studentų grupės draugų keliauja? Pamenu, net malkas skaldžiau, kad pelnyčiau tėvo palankumą, tačiau vis tiek buvo pasakyta „ne“, nors lyg ir buvo pažadėjęs išleisti. Atsimenu, ta-da tiesiog pabėgau iš namų ir išvažiavau, nes supratau, kad geruoju nesusitarsiu.
– Papasakokite jaunystės įsivaizdavimus, koks bus jūsų gyvenimas.
– Su klasės drauge Laima svajodavome apie teorinį vaizduotės princą – piešdavome kuo tobuliausius jo bruožus, nė negalvodamos, kad tų bruožų pačios neturime. Galvoje buvo tiek gražių minčių, kad net sunku įsivaizduoti, kiek jų geba susikurti merginos, nesusidūrusios su realybe.
– O kokia buvo realybė?
– Studijavau ekonomiką Žemės ūkio akademijoje, kurioje dauguma studentų buvo vyrai. Tada vyravo supratimas, kad penktame kurse būtina ištekėti, antraip būsi nevisavertė. Negaliu teigti, kad nesulaukdavau vaikinų dėmesio, tačiau atsitiko taip, jog baigiamajame kurse netekėjusios likome gal penkios, aš – tarp jų. Ištekėjimas reiškė statusą. Anų laikų požiūriu – nemaloni situacija. (Juokiasi.)
– Ką darėte likusi be statuso?
– Grįžau į savo kaimą, kuriame reikėjo atidirbti, nes į studijas buvau siųsta su tiksline stipendija. Ten jau darbavosi Remigijus, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, beveik tuo pat metu kaip ir aš studijavo Žemės ūkio akademijoje, bet studijuodami kažkodėl nesusidūrėme, nors mūsų amžiaus skirtumas – tik metai.
– Puolėte vienas kitam į glėbį?
– Ne, arčiau teisybės būtų, kad iš pradžių vienas kitam nelabai patikome, nes buvome specialistai, baigę aukštąjį mokslą, turintys nuomonę ir neblogai apie save manantys, tai dažniau pasikandžiodavome, negu gėrėjomės vienas kitu. Mudu ne iš lėto būdo žmonių.
Bet ištekėjau už jo ne todėl, kad nebuvo kito pasirinkimo.
Nors dažnai susikirsdavome, pasąmonėje formavosi palanki nuomonė apie jį, kurios viešai skelbti neskubėjau. Kai mane norėjo perkelti į vyriausiojo ekonomisto pareigas kitame ūkyje, Remigijus akivaizdžiai susirūpino: su kuo tada kandžiosimės? Buvo tikrai smagu, nes iki tol nebuvau tikra, ar esu jam svarbi.
Vestuves atšventėme per jo gimtadienį antrąją Kalėdų dieną. Kaip jaunas specialistas, jis turėjo atskirą būstą. Nors tėvų namuose užteko vietos, nuo pat bendro gyvenimo pradžios gyvenome atskirai nuo tėvų. Jaunai porai savarankiškumas yra vienas svarbiausių dalykų.
– Ar jums buvo sunku auginti vaikus, nes jie atriboja motiną nuo įprastos veiklos, ir dažną moterį ištinka šokas, kad jos saviraiškai atėjo pasaulio pabaiga?
– Nesunku buvo tik todėl, kad tuo metu, kai į pasaulį atėjo pirmagimė Eglė, aš dirbau ekonomiste Nemakščių tarybiniame ūkyje ir daug jaunų šeimų, tuo pat metu susilaukusių vaikų, gyveno visiškai netoli. Visos mamos tarpusavyje bendravo: vieną dieną viena verda ir kitas vaišina, kitą dieną kita. Mes net sukneles kartu siūdavome ir viena kitą išleisdavome tvarkyti reikalų, nes poreikiai buvo panašūs. Jeigu būtų reikėję pirmą vaiką auginti dideliame mieste, kur draugai gyvena nebūtinai šalia, tikrai būčiau patyrusi daug didesnę izoliaciją ir nepasitenkinimą.
– Mėgdavote rankdarbius, kad šitaip žudydavote savo laiką?
– Mano jaunystės laikais madingų drabužių nusipirkti nebuvo kur. Jeigu norėdavai atrodyti originaliai, nori nenori turėdavai megzti ir siūti. Man patikdavo, nes sugalvodavau modelius ir galėjau atrodyti kitaip, negu įprasta. Ir iš senų drabužių persiūdavome: vienur nukerpi, kitur priduri. Su savo pasiūtais ir nusimegztais drabužiais jausdavausi gerai ir nesigėdydavau jų dėvėti.
Romantinės mados man nepatiko – labiau mėgau sportinio ir dalykinio stiliaus mišinį. Net karoliai mane nervina: visada geriau atrodyti saikingiau negu išsipuošti per daug.
Kai Remigijus dirbo prezidento patarėju, į oficialius vakarėlius eidavau gana retai. Tuo metu dirbau banke, užimtumas buvo labai didelis: galvosūkiams dėl tinkamos aprangos nebūdavo laiko, o ir naudos iš to jokios.
– Kaip apibūdintumėte savo vyrą?
– Jis iki šiol išliko gana emocingas žmogus. Aš jam periodiškai pakartoju: kai tau šauna mintis, palauk penkias minutes prieš ištardamas ją garsiai. Dar mėgstu sakyti: Remyga, kodėl tu negali žmogui savo tiesos išdėstyti delikačiai? Kokių santykių nori, tokius ir gausi. Dar pamokslauju šitaip: prieš sakydamas turi numatyti vieną žingsnį į priekį ir pagalvoti, kas po tavo sakinio bus. Galiu atsakingai pasakyti: jis – sąžiningas žmogus.
– Tačiau jūsų vyras tuo ir žavus, kad sako tiesiai, nes ta politikų užuominų ir nutylėjimų „diplomatija“ žmones tiesiog vimdo. Šnekėdami abstrakčiai dauguma iš jų sukelia visišką nepasitikėjimą.
– Sykį Remigijus man yra prasitaręs, kad dirbti parlamente aš tikčiau labiau negu jis, nes jis stačiokas, o aš lankstesnė ir atidesnė niuansams, logiškai mąstanti ir kruopšti: kol neišsiaiškinsiu, kaip iš tiesų yra, nepulsiu įrodinėti to, ko nežinau.
Aš irgi, kaip ir jis, gerbiu tokius, kurie sako tiesą į akis, nes tada tas žmogus suteikia oponentui galimybę pasitaisyti. Tačiau teiginio formuluotė yra svarbi. Kartais, kai Remigijus nusimena darbe sulaukęs ne tokio rezultato, kokio tikėjosi, aš jam sakau: ar nepastebi, kad esu vienintelis tavo draugas, kuris sako tau tiesą? Tačiau padlaižūnų aš irgi netoleruoju.
– Daugeliui žmonių gali atrodyti, kad R.Ačas, nepatekęs į Seimą kaip nepri-klausomas kandidatas, tiesiog stumte įstūmė ten jus, kad žmonos rankomis galėtų tvarkyti savo reikalus.
– Manyti visi gali visaip, nes aš net Remigijaus buvusiame kabinete sėdžiu ir mano telefono numerio Seime niekas nepakeitė.
Tačiau tiesa yra truputį kitokia: aš buvau išrinkta pagal Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos sąrašą, o tai ne tas pat, kaip kovoti pavieniui. Ir dalyvauti politikoje pretendavau ne tik šiuose Seimo rinkimuose – siekiau patekti į parlamentą jau 2012 metais kaip savarankiška kandidatė, tačiau tuo metu nebuvau pakankamai žinoma, tai įrodyti man tiesiog pritrūko laiko. Man reikėjo daug pasistūmėti, kad rinkėjams įrodyčiau, jog esu ne tik R.Ačo žmona.
– Kaip jautėsi jūsų vyras, kai į parlamentą žmonės jo neišrinko?
– Visi mes išgyvename, jeigu nepasiekiame tikslo. Remigijus – taip pat. Į rinkimų kampaniją jis tikrai įdėjo daug darbo ir, aišku, tikėjosi sėkmės. Kita vertus, kam tada dirbti, jei nesitiki rezultato? Niūroka jo būsena truko neilgai. Tą periodą jis įveikė ir ėmėsi praktinio darbo – dabar yra Raseinių rajono savivaldybės administracijos vadovas ir realiai mato savo darbo rezultatus, kurie pasirodo daug greičiau nei parlamente.
– Kodėl jūs norėjote tapti Seimo nare?
– Per pirmąją rinkimų kampaniją užsikabinau, nes man tapo labai įdomu analizuoti žmonių elgesį. Važiuoji susitikti su rinkėjais – kalbiesi, įsitrauki į diskusijas ir suvoki, kad nemaža dalis visuomenės ir politikų kaimą yra nurašę kaip neturintį potencijos kurti valstybę ir gebėti suformuluoti išmintingų patarimų politikams. Įsitikinau, kad toks požiūris – supaprastintas. Net buvusi alkoholikė turi ką pasakyti, jeigu tu ją girdi.
– Kaip į jūsų pastangas tapti politike reagavo vaikai?
– Dukteriai Eglei dabar 29-eri, ji teisininkė, o sūnus Irmantas, 24-erių, yra baigęs ekonomiką. Jų reakcijos – suaugusių žmonių. Eglė pasakė: „Tau spręsti. Eik, jeigu įsivaizduoji, ką ten nori daryti.“ O vėliau padrąsino, kad tiki, jog aš pateksiu į Seimą. Buvo smagu tai girdėti. Sūnus padėjo – ragino savo draugus balsuoti už mane. Jie pasitiki manimi, nes sarmatos viešai nesu padariusi jokiu savo gyvenimo periodu.
– Koks didžiausias konfliktas yra įvykęs tarp jūsų ir vaikų?
– Daugiausia nesusipratimų nutikdavo, kai jiems buvo po 13–14 metų. Tai amžius, kai vaikai mano, kad viską supranta. Bet tai buvo veikiau nuomonių skirtumai negu problemos, todėl savo kategoriškumą ilgainiui sušvelnindavau.
Pavyzdžiui, duktė sugalvojo nusidažyti plaukus. Aš uždraudžiau, bet ji vis tiek savo padarė: iš pradžių nusidažė neryškiai, kad aš nepastebėčiau, o paskui taip, kaip ji pati įsivaizdavo, kad reikia.
Sūnus susidomėjo automobilių sportu, pradėjo treniruotis: buvau kategoriškai prieš, o po kiek laiko pati vežiodavau jį į treniruotes.
Kadangi abi pusės įstengdavo rasti kompromisą, mūsų santykiai iki šiol geri, nes vaikai geba girdėti, ką kalbu. Sakydavau dukteriai: „Kai tave mokau, įsiklausyk, nes aš tau ne protą knisu, o iš patirties kalbu apie dalykus, dėl kurių pati esu nukentėjusi.“
– Ar yra dalykų, kuriuos duktė daro visai kitaip, negu jūs darydavote, kai ji augo?
– Gyvenimo nuostatos keičiasi. Ji daug dėmesio skiria sveikai gyvensenai, mitybai ir kitiems dalykams. Aš tam neprieštarauju. Savo vaikams neribodavau saldumynų ar kitokių skanėstų, o jie limituoja. Nuvežiau į Kanadą saldainių, o duktė juokiasi: „Mama, čia ne lauktuvės!“ Manau, kad jie žino, ką daro.
– Ar Eglei patinka gyventi Kanadoje?
– Neseniai man prisipažino, kad pirmaisiais gyvenimo Toronte metais manė, jog išprotės, bet niekam to nesakė, kol neišmoko ten gyventi. Iki pažinties su Jonu ji dirbo patarėja Seime. Juodu draugavo, nusprendė gyventi kartu ir drauge vykti į Torontą, susituokė prieš prasidedant naujam krepšinio sezonui. Bet jis ten dirba, o ne pramogauja. Skrydžiai į kitus miestus su komanda yra kasdienybė. Likusi viena duktė privalo savarankiškai prisitaikyti prie didžiulio miesto kitoniškumo. Palyginti su Vilniumi, gyvenimas Toronte tikrai sudėtingesnis, kol perpranti, kaip elgtis.
Tačiau Eglė turi gerą bruožą – yra užsispyrusi. Kai suprato, kad su vaiku be automobilio neišsivers, nes labai nepatogu, perlaikė vairavimo teises Kanadoje ir ryžtingai sėdo prie vairo milžiniškame mieste. Vėliau juokėsi, kad pati susigaudė, kaip savarankiškai nuvažiuoti prie Niagaros krioklio.
Šiuo metu pagrindinis jos darbas – auginti mažylį. Ateis laikas, kai jai reikės rasti savo nišą, nors nebus lengva, nes krepšinio sezono metu gyvena svetimoje šalyje, o kai jis baigiasi, vasarą grįžta į Lietuvą. Darbas, savęs realizavimas jai svarbus dalykas, bet kol kas tai ateities planai.
– Ar Jonas Valančiūnas geras tėvas?
– Man sunku spręsti: mums nė vienas niekuo nesiskundžia. Apie tokius dalykus tiesiog nekalbame. Sąmoningai neleidžiu sau vaikų kontroliuoti, nes neaišku, kuo ta kontrolė galėtų pavirsti.
Nesikišti į vaikų gyvenimus išmokau iš savo mamos: ji nelindo į dukterų šeimų reikalus, ir visi žentai ją dievino. Mama mirė prieš trejus metus ir žentai liūdėjo nė kiek ne menkiau negu mes, dukterys.
Kai mudu sukūrėme šeimą, Remigijus irgi beveik kas savaitgalį važinėdavo pas savo tėvus į Kėdainius, nes labai mylėjo savo tėvus ir buvo prisirišęs prie gimtųjų namų. Man tai buvo priimtina ir niekada jo dėl to nestabdžiau. Beje, mano vyras, kaip ir aš, irgi turi dvi seseris.
– Ar jūs mėgstate gaminti?
– Kažkada kepdavau tortus, net visokias „beržo šakas“ – tada buvo toks pramogavimo būdas. Net receptų iš interneto parsisiųsdavome ir dalydavomės su seserimis, draugėmis. Bet kai pamačiau, kiek laiko toks pramogavimas užima, pamaniau, kad kur kas protingiau ką nors paskaityti ar susirasti kitokios veiklos.
Savaitgaliais ir dabar pagaminu ką nors šventiškiau. Firminis mūsų šeimos patiekalas – tikroje duonkepėje kepta antis, kurias auginti padeda mano tėvas Bronius. Duonkepėje kepta antis – neprilygstamo skanumo valgis.
Remigijus mėgsta gaminti visokias salotas – prigalvoja įvairių derinių, pats susirankioja prieskonius ir eksperimentuoja. Jam pavyksta.
– Kokia pagrindinė jūsų gyvenimo taisyklė?
– Negyvenk vakarykšte diena ir dėl jos nesisielok, nes svarbiausia gyvenimo diena yra šiandien. Kartais graužiesi baisiausiai, kad ne taip pasielgei, ne tą pasakei, o paskui supranti, kad baisios pasekmės, kurių prisikūrei, yra tik išvargusi ir amžinai save kaltinti linkusi vaizduotė, o realybė visada pakoreguoja vyksmą. Vakar buvo vakar. Svarbiausia – padoriai ir logiškai elgtis šiandien ne kitų, o savo požiūriu.
